Nuo sovietinių laikų Kaune plačiai garsėjusio restorano patalpose 1993-iųjų spalio 7-ąją buvo įvykdytos vienos kraupiausių kriminalinių gaujų karo žudynių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje.
Apie šią iki šiol neištirtą bylą itin plačiai rašiau savo dviejose pirmose knygose – „Tikroji Daktarų istorija“ ir „Kruvinasis mafijos maršrutas“. O kai remiantis šia istorija, užbaigiau rašyti scenarijų netrukus pasirodysiančiam dokumentiniam televizijos serialui „Mafijos kronikos“, iš televizijos kūrėjų išgirdau tokius žodžius: „Tokio drastiško nužudymo nelabai kas galėjo perteikti net ir Holivude“.
Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje Kaune veikė ne vienas restoranas, naktinis baras ar diskoteka, kurie garsėjo nepavydėtina šlove. Anų laikų banditų gaujų bene labiausiai lankytini pramogoms ir susitikimams skirti objektai buvo „Vilija“, „Pasimatymas“, „Žalias kalnas“, „Trys mergelės“, „Kregždutė“, „Apuokas“ ar „Kaukas“.
Šiandien minėti restoranai stovi apleisti arba paversti parduotuvėmis, kai kurie ir prastai lankomomis užeigomis. Matyt, vis dar yra dalis žmonių, kurie nenori prisiminti šių restoranų anuomet tamsios praeities.
Kaune, „slabadinių“ (taip nusikaltėlių sluoksniuose vadinamas nuo seno kriminalinėmis istorijomis garsėjantis Kauno Vilijampolės rajonas) žemėje tarp kelių daugiabučių įsiterpęs kraupiai atrodantis kadaise tarp „bachūrais“ save vadinančių kauniečių „Vileika“ arba „Villula“ vadintas restoranas jau seniai stovi tuščias.
Vietoj fejerverkų – ginklai
Anuomet tai buvo viena pirmųjų ir bene garsiausia „naujųjų lietuvių“ ir juos „stogavusių“ (pridengusių bei fizinę apsaugą nuo kitų banditų garantavusių) mafijos veikėjų puotavimo vietų. Pastaraisiais metais dažnų benamių vagysčių taikiniu tapęs pastatas yra nutolęs vos kelis kilometrus nuo J. Naujalio gatvės – Daktarų ir Ganusauskų klano tėvonijos.
Šių eilučių autoriui ne kartą teko dairytis „Vilijos“ teritorijoje ir pamatyti tai, kas liko iš kažkada klestėjusio pramogų komplekso, atspindinčio visą anuomet viešpatavusio Kauno kriminalinio pasaulio istoriją.
Šio restorano ryškiai apšviestoje scenoje pasirodymus rengė ne tik anuomet garsiausios estrados garsenybės iš visos Lietuvos ir užsienio, bet ir vyko pirmieji anksčiau kultiniu laikyto Arūno Valinsko vedamo televizijos žaidimo „Taip. Ne“ filmavimai.
„Absoliutaus „bespriedelo“ (betvarkės, chaoso) laikais „Vilijoje“ vakarais susirinkdavo visi Kauno „bachūrai“. Jame visi jauni vyrai išdidžiai ir demonstratyviai vaikščiodavo apsiginklavę nelegaliais pistoletais, kai kas vilkėdavo neperšaunamomis liemenėmis. Šios savo „amunicijos“ jie neslėpdavo net gerokai padauginę „šnapso“. Pamenu, kartą vyko Naujųjų metų šventė, atrodo, tai buvo – 1995-ųjų sutikimas – laikrodžiui išmušus dvylika, virš restorano dangų nušvietė ne tik spalvoti fejerverkai, bet ir galingų šūvių salvės iš pačių įvairiausių ginklų, kuriuos tą vakarą turėjo atsinešę vakarėlio svečiai. Kai kas, regis, šaudė net iš „Kalašnikov“ automatų. Dažniausiai visus pernelyg įsiaudrinusius vyrus apramindavo tik staiga į restoraną įsiveržę „Aro“ pareigūnai, kurie nepaisė nei rango, nei pavardžių – visus be išimties suguldydavo veidu į žemę arba stalus“, – taip apie anuomet klestėjusio „Vilijos“ restorano įsimintiniausius metus pasakojo vienas anksčiau mafijos gaujoms priklausęs kaunietis.
