Pirmajai koronaviruso bangai prasiautus, pastebėta, kad karantino metu daugiau žmonių susidūrė su emociniais sunkumais. Daugiau jų kreipėsi į psichologus, pagalbos ieškojo ir kitais būdais. Vilniaus universiteto (VU) Psichotraumatologijos centras atliko tyrimą, kuriuo išsiaiškino, kokios emocijos lietuvius pirmojo visuotinio karantino metu kankino labiausiai.
VU Psichotraumatologijos centro psichologė, viena iš pagrindinių su Covid-19 pandemija susijusios psichologinės savijautos tyrimo tyrėjų, dr. Odeta Geležėlytė pasakoja, kad pirmasis karantinas lietuviams daugiausiai atnešė nerimo, liūdesio ir pasimetimo. O vos tik ėmus kalbėti apie antrąjį karantiną jau buvo galima pastebėti vis daugiau viruso egzistavimu abejojančių asmenų. Psichologė pasakoja, kad viruso neigimas irgi gali būti savotiškas žmonių gynybos prieš virusą būdas.
Neseniai atlikote tyrimą apie tai, kaip karantinas ir pandemija paveikė žmonių emocinę būklę. Kokiomis emocijomis pirmojo karantino metu gyveno lietuviai?
Kad pirmasis karantinas paveikė žmones, turime ne tik įsivaizdavimą, bet ir tyrimo rezultatus. Vasarą VU Psichotraumatologijos centre atlikome tyrimą. Klausėme žmonių, kas juos labiausiai paveikė. Išsiaiškinome, kad didelę dalį tyrimo dalyvių paveikė neužtikrintumas dėl pandemijos trukmės, rizikos. Mes mažai žinome apie virusą. Žinių daugėja, bet vis dar žinome nedaug ir nežinome, kas bus ateityje. Jaučiamės nesaugiai dėl savo darbo, dėl to, kaip galėsime įgyvendinti savo planus, nes niekada nežinome, kokios ribojimo priemonės bus įvestos.
Žmones paveikė ir baimė užsikrėsti koronavirusu. Pastebėjome, kad dar didesnė dalis, beveik 56 proc. mūsų tyrimo dalyvių jautėsi gana stipriai paveikti baimės, kad užsikrės jų artimieji. Tai rodo, kad šioje situacijoje mes labiau jaudinamės ne dėl savęs, o dėl artimųjų. Žmones paveikė apriboti gyvi kontaktai su artimaisiais.
Net 51 proc. tyrimo dalyvių patyrė stipresnį nerimą, 38 proc. patyrė liūdesį, o 29 proc. jautėsi vieniši. Žmonės tai sieja su koronaviruso pandemija. Pastebėjome, kad beveik pusės tyrimo dalyvių psichologinė gerovė yra prasta. Pas didelę dalį dalyvių pastebėjome ir depresijos, nerimo, adaptacijos sunkumų riziką. Tai rodo, kad žmogui sunku susitvarkyti su stresą keliančiais dalykais ir automatiškai sunku prisitaikyti kasdienybėje.
Taigi šitaip lietuviai jautėsi per pirmąjį karantiną. Dabar atėjo ruduo, įvestas antras visuotinis karantinas. Ruduo ir šiaip daug kam kelia melancholišką nuotaiką, kas bus per antrąją bangą?
Vasarą turėjome progą truputį atsipūsti, atsigauti ir pailsėti, bet tikrai tikėjomės, kad rudenį situacija pasunkės. Taip ir atsitiko. Mes vėl sugrįžtam. Priemonės griežtėja, mes jau ilgą laiką gyvename su stresu. Kai ilgą laiką esame su kažkokiu stresoriumi, tai mus tikrai išvargina. Mūsų vidiniai resursai eikvojasi.
Tikėtina, kad žmonėms reikės dar kažkokių papildomų kažkokių resursų, kad vėl su tuo susidorotų. Galų gale, mums yra labai svarbi ir mūsų finansinė padėtis, susijusi su darbu, o didelė ekonominė našta jaučiama visame pasaulyje. Girdžiu, kad daug žmonių šiuo metu jaudinasi dėl savo finansinės padėties.
Mes pastebime, kad ruduo žmonėms nebūna lengvas laikas. Ir praktikoje dirbant matosi, kad neretai vasarą sumažėja pacientų. Jie ilsisi, mėgaujasi šiltesniu oru, o rudenį vėl savijauta pasunkėja. Tam įtakos, aišku, turi ir atvėsęs oras, tamsuma. Reikšmės, matyt, turi ir tai, kad baigiasi mūsų atostogos, baigiasi laikas, kai galime ilsėtis nuo stresorių ir vėl prasideda tamsus periodas. Vėl turėsime dirbti, tvarkytis su savo sunkumais.
