Alkoholizmo liūnas pasiima vis naujas aukas, tačiau Seimas įstatymais nepadeda sugriebti už rankos būsimam nelaimėliui. Pagalbos ranką alkoholikai tiesia vieni kitiems – Anoniminių alkoholikų grupės turi globėjus. Globa – tai būdas padėti, skleidžiant žinią apie tai, ką pats esi patyręs, – sako 58-erių Paulius, 35–erių Edas ir 43–ejų Nerijus.
Liga įstumia į vienatvę
(Šių vyrų vardai pakeisti, tačiau istorijos tikros).
– Ar tikrai alkoholiko problema – tik alkoholis?
Paulius: Alkoholikas dažniausiai yra vienišas ir uždaras žmogus, gėdijasi savo negalios. Jis yra priklausomas ne tik nuo alkoholio, bet ir nuo kitų žmonių požiūrio į jį, nuo kitokios nuomonės.
Ne vienas ėjome pas gydytojus, psichiatrus, bet jiems nesakėme tiesos. O jeigu sakėme, tai mums teigė: negerk ir viskas bus gerai.
Bet kaip negerti? Išeities nerandi. Kas patarinėja, nesupranta, kaip galima gerti paromis, negrįžti namo, nešti iš namų daiktus parduoti.
– Ar alkoholikui tikrai nėra išeities, gal gali būti ir kitaip?
Paulius: Reikia suvokti, jog alkoholizmas yra mirtina, progresuojanti liga. Bet nebūtinai alkoholikas mirs gerdamas. Jis gali negėręs nušokti nuo tilto, nuskriausti kitą žmogų, sėsti į kalėjimą.
Žmogus nebesugeba gyventi neišgėręs, nes vyksta esminiai psichikos pakitimai. Alkoholikas serga, kai yra neišgėręs. Kai negauna reikiamos dozės, eina iš proto.
Jėgų nebėra, o vis galvoji, kad vieną dieną nustosi gerti. Bet ta diena gali ir neateiti, nes liga progresuoja. Niekas neina geryn, o tik blogyn. Kai pagaliau žmogus susimąsto, jog reikia nustoti gerti, to padaryti savo jėgomis nebegali.
Talentingas protingas alkoholikas – juo labiau. Nes jam sako: „Tu protingas, talentingas, blūdas praeis – tu žvaigždė, viską gali.“
Alkoholikas yra manipuliatorius ir prisitaikėlis. Jis negali pasakyti tiesos apie tai, kas jam darosi. Jam gera tik išgėrus – tačiau tai tik iliuzija, nes alkoholis pakeičia pačią žmogaus prigimtį.
Bet padėti galima tik tam, kuris tikrai nori nebegerti.
Pamatai radusius išeitį
– Kas keičiasi atėjus į AA grupę?
Paulius: Alkoholikas, atėjęs pas mus, pirmiausia pamato, kad jis yra ne vienas. Kad yra daug žmonių, radusių išeitį ir galinčių pasiūlyti: daryk kaip mes. Ir jeigu to nori, sužinosi, ką reikia daryti. Tada ir atsiranda globėjas.
Edas: Aš viską maišiau: narkotikus ir alkoholį. Palaukiu, kol draugė nueis miegoti, tada prasideda „gyvenimas“. Po to iki pusiaudienio miegi, kažką apsitvarkai, o vakare vėl viskas iš naujo.
Buvau 22 metų, kai po bandymo žudytis kreipiausi į psichoterapeutus. Bet tik antidepresantais papildžiau tablečių arsenalą. Bandžiau koduotis – mėnesį kitą gelbėjo, o vėliau – dar blogiau. Savižudybės bandymai kartojosi.
Man padėjo AA grupė. Kai išgirdau merginą, kuri pasakojo lygiai tokią pat istoriją kaip mano, supratau, kad čia yra tokių pat kaip aš žmonių.
Auklėjamas buvau pagal nuostatą: esi vyras – viską gali, o jeigu negali, tai toks tu ir vyras... Todėl pasakoji apie save tik gerus dalykus ir dar pagražindamas.
Psichiatrams nesakiau, nei kad vogiau, nei kad su policija turėjau reikalų. Esą nėra problemos, aš tik truputį geriu, tik truputį vartoju narkotikus.
– O nėra problemos būti atviram AA susirinkimuose?