Panašiai kalbėjo ir kiti daug žinoti galintys tuo metu buvę įtakingi šešėlinio pasaulio asmenys.
Pagal neseniai Klaipėdos apygardos teisme užbaigtą vilijampoliečių bylos medžiagą, kurioje surinkti buvusių Henos ir dabar prieš jį liudijančių parankinių parodymai, rašoma: „H. Daktaras buvo taip suorganizavęs savo veiklą, kad į „Viliją“ nuolat plaukdavo įvairiausia informacija, kurios pagalba jis kontroliuodavo Kaune vykstančius procesus. „Vilijoje“ nuolat lankėsi banditai, verslininkai, šiaip kreipdavosi žmonės, kuriems kildavo problemų dėl nusikaltėlių, aferistų, apgaulių ir kt...
Kaip sakydavo H. Daktaras, jie visi nešė naudą, kadangi už paslaugas mokėdavo. Verslininkai mokėdavo duoklę už apsaugą, kiti mokėdavo už problemų sprendimą. Kadangi tuo metu buvo labai paplitusios vagystės, plėšimai, tai bandydami atgauti prarastą turtą žmonės taip pat kreipdavosi į Daktarus. Tuo tikslu „Vilijoje“ buvo laikomas sąsiuvinis, kuriame buvo žymimi duomenys apie pagrobtus ir ieškomus automobilius. Sąsiuvinis buvo laikomas komplekso „Vilija“ vienoje iš patalpų įrengtoje supirktuvėje. Taigi esant reikalui vagys ar mašinos ieškantys asmenys galėjo pasivartyti užrašus ir gauti reikiamą informaciją apie pagrobtą automobilį. Už tai Daktarų „šeimai“ į „obščiagą“ – bendrą kasą būdavo mokamas tam tikras procentas nuo išpirkos sumos“.
Bosai spėjo „nusirauti“
Toje pačioje „Vilijoje“ buvo įvykdyta viena iš kraupiausių kriminalinių gaujų karo žudynių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje: lygiai prieš dvidešimt metų netikėtai įsiveržę du tamsaus gymio žudikai šaltakraujiškai automatu, pistoletu bei granata nužudė kelis žemesnio rango Daktarų gaujos narius.
H. Daktaro, kuris tąsyk išvengė samdomų žudikų kulkų, aplinkai šis susidūrimas buvo ypač nuostolingas – buvusių bendrų pasiųstas negailestingų skerdikų duetas mirtinai kulkomis suvarpė penkis vyrus, tarp kurių buvo ir jo žmonos Ramutės Daktarienės giminaitis Vytautas Kazakevičius.
Šiandien vienas kruvinas 1993-iųjų „Vilijos“ skerdynes išgyvenusių įtakingiausios „slabadinių“ kriminalinės „šeimos“ atstovų gyvena apsuptas apsaugininkų. O beveik prieš du dešimtmečius jis buvo vienas tų, kurį turėjo neutralizuoti, kaip sakoma, specialiai iš Rusijos atsiųsti „kileriai“. Šis žmogus žino, kad jam tada beprotiškai pasisekė. Jis liko gyvas ir sveikas, nors penki tą rytą „Vilijos“ restorane apsilankę vyriškiai neteko gyvybės.
Ilgus metus tarp aukščiausių gaujos narių buvęs ir daugelį tamsiausių dalykų savo akimis regėjęs kaunietis neslepia, kad yra vis dar labai paveiktas „Vilijoje“ matytų vaizdų. Šis žmogus man papasakojo, kas išties dėjosi tą ne tik Daktarams, bet ir visam Kaunui įsimintiną spalio rytą, ką jis patyrė ir kaip jam pavyko išsigelbėti.
„1993 m. spalio 7 dieną, apie 11 valandą atvažiavau į „Viliją“, užėjau į „ofisą“, viename iš kabinetų pamačiau susirinkusius – H. Daktarą, Lurą, Vidmantą Siaurusevičių-Siaurą, Romualdą Varanavičių-Kikilį, „Vilijos“ darbuotojus Petrą Buivydą, H. Daktaro vairuotoją Vytą (Ramutės pusbrolį), Andrių Janulevičių-Janulę, Romą Lukoševičių, jo švogerį Valių, Remigijų Vizgirdą, galimai dar kažką... Visi kalbėjosi, aptarinėjo straipsnį apie Mongolo (Rimanto Ganusausko) interviu dėl sūnaus galimybių tapti prezidentu. Pabendravus 5–10 minučių, mus, „senius“ kažkas pasikvietė pasikalbėti į „baltą“ kambarį, kadangi neturėjom laiko.
