2007 metais senoji Kauno mafija pagaliau ima byrėti. Kaip pasakojo Daktarų pasaulį iš vidaus neblogai pažįstantys asmenys, bene pirmasis iš senosios gvardijos kriminalistus sudominęs personažas, buvo Saulius Vaitukaitis-Sauliukas, gaujoje nepasižymėjęs išskirtiniais laimėjimais. Jis kone dešimtmetį gyveno ir dirbo JAV, tačiau 2008-ųjų vasarą, Lietuvos teisėsaugininkų prašymu, buvo sulaikytas, kai bandė neteisėtai kirsti Meksikos sieną, ir pargabentas į gimtinę.
Prabilo bėgliai, veteranai
2010 metų kovo 15-ąją Čikagoje (JAV) FTB agentai, sulaukę rašto iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro, netrukus už Atlanto sulaikė Daktarų jaunimui priskiriamą Arūną Šimėną, pravarde Kiška. Jis į Lietuvą parvežtas lygiai po dviejų mėnesių.
Kiška geranoriškai atskleidė visas jam žinomas aplinkybes, todėl tų pačių metų rugpjūčio pabaigoje jam ikiteisminis tyrimas Daktarų gaujos byloje nutrauktas dėl senaties.
Vis dėlto nei S. Vaitukaitis-Sauliukas, nei A. Šimėnas nebuvo tie žmonės, kurie turėjo daugiausia informacijos apie visas Daktarų nusikaltimų smulkmenas.
Praėjus kuriam laikui, su kriminalistais ėmė bendrauti ir senieji Daktarų veteranai – Rimvis Žilinskas, žinomesnis Rimvio ir Taisono pravardėmis, vienas pirmųjų ėmė „nurašinėti“ 1996 metais Kaune nužudyto verslininko Sigito Čiapo žmogžudystės užsakymą ant vieno gaujos lyderių laikyto Vidmanto Gudzinsko-Guzo. Kadangi didesnę dalį laiko gaujoje praleido kaip „verslo“ atstovas, jam buvo pikta apie save girdėti kitų skleidžiamas melagystes, todėl ir ėmėsi bendradarbiauti su senų nusikaltimų tyrėjais.
Po tokių persivertimų ir nelauktų areštų ėmė rimtai braškėti Daktarų gauja.
Tačiau ne vienus metus trukusios kovos su Daktarais mūšis prasidėjo gerokai ankčiau – pirmąsyk į Kauną Rymanto Gedvilo (aukšto Kriminalinės policijos biuro pareigūno – red. past.) vadovaujamų kriminalistų grupė įžengė 2003 metais liepos 8-ąją.
Kovą pradėjo nuo automobilių
Tą dieną sostinės kriminalistai apie atvykimą neinformavo net aukščiausių Kauno teisėsaugos pareigūnų. Į pagalbą pasitelkę Vilniaus kelių policininkus, savo iniciatyva šešiais mišriais ekipažais pradėjo masiškai stabdyti Kaune išdidžiai važinėjančių prabangių automobilių tamsintais stiklais vairuotojus. Gauta informacija rodė, kad asmenys, priskiriami nusikalstamoms struktūroms, eksploatuoja automobilius su tamsintais priekiniais šoniniais stiklais.
Per tokį patikrinimą atidžiai buvo peržvelgiami automobilių dokumentai. Daug kam tą dieną nepasisekė, buvo fiksuota Kelių eismo taisyklių pažeidimų, vairuotojai nubausti administracine tvarka. Surinktą medžiagą pareigūnai perdavė Policijos departamento Vidaus tyrimo valdybai. Jai atlikus patikrinimą, griežtus papeikimus gavo keli aukšti policijos pareigūnai, šiurkščiai pažeidę leidimų išdavimą transporto priemonėms, kurių stiklų šoninis laidumas buvo mažesnis negu leistina instrukcijoje.
Per reidą nustatyta daugiau nei 300 tokių tamsintais stiklais važinėjančių automobilių. Dažniausiai juos vairavo kriminalinėms gaujoms priskiriami asmenys arba jų šeimos nariai, artimi bičiuliai.
Toks buvo pirmasis etapas kovojant su Kauno banditais.
Vizitai Daktarų moterų valdose
Toliau vykdant netradicinių kovos veiksmų planą, tuometis Lietuvos policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius 2004 metų sausio 30 dieną pasirašė įsakymą, kuriuo iš tuo metu LKPB ONT vyriausiosios valdybos 2-osios valdybos pareigūnų buvo sudaryta darbo grupė. Jai pavesta suaktyvinti asmenų, priskiriamų Kauno nusikalstamoms struktūroms, įvykdytų sunkių ir labai sunkių nusikaltimų tyrimą. Grupės vadovu buvo paskirtas valdybos vadovas R. Gedvilas. Vėliau, jau atnaujinus ir atliekant ikiteisminius tyrimus, prokuroro nutarimu darbo grupė buvo papildyta – į ją įtraukti LKPB ONT 4-osios valdybos tyrėjai (tardytojai).
Netrukus prasidėjo teisėsaugininkų „vizitai“ Henriko Daktaro giminės kavinėje Vilijampolėje, kitose jiems priklausančiose įmonėse. Pastebėta, kad jose nebuvo griežtai kontroliuojami mokesčiai. Per reidus Henytės motinos Jadvygos Daktarienės kavinėje aptiktos dvi nelegaliai dirbančios moterys. Buvo iškrėstas ir H. Daktaro žmonai Ramutei Daktarienei priklausantis grožio salonas Kauno centre.
