„Kava su politika“ – jau tradicija tapusios kas mėnesį ir dažniau rengiamos diskusijos įvairiomis aktualiomis temomis Europos Parlamento narės dr. Laimos Andrikienės biure Vilniuje. Diskusijos yra neformalios, žmonės nėra įpareigoti laikytis kokių nors oficialių pozicijų. Atviras pokalbis reikalingas tam, kad išsiaiškinti dalykus, kokie jie iš tiesų yra.
Praėjusią savaitę įvyko diskusija tema „ES miškų politika ir jos pasekmės Lietuvai". Diskusijoje dalyvavo: LR Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas, Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) prezidentas dr. Algirdas Gaižutis, Privačių miškų savininkų asociacijos (PMSA) vadovas Gintautas Kadžiulis, Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) viceprezidentas prof. Antanas Juodvalkis, ilgametis miškininkas iš Biržų rajono Visvaldas Cemnolonskas, ūkininkas Kazimieras Šiaulys, politikos, mokslo ir žiniasklaidos atstovai.
ES miškų ūkio politika ir Lietuvos strateginiai tikslai jos įgyvendinimui
Miškai Lietuvoje tradiciškai yra svarbi gyvenimo būdo, kultūros, mentaliteto, ūkio dalis. Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktoriaus Valdo Vaičiūno teigimu, Europos Sąjunga neturi vieningos miškų ūkio politikos. Pirmieji bandymai koordinuoti sprendimus buvo epizodiniai, ir tik 1998 m. pirmą kartą ES, Taryba patvirtino Europos bendrijos miškų ūkio strategiją, kuri buvo paremta ne tik ES šalių interesais, bet ir Jungtinių Tautų lygmenyje. Ši strategija numato keturis pagrindinius strateginius tikslus: ilgalaikio konkurencingumo miško sektoriuje užtikrinimą ir didinimą; aplinkos gerinimą; gyvenimo kokybės išlaikymą; geresnį koordinavimą ir bendravimą tarp šalių narių ir institucijų; šie tikslai detalizuoti aštuoniolikoje veiksmų ir priemonių, kurias turi įgyvendinti ES šalys .
Šis strateginis planas suteikė didelį postūmį ir Lietuvoje, rengiant šių strateginių tikslų įgyvendinimo programą, kuri yra aprobuota ir patvirtinta penkių metų laikotarpiui ir nuosekliai vykdoma. V.Vaičiūno nuomone, didžiausi trukdžiai programos įgyvendinimui Lietuvoje yra nebaigta žemės ūkio reforma, daugiau negu dešimt metų dalis miškų yra rezervuoti nuosavybės teisių atkūrimui. Tie miško plotai yra išjungti iš miško naudojimo ir ūkinės veiklos, ir visa tai - didžiuliai ekonominiai nuostoliai, kai kasmet negaunama apie 1,5 milijono kubinių metrų medienos.
Kitas Lietuvai aktualus klausimas - saugomos teritorijos. Reikia peržiūrėti saugomų teritorijų ribas, ar jos tikrai teisingai nustatytos. ES galioja dvi svarbios direktyvos: „Paukščių ir buveinių“ bei „Saugomų teritorijų tinklas Natūra 2000“. Labai svarbu Lietuvoje sutvarkyti miškų valdymo, ekonominio reguliavimo principus, skatinimo priemones, ypatingai privačiuose miškų ūkiuose, užtikrinti tvarų ir subalansuotą miškininkavimą smulkiuose miškų ūkiuose. Lietuvai labai svarbus ir nenašių bei nenaudojamų žemių prasmingas panaudojimas, ir miškingumo dindinimas. Strateginis Lietuvos miškų politikos tikslas - iki 2020 metų 3 proc. padidinti Lietuvos teritorijos miškingumą.
Lietuvos miškų ūkis - apsisprendimų kryžkelėje
Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) prezidento dr. Algirdo Gaižučio teigimu, šiuo metu privačių miškų Lietuvoje yra apie 700 tūkst. ha, tai sudaro 34 proc. bendro mūsų šalies miškų ploto. Privačių miškų savininkų skaičius yra apie 240 tūkst., o vidutinis valdos dydis - 4,6 ha. Pasibaigus žemės reformai, miško savininkų bus apie 250 tūkstančių.