Prieš mums išeinant į kabinetą pro duris galvą įkišo kažkoks jaunas vaikinas, trumpai mus nužvelgė ir pasišalino. Tuo metu jokios ypatingos apsaugos prie „ofiso“ patalpų nebuvo. Taigi aš, Laurinavičius, Daktaras, Siaurusevičius užėjome į „baltą“ salę. Noriu pažymėti, kad šis kambarys buvo neseniai naujai suremontuotas ir apie tai nedaug kas žinojo, kad jis jau sutvarkytas. Todėl manau, kad asmuo, papasakojęs žudikams apie patalpų išdėstymą, to kambario nenurodė, taigi disponavo kiek pasenusia informacija. Po 1–2 minučių, kai užėjome į salę, gretimame kambaryje pasigirdo keisti garsai lyg pneumatinio plaktuko darbas. Mes net nesupratome, kas vyksta, galvojome, kad statybininkai dirba ant stogo.
Daktaras pravėrė truputį duris ir staiga jas uždarė. Jis atsigręžė į mus ir sušuko: „Šaudo, raunamės!“. Jis stvėrė kėdę, užrėmė durų rankeną, po ko pats, A. Laurinavičius (1951–2007 m.) ir V. Siaurusevičius (1958–2000 m.) nubėgo per kitas duris į sporto salę, o pro ją į treniruoklių kambarį antrame aukšte, iš ten laiptais į lauką. Aš nusprendžiau kartu nebėgti, tiesiog pasislėpiau kampe už didelio televizoriaus. Šūviai ilgai netrūko, tačiau jų buvo daug, šaudyta trumpomis serijomis po kelis šūvius. Nutilus šūviams po kelių sekundžių pasigirdo sprogimas. Tada supratau, kad sprogo granata, ir kad užpuolikai turėjo pasišalinti.
Aš pabandžiau atidaryti duris, tačiau jos užsiblokavo. Tuomet pro kitas duris išėjau į sporto salę, o iš jos į koridorių. Jame pamačiau gulintį Kikilio lavoną. Kai priėjau prie kambario, kuriame viskas įvyko, durų, pamačiau daug kraujo, kažkas dar judėjo. Iš už kažkokių baldų išlipo sveiki Lukoševičius ir jo švogeris Valius. Tada išbėgau į kiemą ir šaukiau, kad kažkas iškviestų „greitąją“, – prisiminė V.
Pranešė vaikai
Kitas Daktarų veikėjas Rimvidas Žilinskas, geriau žinomas pravardėmis Taisonas ir Rimvis, nugriaudėjus 1993-iųjų spalio susišaudymams, atvykęs prie restorano tuomet matytus vaizdus pamena taip: „Išvakarėse su Popu (Iliodoru Popovu) buvau poilsio komplekse Kapitoniškėse. Ryte atsikėlėme, tačiau Popas buvo lėtas, vis kažkur užsilaikydavo, taigi iš pradžių užvažiavome į kelias vietas Kaune, o tik paskui į „Viliją“. Kai įvažiavome į kiemą, prie mūsų pribėgo du 14–15 metų vaikai, kurie nuolat plaudavo automobilius mūsų kieme. Vaikai mums sušuko, kad įvyko susišaudymas. Mes greitai įbėgome į biurą. Koridoriuje pamačiau gulintį Kikilį, dar pagalvojau, kad tai Hena.