Per vieną tokį patikrinimą Henytė pasiūlė pareigūnams kavos ir paklausė, kodėl jie atvyko be „Aro“ kovotojų. Pareigūnai pajuokavo, kad taip einama į Europą. Siūlomos kavos, aišku, atsisakyta.
Buvo metas, kai V. Grigaravičius žiniasklaidoje – per televiziją, spaudos leidinius, interneto portalus – viešai paskelbė savo mobiliojo telefono numerį. Paprašyta atsiliepti visų, kurie nori ir gali suteikti patikimos informacijos apie Kauno kriminalines grupuotes ir jų padarytus ar planuojamus padaryti nusikaltimus.
„Skambučių buvo daug ir įvairių. Daugiausia nenaudingų. Negalėčiau pasakyti, kad būtent dėl jų buvo smarkiai pasistūmėta atliekant tyrimus. Visi skambučiai buvo peradresuojami darbo grupės pareigūnams, su skambinusiais asmenimis organizuojami susitikimai. Vienas asmuo per susitikimą prisistatė visos Lietuvos ir Rusijos karaliumi Rimvydu pirmuoju, įteikė savo vizitinę kortelę. Pasitaikė ir tokių, kurie tikėjosi tam tikros informacijos iš pareigūnų“, – knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“ atvirai pasakojo R. Gedvilas.
Kaip rengiatės daryti tvarką Kaune?
Mano pašnekovui labiau įsiminė vienas tokių susitikimų Kaune. Buvo iš anksto sutarta pasimatyti vienoje laikinosios sostinės vietoje. Į sutartą vietą sutartu laiku atvažiavo prabangi transporto priemonė, prie kurios vairo sėdėjo solidus pusamžis vyriškis. Pareigūno mašiną nuspręsta palikti, kad ji netrauktų nereikalingo dėmesio, tad R. Gedvilas geranoriškai persėdo į naujojo pažįstamo automobilį ir nuvyko į vienoje miesto pusėje esantį nuosavų namų kvartalą.
„Kartu nuvažiavome į prabangų jo namą. Prieš pradedant kalbėtis, į Kauną pasikvietęs asmuo pateikė konkrečius klausimus: „O kaip jūs rengiatės daryti tvarką Kaune? O apskritai, kas jūs toks ir kur anksčiau dirbote? Ar apie mūsų pokalbį sužinos pareigūnai (išvardijo kelias pavardes)? Pasakiau, kad apie mūsų pokalbį niekas iš kauniečių pareigūnų nesužinos. Tada jis pasiteiravo, kodėl. Atsakiau, kad esu grupės vadovas, todėl turiu teisę atsiskaityti tik generaliniam komisarui. Tada jis priėjo prie įrengto baro ir paklausė, ko gersime. Toks jo klausimas buvo tarsi savotiškas atsakymas ir gestas, kad išlaikiau patikros egzaminą ir nuo šios akimirkos su manimi jis atvirai bendraus. Pabendravome“, – kalbėjo R. Gedvilas.
Kasinėjimai pakaunės miškuose
Po tokių atvirumo valandėlių imta aktyviai domėtis 1989–2005 metais Kaune padarytais kriminalinių susivienijimų nusikaltimais. Atėjo metas prisiminti daugybę tamsių, prieš daugelį metų numarintų tyrimų.
Pirmaisiais sulaikymo mėnesiais iš saulėtų Bulgarijos paplūdimių į niūrią Lukiškių vienutę atvežtas H. Daktaras nė nenumatė, ką LKPB pareigūnai yra surinkę iš visos bendros informacijos, kitų gaujos narių, kurie sutiko kalbėti apie tamsiausius dalykus. Hena neturėjo supratimo, kaip tinkamai apsispręsti dėl tolesnių savo veiksmų ir ar iš viso ką nors teisėsaugai šnekėti.
2006–2008 metais svarbiausia šalies teisėsaugos pareigūnų įkalčių rinkimo vieta tapo Kaunas ir jo apylinkių miškai, o pagrindiniu paieškų įrankiu – kastuvas. Kauno apylinkėse buvo atkasinėjamos Daktarų gaujos aukos. Kaip žinoma, rasti nužudytų asmenų palaikus yra labai sudėtinga. Jei aukų kūnai užkasti negiliai, didelė tikimybė, kad juos per ilgus metus atranda ir suėda laukiniai žvėrys. Pasitaikė atvejų, kai buvo rastos tik Daktarų ir kitų grupuočių aukų kojos, išlindę kaulai. Atradus atskiras kūno dalis, kartais nepadėdavo net mėginių DNR nustatymas. Atskiromis dalimis aptikti ir nenustatyti lavonai paprastai laidojami kaip nežinomi asmenys. Tokie dažniausiai atgula į neatpažintų žmonių kapavietes.
Po ilgo tyrimo aplink Kauną plytinčiuose miškuose važiuojant Jonavos link, netoli vietos, iš kurios ne kartą nepešę Rimanto Ganusausko - Mongolo palaikų sugrįžo kriminalistai, 2008-ųjų balandį buvo atkastos kito Slabadiniams priklausiusio, tačiau vėliau dėl įvairių priežasčių neįtikusio ir žiauriai nužudyto Alvydo Mučinsko-Mačialkos kūno dalys. Nuo tos vietos, kur buvo ieškoma Mongolo kapavietės, duobę su Mačialkos skeletu teskyrė aštuoni kilometrai.
Smarkiai apirę Mačialkos palaikai po apžiūros buvo grąžinti artimiesiems, kurie juos palaidojo vienose Kauno kapinėse.