Paulius: Mes tik tą ir darome: atvirai kalbame apie save. Mes nediskuotuojame, kas yra gyvenimas, o kalbame, kaip mes gyvename.
Nerijus: Aš AA grupės adreso griebiausi tik tada, kai jau buvo visiškai tas pats, ar iš manęs tyčiosis, smerks ar pamokslaus. Nebegalėjau gyventi nei gerdamas, nei negerdamas.
Pirmą žingsnį žengi, kai suvoki, jog pasiektas visiškas dugnas, jog yra visiška bejėgystė prieš alkoholį.
Tokią bėjėgystę viešam žmogui, labai sunku pripažinti, nes tai tolygu karjeros pabaigai ir viešam pasmerkimui. Plius daug pagundų ir dar daugiau „protingų patarėjų“.
Atėjus į AA grupę keičiasi mąstymas ir keičiasi vertybės. Aš nebenoriu elgtis nedorai, nes taip elgdamasis pradedu blogai jaustis ir užgeriu.
Sukrėtimas padeda
– Ne viename kolektyve yra geriančių. Kaip elgtis: užsimerkti ar tiesiai šviesiai į akis pasakyti: esi alkoholikas?
Paulius: Pasakyti. Kad suvoktų, jog tai kitiems žinoma. Tolerancija alkoholikams egzistuoja, o padėti gali tik sukrėtimas. Darbdaviams nereikia taikstytis – jei darbuotojas vis dar mano kada nors galėsiąs gerti, bent alaus, jis turėtų būti atleistas iš karto po kito užgėrimo, kuris, jei tas žmogus alkoholikas, jį be jokios abejonės ištiks. Gali pasirodyti žiauroka, bet paprastai taip elgtis geriausia. Po tokio sukrėtimo gal susimąstys.
– Ar esate radę atsakymą, kodėl susergama alkoholizmu?
Nerijus: AA knygoje rašoma, jog gal niekuomet ir nebus atsakymo į tą klausimą.
Kodėl pakeliame taurelę, kuri sukelia visą pliūpsnį alkoholio vartojimo su visomis jį lydinčiomis kančiomis ir pažeminimais? Kodėl negalime be to apseiti? Kas nutinka sveikam protui, kurio nestokojame kitais atvejais? Niekas nežino, kodėl dalis žmonių taip reaguoja į alkoholį.
O alkoholikas geria dėl to, kad jo blogas santykis su aplinka. Bent jau su manim buvo būtent šitaip. Buvau savanaudis, norėjau visko sau, o laimingas vis tiek nesijaučiau, nes toks žmogus ir negali būti laimingas.
Dar alkoholikui būdingos vertinimo „žirklės": savęs ir kitų vertinimas neatitinka tikrovės. Alkoholis ar narkotikai užmuša santykį su realybe. Tikrovę matai tokią, kokią nori matyti.
Dugnas kiekvieno skirtingas. Aš jau buvau tapęs valkata. Bet ateina pas mus dar ir su kostiumais, atvažiuoja automobiliais, ir netgi turėdami pinigų, nuosavą verslą, tačiau jau suvokę, kad degraduoja, kad po kiekvieno išgėrimo darosi tik blogiau.
Savo smukimą suvokiau palygindamas išgėrimų trukmę ir „kokybę“, bet lyginti reikia ne su tuo išgėrimu, kuris buvo prieš savaitę, o su tuo, kuris buvo prieš metus. Pasikeitęs draugų (sugėrovų) ratas, išaugusios problemos namie, darbe, aplinkoj, o svarbiausia – katastrofiškai mažėjantis pasitenkinimas vartojant alkoholį, stipriai pailgėjęs „sveikatos taisymo“ periodas.
Jeigu smegenys dar nėra atrofavęsi, suvoki, jog socialiai ritiesi vis žemyn.
Keisti santykį su aplinka
– Bet gal ne vienam atrodo, jog tada nieko nebelieka – tik praraja?
Nerijus: AA grupėje išgyvenau keletą mūsų žmonių savižudybių. Jos privertė mane susimąstyti, kad nesu visiškai apsaugotas nuo panašaus likimo, ėmiau labiau gilintis į savo blaivėjimo būdą. Iškilo klausimų: koks gi mano santykis su aplinka, kaip iš tikrųjų jaučiuosi, o ne deklaruoju.
AA programa yra taip sudėliota, jog šis santykis turi keistis. Aš turiu pradėti gyventi ir mąstyti kitaip. Bet tai nėra taip paprasta.