Paskui kambaryje kairėje pusėje pamačiau kelis išdarkytus lavonus, perbalusį gyvą likusį padavėją Petrą Petką (H. Daktaro pusbrolį). Paskui iš kažkur pasirodė Luras, Siauras. H. Daktaras tuo metu buvo bute pas Kaliną (Vytautas Kalinauskas – jis buvo piršliu Mongolo ar Mongoliuko vestuvėse). Kiek pamenu po to tarp mūsų kalbėta, kad šis išpuolis buvo suorganizuotas Zalagos ir Ganusios (Ričardo Ganusausko). Buvo įtarinėjamas ir Mongolas. Kalbėta ir apie Mongoliuką (Deivį Ganusauską), kad šis buvo perspėtas, žinojo apie sušaudymą, kad neva sirgo ir neatėjo į ofisą. Kiek žinau vyko kažkokie aiškinimai su Maskvos kriminalinio pasaulio autoritetais, tačiau tuo klausimu nesidomėjau ir nežinau.“
Viena sunkiausių bylų
Pastaraisiais metais mįslingos penkių vyrų žudynės „Vilijoje“ dingo iš spaudos skilčių. Šis Vilijampolės nusikaltėlių kruvinas konfliktas buvo vis labiau užmirštamas. Byla dengėsi dulkių sluoksniu, Kauno kriminalistai ir prokurorai jau nebeturėjo laiko, o gal ir noro medžioti tikruosius „Vilijos“ skerdynių užsakovus ir tiesioginius vykdytojus.
Prieš keletą metų šią neeilinę bylą narpliojo Gediminas Bučiūnas, Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras. Tačiau šiam išvykus į ilgalaikę įgūdžių tobulinimosi misiją Afganistane, daugiau pašnekovų šia tema nesuradau, tuo tarpu iš Kauno apygardos prokuratūros ryšių su visuomene skyriaus, kaip visada – trumpai ir lakoniškai buvo atsakyta: „Tyrimas ,,Vilijos“ žudynių bylos vyksta, nėra sustabdytas. Atliekami operatyviniai veiksmai, tardomi žmonės ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Aiškėja įtariamų asmenų ratas: tiek užsakovų, tiek vykdytojų. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimas nėra baigtas, plačiau nekomentuojama“.
Patys senieji Kauno „slabadiniai“ iškart po išpuolio „Vilijoje“ per platų savo kanalų tinklą sužinojo, kad šį pasikėsinimą užsakė Rimantas Ganusauskas, pravarde Mongolas (1957–1993 m.) ir Rimantas Zalagaitis, kadaise garsėjęs Zalagos slapyvardžiu. Taip esą jie abu siekė perimti viso Kauno kriminalinio pasaulio kontrolę ir atkeršijo už buvusį draugą Vladimirą Seneckį, tuo metu garsėjusį Turisto, Vovkos bei Sosiskos pravardėmis (1958–1993 m.), kuris buvo mirtinai nukankintas likus daugiau kaip mėnesiui iki šio kruvinojo atsako. Daktarai pagalvojo, kad to jau per daug. Tad savo rankomis pašalino Mongolą, o Zalaga siekdamas išvengti panašaus likimo iškart buvo priverstas savanoriškai pasitraukti į „tolimą užsienį“.
„Tuo metu Kaunas priminė tarytum italų gangsterių kovos lauką – Neapolį (Italijos miestas, kuriame veikia ir tarpusavyje šūviais santykius aiškinasi galingiausios šalies mafijos gaujos), kuriame mafijos veikėjų šaudynės vietos gyventojų ramybę drebindavo kone kasdien. Deja, daugelis žmonių, kurie suteiktų itin vertingų faktų, šiandien yra mirę. Tačiau nuolat atliekami procesiniai veiksmai, vyksta apklausos. Bylos tyrimą apsunkina tai, kad tais laikais Kauno gatvėse nebuvo vaizdo stebėjimo kamerų, – anksčiau yra sakęs tyrimo gijas savo rankose laikęs prokuroras G. Bučiūnas, – Negaliu pasakyti, ar tie vyrai, kurie šaudė, šiandien yra gyvųjų tarpe. Skirtingai nei daugelis patyrusių samdomų žudikų, įvykdę savo darbą, šie smogikai atsitraukdami ginklų nepaliko. Pripažinsiu, kad tai mano praktikoje buvo viena sunkiausių bylų, kadangi čia susitelkusi ypatingai specifinė publika. Jos terpėje galioja savi papročiai, vidinės taisyklės. Daugelis apklaustųjų nelinkę prisiminti šio įvykio. Sunku apklausti net ir jų sutuoktines, meilužes bei drauges. Dabartiniais laikais, kai plačiai atvertos Europos Sąjungos sienos, itin sudėtinga aptikti reikiamus žmones. Nelengva nustatyti net tai, ar jie kada nors su padirbtais dokumentais yra kirtę valstybinę sieną ir iškeliavę į Vakarus“.