Gerai pastebite, kad dabar susideda visa ta našta, kurią mes nešamės su pandemija. Esame nuo to labiau pavargę ir labiau išsekę. Kartu turime ir sezoninį sunkumą, kai apskritai nemažai daliai žmonių savijauta pasunkėja.
Sakote, kad eikvojasi mūsų resursai. Apie kokius resursus kalbate? Profesionalią psichologinę pagalbą iš specialistų?
Iš esmės, labiau omenyje turėjau vidinius resursus. Kiek turime jėgų, kokius streso įveikimo būdus atrandame. Dėl išorinių resursų, tai, manau, kad dabar tikrai galima rasti prieinamos psichologinės pagalbos, jei tik kyla poreikis.
Teigėte, kad žmonės vis labiau pavargsta. Socialinėje erdvėje matyti, kad vis daugiau žmonių pradėjo neigti virusą, mažiau bijo. Ar tai galima sieti su pavargimu?
Taip, tikrai, kai pavargstame, mes galime pradėti priešintis, jaustis labiau susierzinę ar sudirgę. Vienas iš tokių nerimo įveikimo būdų yra neigimas. Tikrai gali būti nemažai psichologinių priežasčių. Jei žmonės nerimauja, tai galbūt jiems atrodo, kad lengviau yra tiesiog sakyti, kad problemos iš viso nėra.
Galbūt jie tikisi, kad taip pavyks išvengti nesėkmių. Taip pat turime reikalą su nematomu priešu, nes viruso plika akimi nepamatysi. Kai priešas yra nematomas, sunkiau su juo kovoti. Įsivaizduoti, kad jo nėra kartais yra lengviau, nei suprasti, kad jis nematomas. Kai kažko nematai, susigaudyti, kokių veiksmų imtis, kad pasipriešintum. Susilpnėja kontrolės jausmas, todėl dažnai ir jautiesi mažiau saugus.
Tai ar galima teigti, kad labiausiai virusą neigia tie, kurie jo labiausiai bijo?
Nebūtinai, tai priklauso nuo situacijos. Mūsų patirtis rodo, kad tikrai gali būti labai įvairiai. Tai gali būti susiję ir su žiniomis, kurias žmonės turi, galbūt žmonės susiduria su melagienomis. Žmogui atrodo, kad tai yra tiesa. Gal jie labai daug skaito, žiūri daug vaizdo įrašų, kuriuose yra teigiamos sąmokslo teorijos ar kažkas panašaus. Taigi tai gali būti susiję ir su žinių trūkumu, ir baimėmis, ir su įvairiomis kitomis reakcijomis. Negalėčiau taip vienareikšmiškai pasakyti, bet baimė yra vienas iš dalykų, kuris tikriausiai taip pat gali veikti.
Melagienos. Viešojoje erdvėje vis dažniau matyti aštrių diskusijų, dažnai pykstasi dvi pusės: tikintys virusu ir jį visais būdais neigiantys. Tokios diskusijos, tikiu, vargina. Kaip reikėtų bendrauti su žmogumi, kuris virusu netiki?
Tai labai platus klausimas. Matome, kiek nauji ribojimai sukelia neramumų pasaulyje. Nors atrodo, kad ką tik matėme sudėtingą pirmąją bangą, žmonės gavę naujus apribojimus, vėl sukyla pykčiu. Apskritai, kai mes blogai jaučiamės, nekontroliuojame situacijos, viena iš mūsų reakcijų yra pyktis.
Jis gali reikštis įvairiai. Kartais pyktį išsakome žodžiais, kartais net imamės agresyvių veiksmų. Tokioje situacijoje, kai yra nemažai nerimo, yra natūralu, kad nerimas gali išsireikšti pykčiu. Situacija mums nepatinka, nežinome, kaip ją pakeisti. Svarbu patiems mums stebėti savo emocinę reakciją ir bandyti suprasti, kodėl taip jaučiamės ir ką galime su tuo padaryti.
Tai kaip tada bendrauti su piktu žmogumi?
Iš esmės, svarbu patiems nesivelti į konfliktą, nebandyti įrodyti savo teisybės, o pasistengti išlikti kiek įmanoma ramesniems. Tokioje situacijoje yra svarbu ramiai išreikšti savo poziciją. Nereikėtų į ugnį pilti daugiau benzino. Taip tik įsivelsime į konfliktą, jį išplėtosime, bet nieko iš to nebus. Labai priklauso ir nuo situacijos bei to, kas mums patiems tame konflikte yra svarbu. Jei mes norime tik įrodyti savo tiesą be kažkokio kitokio tikslo, gal reikėtų tiesiog palikti žmogų su savo tiesa. Kai svarbu priimti bendrą sprendimą, reikia bandyti draugiškai šnekėtis.