Kai pirmą kartą atsiverčiau AA knygą, kurią 100 vyrų ir moterų prieš 80 metų parašė pasakodami, kaip pasveiko, maniau, jog čia viskas stipriai pasenę.
Klydau.
Štai, prieš gerą pusę amžiaus, viename Amerikos miestelyje, atsistojo žmogus bažnyčioje ir visai bendruomenei prisipažino: „Aš apšmeižiau ir apvogiau savo partnerį, jis bankrutavo, atleiskite man, jeigu galite.“ Ir jam buvo atleista!
Ar šiandien tai būtų įmanoma? Dorovės samprata, mano galva, nūnai yra stipriai pasikeitusi. Tačiau sąžinė juk išliko, ir ji priekaištauja neatsižvelgdama į aplinkybes. Mane nelabai guodė tai, kad ir kiti geria, vagia, meluoja.
Alkoholikas žino tik vieną būdą sąžinei nuraminti – prisigerti.
Paulius: Be to, alkoholikas neturi saiko. Jis iš tiesų yra bejėgis prieš pirmos taurelės beprotybę, kuriai priežasčių nėra.
Man iš ankstesnio savo supratimo, kad bus „gerai“ išgėrus, juokas dabar ima. Žmona užpykdė, einu gerti. O vėliau, kai mano rankos buvo antrankiais surakintos, aš negalėjau nė paaiškinti, kaip tai atsitiko.
AA programa unikali tuo, kad ji yra išeities taškas rasti aukštesnę jėgą už save, nes pasitikėti savimi nebegali.
Sakoma: mylėk save. Alkoholikui save mylėti nesunku: jis ir taip gyvena tik sau.
Bet tikroji meilė ateina tik per meilę kitam žmogui, per rūpestį juo. Pradedi suprasti, kad ir tavo žmona, ir vaikai kentėjo. Bet to dar neužtenka.
Suvoki, jog esi bejėgis, tavo gyvenime netvarka. Bet ar kitas man gali padėti, jeigu ir jo gyvenime netvarka? Todėl turi atrasti Aukštesnę Jėgą.
Mes nesame religinė organizacija, nesiginčijame tikėjimo klausimais, bet mes taip pat esame suvokę, jog tik tas, kuris yra aukščiau už mus, mums davė šansą.
Globėjo vaidmuo
– Koks tuomet globėjo vaidmuo?
Edas: Globėjas dalijasi savo patirtimi, kad padėtų atsitiesti kenčiančiam.
Paulius: Mano globėjas yra sakęs: „Viskas, ką aš galiu padaryti, tai tik pasakyti, kaip pats ėjau tuo keliu, mano tikslas – pasiekti, kad atleistum mane nuo šito darbo – kad globėjo tau nebereikėtų.“
Aš pats dabar esu globėjas. Man galima paskambinti bet kada. Kalbu, einu, nes kitam žmogui reikia mano pagalbos.
– Esate suvokę žmogaus ryšio su žmogumi prasmę, bendravimo reikšmę. O ką matote atsigręžę į savo skaudžią patirtį?
Paulius: Gyvename, kad TURĖTUME, bet neturime laiko PABŪTI – su kitu žmogumi, net su savo vaikais.
Aš norėjau būti šeimos galva, uždirbti pinigus – aš norėjau TURĖTI. Bet ar mano žmonai ir vaikams manęs tokio reikia?
Edas: Saikas visur turi būti. O neretai matai, kaip yra nesvarbu niekas, išskyrus vieną – prasimušti, tikslą pasiekti. Karštligiškai ir bet kokia kaina.
AA programa mus sustabdo. Kiekvieną dieną turi susimąstyti: ar tu nieko nežaloji taip belėkdamas, ar tau ir kitiems tai naudinga?
Galų gale paskambini globėjui ir išgirsti: „Beproti, sustok.“ Lekiame, kai neturime dvasinės atramos.
Nerijus: AA knygą galima pritaikyti ne vienai priklausomybei. Ne tik alkoholikams ar narkomanams, bet ir rūkoriams, lošėjams ir net besaikio darbo apsėstiesiems.
Naši dirva bet kuriai priklausomybei – kitų žmonių nepaisymas, nesąžiningumas, savanaudiškumas ir iš viso to išeinančios baimės. Kitaip sakant, mes esame savanaudžiai ir egocentrikai.
Rūta JANKUVIENĖ