Egzekucijų vieta
Senus, bet profesionaliai suplanuotus ir įvykdytus garsios Kauno gaujos nusikaltimus atskleidę kriminalistai įsitikino, kad „Vilija“ buvo ne tik Daktarų susibūrimų („sborkių“) ar pasilinksminimų, bet ir jiems neįtikusių bei prasižengusių gaujos sėbrų žiaurių egzekucijų vieta.
Apie šiame restorane muštus, kankintus ir net žudomus R. Ganusauską, V. Seneckį, Alvydą Mučinską, pravarde Mačialka (1965–1994 m.) bei Robertą Borchertą (1964–1997 m.), pravarde Karabasas ne kartą rašyta spaudoje.
Bylos medžiagoje oficialiai teigiama, kad šie keturi asmenys „Vilijoje“ yra praleidę paskutines savo gyvenimo minutes. Dviejų iš minėtų vyriškių – Turisto ir Mongolo palaikų iki šiol nesėkmingai ieškoma aplink Kauną esančiuose miškuose ir vis dar nerandama. Tačiau kiek dar buvo padaryta tokių nusikaltimų, susijusių su kitų taip pat nesurastų ir mirtinai nukankintų žmonių žmogžudystėmis auksiniais mafijos klestėjimo metais, šito niekas negali tiksliai pasakyti.
Naujieji šeimininkai – nekalbūs
Jau beveik dešimt metų „Vilijos“ restoranas visiškai neveikia.
Dabar labiau vaiduoklį nei išskirtinio dizaino statinį primenančio senosios Kauno Daktarų gvardijos anuomet pamėgto restorano privatizavimo istorija prasidėjo 1992-ųjų rugsėjo 3-ąją, kai valstybinės viešojo maitinimo įmonės „Vilija“ pagrindu Kaune, Varnių gatvėje 41 buvo įsteigta akcinė bendrovė „Villula“.
Vėlesniais metais minėtu adresu buvo įregistruota daugybė mistinių bendrovių – „Melanžas“, „Paloma“. Pastarojoje buvo įdarbintas net dabar vienas pagrindinių Lietuvos futbolo federacijos žmonių – Julius Kvedaras, anksčiau glaudžiai sietas su Daktarais.
Tačiau tai manęs netenkino, tad nutariau pasidomėti, koks dabartinis buvusio „Vilijos“ restorano pastato likimas. Mane labai sudomino, kas šiandien valdo buvusius mafijos rūmus. Siekiant sužinoti tikrąją „Vilijos“ padėtį man teko oficialiai raštu kreiptis į Registrų centro Kauno skyrių. Maždaug po mėnesio mane elektroniniu paštu pasiekė toks atsakymas: „Jūsų nurodytu adresu esantys pastatai ir patalpos nuo 2010 m. nuosavybės teise priklauso Kaune adresu E. Ožeškienės g. ... registruotai nekilnojamojo operacijomis užsiimančiai UAB „Domus firma“, kurios akcijas valdo Povilas ir Vesta Ostasevičiai. Ankstesnis Jus dominančių pastatų ir patalpų savininkas, disponavęs jomis nuo 2001 m. iki 2010 m. liepos, buvo UAB „Hakonlita“, kurios 100 proc. akcijų valdo AB „Rimi Baltic“.
Kai viena gražią 2011-ųjų vasaros dieną telefonu kreipiausi į dabartinius „Vilijos“ griuvėsių akcininkus, atsiliepė žvalus moteriškas balsas. Pašnekovė išgirdusi, kad domiuosi apie buvusio Daktarų gaujos štabo dabartį ir ateities perspektyvas, atsakė: „Mes tik perskaitę jūsų parašytą ankstesnę knygą „Tikroji Daktarų istorija“, sužinojome, kokie išties baisūs dalykai dėjosi „Vilijoje“. Pažadu, kad tikrai kaip įmanoma greičiau atsakysime, ką išties ketinama daryti šiame objekte“.
Tačiau žadėto skambučio taip ir nesulaukiau. Kiek vėliau dar kartą mėgindamas skambučiais prisibelsti į dabartinius Vilijampolės mafijos paminklo savininkus, buvau atstumtas atmestu mobiliojo telefono skambučiu.