Dr. A.Gaižutis klausė: kokia ateitis laukia šalies miškų ūkio Lietuvai toliau integruojantis į Europos Sąjungos erdvę? O pagrindiniai spręstini klausimai miško savininkų nuomone yra šie: balansas tarp miškų ūkio ekonominio gyvybingumo išlaikymo ir visuotinos aplinkosaugos diegimo; prigimtinių teisių į privačią nuosavybę ir jos neliečiamumą užtikrinimas, dirbtinai neeskaluojant priešpriešos tarp viešojo intereso, valstybinės ir privačios nuosavybės; naujų organizacinių, teisinių bei ekonominių mechanizmų sukūrimas miškų ūkio efektyviam valdymui, užbaigus restituciją; bendradarbiavimas, miškų ūkio įvaizdžio visuomenėje gerinimas.
Noras paminti privačią nuosavybę gajus iki šiol
Anot dr. A.Gaižučio ES yra apie 16 mln. smulkių privačių miško savininkų. Privatūs miškai ES užima 60 proc. teritorijos, o medienos pramonė beveik išimtinai privati. Miškų ūkyje ir medienos pramonėje dirba apie 3.4 mln. žmonių, o kasmet šiame sektoriuje sukuriamos produkcijos vertė įvertinama 356 milijardais eurų. Europos Parlamentas savo dokumentuose yra įvardijęs netikrumą dėl privačios nuosavybės kaip vieną esminių grėsmių, kurias būtina pašalinti kovojant su neteisėtais kirtimais. Juk demokratiniame pasaulyje, į kurį įsiliejome tapdami Europos Sąjungos ir NATO nariais, ūkio gerovė grindžiama privačios iniciatyvos ir teisėtai įgytos nuosavybės neliečiamumo principais. Tikrumas dėl nuosavybės teisių užtikrina ilgalaikį savininko interesą efektyviai tvarkyti jo valdomą turtą.
Lietuvoje sovietmečiu pusę amžiaus buvo siekiama su šaknimis išrauti privačios nuosavybės jausmą, todėl dabar ypač aktualu sudaryti neginčytinas sąlygas privačios nuosavybės apsaugai ir neliečiamumui, įtvirtinant tai ne vien Konstitucijoje bei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, bet ir kituose įstatymuose bei valdžios institucijų priimamuose sprendimuose. Tačiau privačiai nuosavybei Lietuvoje dar nėra sukurtas palankus politinis klimatas.
Didžiąją savininko pajamų iš miško dalį - daugiau nei 90 proc. - sudaro pajamos už parduotą medieną. Šalies ekonomikos konkurencingumo didinimas miškų pramonėje negalimas, vykdant vienpusišką, nesubalansuotą gamtosaugos politiką miškų ūkyje. Dabartinė politika veda prie ženklių ūkinės veiklos apribojimų, prie vis komplikuotesnių ir daug suderinimų reikalaujančių biurokratinių procedūrų, ir galiausiai - prie de facto nuosavybės nusavinimo jos net nesivarginant nacionalizuoti, bet uždedant tokius ūkininkavimo apribojimus bei prievoles savininkams, kad išlaikyti nuosavybę tampa sudėtinga. Tad Europos Parlamento raginimas užtikrinti privačios nuosavybės apsaugą ir jos tęstinumą nuskambėjo labai laiku.
Organizuoto privataus miškų ūkio formavimas - didžiulis darbas
Dauguma diskusijos dalyvių sutiko, kad be valstybės politinio pritarimo, paramos ir bendradarbiavimo sukurti normaliai funkcionuojantį, didumą privačių miškų savininkų apjungiantį organizacijų tinklą nėra ir nebus įmanoma. Tačiau atskirų aukštų miškų žinybų pareigūnų ankstesnis neigiamas nusistatymas privačios nuosavybės miškuose atžvilgiu privirė tokios košės, kad ją visi turėsime srėbti dar ne vienerius metus.
