Gintaras Ronkaitis kalbasi su politologu Alvidu Lukošaičiu apie artėjančius Prezidento rinkimus.
Gintaras Ronkaitis: Šie prezidento rinkimai, kaip reta pilki, nuobodūs, neinformatyvūs. Kaip vertinate šią jau gerokai įsibėgėjusią rinkimų kampaniją? Ar dėl įstatymais apibrėžtų apribojimų informacijos sklaidai nenukentėjo rinkimų kokybė bei pati demokratija?
Alvidas Lukošaitis: Akivaizdu, jog tai – problema santykyje tarp valdžios ir tautos. Matome, kad yra informacinio komunikavimo problemų. Tarp tautos ir visų įmanomų kandidatų. Griežtinant audiovizualinę informacijos sklaidą buvo perlenkta lazda. Dabar patys stebime bei stebimės: rinkimai „ant nosies“, o lyg ir nieko nevyksta. Tai akcentuoja ir svečiai iš užsienio. Dažnas pilietis turi gerokai pasistengti, kad gautų informacijos apie rinkimus, kandidatus, kad galėtų subrandinti savo pilietinę valią.
Manau, jog buvo šiek tiek išbalansuoti svorio centrai. Pilietis neturėtų būti apsunkintas pastangomis rinkti informaciją. Informacija žmogų turėtų pasiekti kuo lengviau, kad jis galėtų išreikšti savo valią rinkimuose. Atitinkamų įstatymų pataisos anksčiau ar vėliau turės būti padarytos.
Ir dar vienas momentas. Labai dažnai, įsijaučiant į rinkėjų, visuomenės „pamaloninimą“, yra stipriai akcentuojamos korupcijos, neskaidrios politikos prevencijos problemos. Ir sprendimai nukreipiami būtent į tai, nekreipiant dėmesio, neįvertinant, kad korupcijos prevencijos absoliutizavimas ir tokie perlenkimai atneša nuostolius kitose srityse. Šiuo atveju, nukenčia rinkimų kampanijų informacinė dedamoji dalis.
G.R. Ar šie prezidento rinkimai turi intrigą? Kandidatai, gal būt išskyrus D.Grybauskaitę ir A.Butkevičių, nėra pakankamai aktyvūs. Bent jau toks susidaro įspūdis šiame informaciniame vakuume. Gal jau visi susitaikė su esama padėtimi?
A.L. Kiekvienuose rinkimuose būna didžiosios intrigos ir mažosios intrigos. Keliant klausimą, kas nugalės rinkimuose, vertinant visus žemiškuosius rodiklius bei dangaus kūnų judėjimo rodiklius – sunku kalbėti apie didžiosios intrigos buvimą. Tačiau pakankamai prasminga yra ir mažesnė intriga: įvyks ar neįvyks antrasis rinkimų turas. Antro turo buvimas išeitų į naudą mūsų demokratijai. Ir konkrečiai šios rinkimų kampanijos dalyvių informacijos sklaidos, kandidatų pažinimo prasme jis būtų į naudą. Idant būtų galima pasiremti liaudies išmintimi: „nepirk katės maiše“.
Deja, mūsų rinkėjai turi įprotį greitai keisti savo prioritetus, balsuodami tai už vienus, tai už kitus kandidatus ar politines partijas, patikėdami naujomis jėgomis ir greitai nusivildami. Tai užprogramuoja problemas. Galiausiai po rinkimų pasireiškia nuviltų lūkesčių nuotaikos ir tai virsta nepasitikėjimu išrinktais kandidatais, politinėmis partijomis ir koalicijomis. Valdžios institucijomis ir galiausiai demokratija apskritai. Tokios patirties turime daug.
Palinkėjimas rinkėjams – informacija dar nėra tiesa. Tiesai sužinoti ir suprasti reikia šiek tiek daugiau pastangų apdorojant informaciją iš įvairių šaltinių, žiniasklaidos priemonių.
G.R.: Jei įvyktų antrasis rinkimų turas – kas yra tikėtini jo dalyviai, be aiškiai pirmaujančios kandidatės?
A.L. Taip vadinamų „antrųjų numerių“ šiuose rinkimuose vertingumas yra panašus. Būdamas prisiekusiu parlamentinės demokratijos šalininku, bandyčiau šiuos „antruosius“ kandidatus susieti su politinėmis partijomis. Pirmiausia paminėtinas Socialdemokratų kandidatas, taip pat Tvarkos ir teisingumo bei Darbo partijos kandidatai.