Taip pat galima pasakyti žmogui, kad matome, jog jis pyksta. Kai mes išgirstame, kaip mus žmonės mato, tai paskatina mus į save atsisukti, pasižiūrėti, kas vyksta su mumis. Svarbu nepamiršti ir to, kad nė vienas žmogus iš gero gyvenimo nepyksta. Net jei žmogus pyksta, tai reiškia, kad jam kažkas netinka ar kad jis blogai jaučiasi. Tokia pozicija taip pat gali mums padėti reaguoti ne įsižeidimu, o nuoširdžiu noru išsiaiškinti, kur yra problema ir kaip galime tuomet ją pakeisti.
Nuo lapkričio 7 dienos Lietuvoje jau galioja visuotinis karantinas. Kaip elgtis, kad jaustumėmės kuo geriau ir iš karantino išeitume nei pavargę, nei susipykę?
Remdamasi mūsų tyrimo rezultatais ir kitų šalių patirtimi, galiu pasakyti, kad pirmiausia, svarbu yra išlaikyti savo kasdieninę rutiną. Tyrime pastebėjome, kad tų žmonių, kurie pirmosios bangos metu stengėsi laikytis sveiko gyvenimo būdo ir dienos režimo, nerimo lygis buvo mažesnis.
Dar mes matome, kaip žmones veikia vienišumo jausmas, socialinių kontaktų praradimas. Apskritai krizinėse situacijose svarbus bendrumo jausmas. Kaip žmonėms, jis mums yra itin reikšmingas. Todėl svarbu yra bendrauti, žinoma, būtina laikytis ribojimų, kad suvaldytume viruso plitimą, bet yra nuotolinės priemonės. Galima pasiskambinti, pasišnekėti su savo artimaisiais, draugais.
Taip pat tyrime pastebėjome, kad žmonės, kurie skyrė daugiau laiko informacijos apie viruso plitimą ir pavojų paieškai, jų nerimo lygis buvo didesnis. Informacijos mums reikia, kad žinotume, su kuo turime reikalą ir kaip reikėtų reaguoti, bet jos kiekį reikia riboti.
Tai jau girdėjome ir iš Pasaulio sveikatos organizacijos). Reikia nepersistengti, nepanirti į informaciją apie virusą. Rekomenduojama, kad pasirinktume kelis momentus dienoje, kai atsidarome patikimą šaltinį, pasiskaitome, pasižiūrime, susipažįstam su informacija, rekomendacijomis. Per didelis informacijos kiekis sukelia nerimą ir gali būti, kad mus nukreips ne ta, klaidinančia linkme.
Susiduriant su nekontroliuojamomis situacijomis, svarbu sugrąžinti sau bent kažkiek kontrolės jausmo. Reikėtų savo aplinkoje ir kasdienybėje ieškoti, ką galime kontroliuoti. Pavyzdžiui, galime kontroliuoti savo dienos režimą, tai, ar sveikai maitinamės, kažkokius savo darbo aspektus. Kai norime prisidėti prie viruso kontrolės, laikykimės rekomendacijų ir taip saugokime save bei kitus, jei norime, galime prisidėti prie kokių nors socialinių iniciatyvų.
Unikalu pandemijos metu yra tai, kad mes ne tik gauname naujų iššūkių, bet ir tai, kad esame apribojami nuo būdų, kuriais įprastai įveikiame stresą. Esame didele dalimi atkirsti nuo realių kontaktų, negalime iškeliauti pailsėti į kitą šalį, negalime nueiti pasilinksminti, į barą, restoraną, teatrą, koncertą, pasportuoti sporto klube. Toks dvigubas iššūkis.
Bet vis tiek reikėtų nepamiršti skirti laiko malonioms veikloms, net tada, kai turime daug darbų ar reikalų. Reikia ieškoti, kas mums yra malonu, padeda nusiraminti. Jei dėl ribojimų negalime pasinaudoti tuo, ką įprastai mėgstame veikti, bandykime kūrybiškai ieškoti kitų variantų.
Taip pat šiais laikais turime tikrai daug nemokamų psichologinės pagalbos priemonių. Yra įvairių programėlių, tokių kaip „Ramu“ ar „Pagalba sau“. Galima parsisiųsti ir nemokamai naudotis įvairiais pratimais, atsipalaidavimo priemonėmis, kurios padėtų sumažinti nerimą. Jei jaučiame, kad savijauta yra blogesnė ir ilgesnį laiką, tai galime pasikonsultuoti su specialistu, psichologu.
Tokios galimybės yra poliklinikose, visuomenės sveikatos biuruose. Galima paskambinti į emocinės paramos linijas ir ten gauti palaikymo. Kartais užtenka vieno pokalbio, kad suprastum, ar čia normalu, kas su tavimi vyksta, ar ne. Taip pat specialistas gali padėti atrasti įvairesnių būdų, kaip sumažinti kylantį nerimą.