Privačių miškininkų kooperacija vyksta lėtai. Tas suprantama: valstybė tik deklaratyviai pasisako už kooperaciją, nors realiai nei finansiškai, nei mokesčių lengvatomis neremia miško savininkų kooperacijos (priešingai situacijai žemės ūkyje). Kooperacijos procesui paspartinti reikia sukurti naujus organizacinius, teisinius bei ekonominius privataus miškų ūkio skatinimo mechanizmus. O tai ne visuomeninės organizacijos, bet teisinius ir finansinius svertus turinčių valstybinių institucijų uždavinys. Dr. A.Gaižučio nuomone, džiugu, kad vis daugiau ir daugiau turime tikrųjų miško savininkų, su pagarba žiūrinčių į savo nuosavybę ir tikrų jos tęstinumu. Jiems pagrindiniai „prievaizdai" prižiūrint ir puoselėjant mišką yra jų pačių sąžinė, savigarba, noras palikti gražesnius ir turtingesnius medynus savo vaikams ir vaikaičiams. 2005 m. Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) tinklui priklausančių kooperatyvų bei įmonių specialistai suteikė paslaugas daugiau nei 20 tūkst. savininkų, aplankyta apie 7000 savininkų valdų, parengta 89 želdinimo projektai ir užpildytos paraiškos 480 ha žemės paskirties žemės apželdinimui mišku; konsoliduoti medienos pardavimai viršijo 450 tūkst. kubinių metrų. LMSA vienijamų kooperatyvų ir įmonių grupė jau tapo stambiausiu partneriu medienos pramonei.
Miškų ūkis gali ir turi teikti ekonominę naudą
Akivaizdu, kad nuo to, kiek ekonomiškai reikšmingą, stiprų ir gyvybingą sugebėsime išlaikyti Lietuvoje miškų ūkį, priklausys jo ateitis. Todėl privačių miškų savininkai nuoširdžiai suinteresuoti stiprinti viso miškų ūkio pozicijas visuomenėje, atsilaikyti prieš dažnai nepamatuotus ir vienpusiškus siekius paversti vis didesnę dalį miškų „neliečiamomis gamtos šventovėmis", kas tiesiogiai silpnina šalies miškų ūkio ekonominį konkurencingumą.
Kita vertus, dėl užsitęsusios miškų grąžinimo reformos miško savininkai negauna ženklių pajamų, šalies medienos perdirbimo įmonės negali dirbti pilnu pajėgumu, ribojamos investicijos į medienos pramonės plėtrą, šalies mastu prarandama šimtai milijonų litų. Ekspertų vertinimu, tiesioginiai ekonominiai nuostoliai tik dėl naujai įvedamų miškų naudojimo apribojimų (neparduotos medienos) siekia 60-80 mln. litų kasmet. Medienos pramonės plėtrą riboja medienos deficitas rinkoje, o iš kasmetinio beveik 12-14 mln. kubinių metrų medienos prieaugio Lietuvos miškuose panaudojama tik 6-6,5 mln. kubinių metrų. Ar valstybė gali sau leisti tokius nuostolius, - klausė miškų savininkai? Tai politinio apsisprendimo klausimai, į kuriuos atsakymus reikia duoti kuo greičiau.
Pažymėta ir tai, kad miškų ūkiui Lietuvoje pavojingi abu kraštutinumai: ir perdėta gamtosauga, ir besaikis išteklių naudojimas. Reikalingas subalansuotas ūkininkavimas. Tačiau dar pavojingesnis yra pastoviai kurstomas nepakantumas teisėtos privačios nuosavybės ir jos naudojimo atžvilgiu Tik reikėtų atsiriboti nuo kriminalu kvepiančių „prichvatizavimo" atvejų, kuriais turėtų užsiimti prokuratūra. Draudimai ir apribojimai turi sekti kartu su teisingu kompensavimu už visuomenės intereso vardu įvedamus apribojimus.