G.R. Vykstant rinkimų kampanijai buvo pradėti kelti klausimai dėl kandidatų praeities. Buvo paminėtos D.Grybauskaitė ir K.Prunskienė. Kiek aktuali informacija apie kandidatų praeitį prezidento rinkimų kontekste? Ar ji pakankama?
A.L. Klausimas „nesmagus“, nes nenoriu išsiduoti, jog man pačiam informacijos nepakanka – mėgstu rinktis ir balsuoti pilietiškai, t.y., atsakingai. Tiksliau ši informacija, skleidžiama rinkimų kampanijos metu, manęs netenkina. Visiems pabodusi tiesa – dvidešimt Nepriklausomos Lietuvos metų kamuojamės su tomis pačiomis KGB ir „liustravimo“ problemomis. Ir iš to kylančiomis nemaloniomis situacijomis rinkimuose. Tai kažkas bendradarbiavo, tai nebendradarbiavo, tai kažkas kandidatuoja vietoj tų, kurie lyg ir nori, bet negali... Ne toks jau ir platus tas pasirinkimas piliečiui, ir tai yra rimtos mūsų demokratijos kokybės problemos.
G.R. Kandidatai Česlovas Jezerskas ir Valentinas Mazuronis yra iš esmės vienos partijos kandidatai. Kas tai – gili strategija ar tiesiog rinkimų triukai ir personų ambicijos?
A.L. Galima įžiūrėti tam tikras rinkimų technologijas. Pasaulinėje praktikoje žinomi atvejai, kai partijos, atlikusios tyrimus apie rinkėjų balsų sklaidą, iškelia atitinkamų savybių kandidatus. Šios savybės turi derėti tarpusavyje, tikintis atitraukti rinkėjus nuo konkurentų. Tai sudėtingi dalykai, reikalaujantys rinkimų „technologų“ ir „inžinierių“ pastangų. Jei toks buvo sumanymas – sveikinčiau tokių idėjų autorius, nes tai rodo rimtą požiūrį ir pastangas elgtis motyvuotai rinkimų kampanijos metu.
Kalbant apie kandidatą-generolą Č.Jezerską, iš jo tikėjausi išskirtinių idėjų, priemonių ir veiksmų, siekiant parodyti savo privalumus prieš kitus kandidatus. Mūsų šalyje yra didelis nusivylimas parlamentine demokratija. Tyrimai rodo, jog yra vadinamos „tvirtos rankos“ poreikis mūsų demokratinės sistemos autoritarinimui. Iš šio kandidato tikėjausi retorikos ir diskursų, kurie būtų panašūs į, pavyzdžiui, Šarlio de Golio ar net Džordžo Vašingtono retoriką, kurie buvo priešiškai nusiteikę politinių partijų veiklai ir idėjoms, nematydami partijų reikšmės liberalios demokratijos plėtrai. Tačiau paminėtų dalykų nematyti. Gal šie sumanymai nėra išbaigti ar tiesiog stringa jų įgyvendinimas.
Gal veikia ambicijos, gal kažkokie interesai „iš toliau“ palaikant ar finansuojant kandidatus, bet šie variantai man asmeniškai neįdomūs.
G.R. Pakalbėkime apie kaltinimus kandidatei į prezidentus K.Prunskienei. Susidaro tvirtas įspūdis, kad šie kaltinimai tampa aktualūs ir prikeliami naujam gyvenimui prieš kiekvienus rinkimus. Ar tai atsitiktinumai? Ar nėra bandoma šitaip įtakoti jos politinę karjerą?
A.L. Sunku būtų pasakyti, ar tai sutapimai, ar ne. Dar sunkiau nesutikti su tuo, jog būtent taip ir yra. Šis klaustukas ir šauktukas dėl Kazimiros Prunskienės bendradarbiavimo su KGB iš tikro visu triukšmu iškyla prieš įvairius rinkimus.
G.R. Reiškia yra jėgų, kurios ją vertina kaip rimtą kandidatę ir pretendentę į valstybės vadovo postą? Ar tai, kaip sakoma „senos nuoskaudos“?
A.L. Matyt, yra visko. Rinkimai yra svarbus procesas ir kažkam yra labai svarbu nepražiūrėti net patį mažiausią politinę vertę turintį mažmožį. Taip pat reiktų neužmiršti, kokius rezultatus ši kandidatė pademonstravo prieš penkerius metus. Laiko tarpas nėra labai didelis. Ir tai negali nekelti susirūpinimo rūpestingiems įvairių oponentų rinkimų technologams.
Asmeniškai tikrai nemanyčiau, jog kandidatės politinis ir socialinis svoris būtų toks, kaip prieš penkerius metus ir būtų galima sulaukti didelių netikėtumų, kalbant apie galutinius rinkimų rezultatus.
G.R. Kalbant apie paminėtus „mažmožius“, yra visa eilė kandidatų, nesurinkusių būtinų 20 tūkst. rinkėjų parašų. Ar šiuo atveju pati rinkimų sistema veikia tinkamai? Lyg ir visi turi teisę balotiruotis, tačiau įvairių paslaptingų ir atraktyvių kandidatų, neturinčių nė mažiausios galimybės būti išrinktiems, dalyvavimas kartais sudaro „nerimtų“ rinkimų įspūdį. Kaip šis procesas atrodo politologo žvilgsniu?
A.L. 2002 metais buvo iškelta 20 kandidatų, iš jų 17 surinko 20 tūkst. parašų ir dalyvavo rinkimuose. 2004 metais iškelta 10 kandidatų, parašus surinko ir dalyvavo penki. Šių metų rinkimuose buvo trylika kandidatų, septyni užregistruoti. Galima būtų pasakyti, kad maždaug 50 proc. norinčiųjų dalyvauti susitvarko su reikalavimais, surenka parašus ir tampa oficialiais rinkimų kampanijų dalyviais.
Mano paaiškinimas būtų sisteminis arba institucinis. Visos šios problemos yra susijusios su tuo, jog pas mus konstituciškai iš prezidento yra reikalaujama nepartiškumo. Šis institucinis nesusipratimas atveria galimybes dalyvauti rinkimuose įvairaus plauko, įvairaus santykio su politika žmonėms. Kurie dažnai nėra politikai, t.y., partijų žmonės, yra atsitiktiniai, - kalbant apie politiką ir valstybės valdymą, suvokimą, kas yra prezidento institucija, jos vaidmuo ir funkcijos. Jei neatsisakysime šios moderniais laikais visišku nesusipratimu atrodančios nuostatos, iš prezidento reikalaujant nepartiškumo, ir ateityje neturėtume stebėtis, jog įvairiems žmonėms kils norų dalyvauti rinkimuose. Kai kurie tokių žmonių net slepia savo užsiėmimą, savo biografiją ir apskritai neaišku, iš kur jie į rinkimus „nukrenta“.
G.R. Ar demokratijos požiūriu tai yra neigiamybė? Ar šį procesą galima įvertinti pliuso ar minuso ženklu?
A.L. Aš čia įžiūrėčiau pirmiausia neigiamą ženklą. Todėl, kad pats konstitucinis reikalavimas, jog prezidentas būtinai turi būti nepartinis yra iracionalus, kalbant apie modernią valstybę ir modernią valstybės politiką.
G.R. Gal būt galėtų būti pritaikytas mišrus variantas?
A.L. Gal būt Lietuvai šis variantas ir tiktų. Tai įdomi mintis. Tokių konstitucijų nesu matęs, tačiau nė viena normali demokratinė valstybė nereikalauja, kad prezidentai būtų nepartiniai. Todėl, kad yra suprantama, jog moderni šiuolaikinė politika pirmiausia yra partijų politika. Partijos artikuliuoja visuomenės interesus, juos įvelka į politinių idėjų rūbą – politines programas. Tada mes suprantame, kas yra siūloma, kokios ir kieno gali būti atsakomybės. Tuo tarpu pas mus einama iracionaliu keliu: apie prezidento darbus sprendžiama, kiek jis buvo ar nebuvo moralinis autoritetas. O realių atsakomybių iš prezidento praktiškai neįmanoma pareikalauti. Nes jam yra aiškiai priskirta tik viena politinės veiklos sritis - užsienio ir saugumo politika. Kritiką dėl visų kitų prezidento veiklų galima matuoti ir vertinti kitais argumentais. Vykdomojoje valdžioje yra atsakingi ministrai ir juos delegavusios partijos. Prezidentas gali veikti tik tiek, kiek jis pats nori tai daryti.