Miškininko iš Biržų Visvaldo Cemnolonsko nuomone, problemų yra pačioje miškų ūkio politikoje. ES skiriami pinigai miškų ūkiui smulkių privačių miškininkų nepasiekia. Pateikiamos programos savininkams yra nesuprantamos, todėl sunkiai įgyvendinamos, nėra galimybių tinkamai konsultuoti ūkininkų. Iškyla problema dėl miškų retinimo, kadangi smulkios medienos niekas neperka. Jeigu žmogui mokama mažiau, negu jis įdėjo sąnaudų, tai neapsimoka, tokia ūkinė veikla tampa nuostolinga. Problemų yra labai daug: rinka, pinigai, muitai. Mūsų pramonininkai pirktų ir mokėtų už medieną normalią kainą, tačiau dėl mūsų „miško mylėtojų“ jie negali Lietuvoje nusipirkti medienos.
Miškas - ne tik gamta , bet ir ūkio šaka
Lietuvos miškininkų sąjungos viceprezidentas prof. Antanas Juodvalkis pastebėjo, kad Lietuvos miškininkų sąjunga žymiai skrupulingiau žiūri į visą ūkinę veiklą. Per 30-40 metų ženkliai padidėjo miškų bendrasis tūris. Valstybinis miškų ūkis yra viena stabiliausių ūkio šakų. Pagrindinės problemos, pasak pranešėjo, yra privačiame miškų sektoriuje. Dalis ūkininkų iš viso neturi supratimo apie mišką, apie ūkininkavimą, kad mišką reikia auginti, palikti vaikams ir anūkams, o ne tik žiūrėti kaip į pajamų šaltinį. Trūksta miškų ūkio tvarkymo sistemos. Reikia kurti girininkijas, ir girininkai turi tvarkyti miškus, o ne senyvo amžiaus moterėlės ar diedukai. Anot pranešėjo, miškas - tai ne tik gamta, bet ir ūkio šaka, ir ji turi būti remiama nemažiau kaip ir kitos ūkio šakos, pavyzdžiui, žemės ūkis.
Anot miško savininko Kazimiero Šiaulio, miško savininkų teisės yra labai apribotos, jiems neleidžiama pakeisti miško žemės paskirties, jis negali kurti sodybos savo miško valdose, Tai riboja LR Konstitucija, o tai galėtų būti leidžiama, būtų sukuriama infrastruktūra, nutiesiamos elektros linijos, kaimo žmonės gautų darbo. Reikia nebijoti leisti pinigams daryti grožį, formuoti sodybas, tik investicijos gali sudaryti sąlygas atsigauti kaimui ir ten gyvenantiems žmonėms.
Ką turėtų padaryti ES?
EP narei dr. Laimai Andrikienei pasidomėjus, ar ES yra kokių nors netobulų taisyklių, kurioms yra pritaręs ir Europos Parlamentas, taisytinų dalykų, ar pakankamas ES skiriamas Lietuvos miškų ūkio finansavimas. Europarlamentarė domėjosi, ar reikalavimai, keliami projektų rengimui, yra ES reikalavimai ar Lietuvoje sugalvotos taisyklės ir t.t.
Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius V.Vaičiūnas nuogąstavo dėl labai griežtų ir sunkiai įgyvendinamų „Paukščių ir buveinių“ bei „Saugomų teritorijų tinklo" (Natūra 2000) direktyvų reikalavimų. Tačiau ir čia po truputį reikalai taisosi. V.Vaičiūnas taip pat pažymėjo, kad ES skiriamas finansavimas Lietuvos miškams yra pakankamas, jis ženkliai didėja, tačiau mūsų šalyje 2004-2006 m. iš 90 mln. litų, skirtų miškų želdinimui, buvo įsisavinta vos keturiasdešimt procentų, išryškėjo išmokų nesubalansuotumas, dideli biurokratiniai reikalavimai. Anot V.Vaičiūno, naujajame 2007-2013 m. laikotarpyje padėtis turi keistis, nes finansavimo taisyklės bus paprastesnės.
Dr. A.Gaižučio nuomone, reikėtų didesnės pagarbos ir dėmesio privačiam miškų ūkiui. O profesorius A. Juodvalkis teigė, kad reikia daugiau atvirų pasikalbėjimų miškotvarkos klausimais ir pasiūlė pratęsti europarlamentarės L.Andrikienės inicijuotą diskusiją Aplinkos ministerijos Miškų departamente.
Birutė Nenortaitė, Kauno kolegija