G.R. Iš čia išplaukia klausimas apie partinę demokratiją. Ribotas partijų skaičius ir ribotas pasirinkimas sukelia „valdomos demokratijos“, nestruktūrinio valdymo grėsmę. Juk pavyzdžiui Rusijoje mes taip pat matome veikiančias partijas, jų daugiau nei viena. Ir iš išorės viskas atrodytų gerai, bet tai tik fasadas.
A.L. Geras klausimas, jei aš jį teisingai supratau. Esu įsitikinęs, kad apskritai nepartinis prezidentas labai stipriai smogia visuomenės pasitikėjimui parlamentinės demokratijos institutais, parlamentu ir politinėmis partijomis. Mūsų nuotaikas dar veikia sovietiniais laikais įsišaknijusios vienpartinės sistemos blogybės. Tarsi dar nesubrendome, negalime suprasti, jog daugiapartinė sistema yra šiuolaikinės funkcionalios demokratijos atributas. Pagaliau negalime sukurti demokratijos be daugiapartiškumo pamatų.
Mūsų šalyje partijos, jų žmonės dažnai asocijuojami su negatyvu. Ir tada suprantama: partinis prezidentas negali būti geras valstybės vadovas. Kodėl toks klausimas nekyla JAV, Prancūzijoje ir daugelyje kitų demokratinių valstybių? Tuo tarpu Kazachstane, Baltarusijoje, Turkmėnistane, Kolumbijoje, Kinijoje tokie reikalavimai yra keliami, kad valstybės vadovas nebūtų partinis.
G.R. Toks reikalavimas atvirkščiai proporcingas demokratijai?
A.L. Taip, manau atsakymai ir vertinimai pagal šiuos pavyzdžius yra pakankamai aiškūs. Tai neracionalu, derėtų pagalvoti apie kai kurių konstitucinių normų keitimą.
G.R. Ar ne laikas galvoti apie naują konstituciją bei antrąją respubliką?
A.L. Tai sudėtingas klausimas. Tokiais klausimais negalime užrūstinti autoritetingų konstitucionalistų. Jei tik kyla klausimas dėl konstitucijos pakeitimų kai kas iškart stoja piestu, motyvuodami, kad ši konstitucija dar nesena, jos liesti negalima ir tebūnie taip. Kada ateis laikas, kai „bus galima liesti“, niekas nepaaiškina. Nors žinome visą eilę paties gyvenimo padiktuotų konstitucijos pakeitimų. Pavyzdžiui paskutiniai pakeitimai, susiję su naryste ES. Jie buvo atlikti, ir nieko blogo neatsitiko.
G.R. Padarykime išvadas. Ko pirmiausia trūksta šiuose prezidento rinkimuose?
A.L. Mūsų rinkiminės kampanijos, deja, vis labiau tampa panašios į paprasto žmogaus kankynę. Susidaro įspūdis, kad jų paskirtis kažkokia kitokia, tik ne rinkėjų informavimas. Informacijos tikrai nepakanka, o skleidžiama dažniausiai yra sausa ir oficiali. Ką jau kalbėti apie kandidatų „nuleidimą“ į tiesiog žmogišką lygmenį. Kad kandidatą būtų galima pažinti kaip žmogų, o ne kaip kažkokio paaukštinto socialinio statuso būtybę, įspraustą į visokių procedūrų ir taisyklių rėmus. Kandidatai lyg ir atrodo teisingai, kalba teisingai ir, suprask, yra „teisingiausi“. O vėliau pasirodo, kad kandidatas nei pats teisingiausias, nei tinkamiausias. Beje, sociologiniai tyrimai ne kartą patvirtino, jog mūsų rinkimuose „iš vakaro“ nemaža dalis rinkėjų balsuoja aklai, t.y., nemotyvuotai, o ryte, sužinoję rezultatus, griebiasi už galvos ir negali patikėti, kad niekieno neverčiami taip padarė. Tai ne kas kita, kaip vadinamosios formalios arba procedūrinės demokratijos simptomai. Tokiai demokratijai tinka ir minimaliai informuoti piliečiai, bet tai yra pats tiesiausias kelias į tos pačios demokratijos aklavietes.
