Beveik prieš pusantrų metų, kai Lietuvą pasiekė pirmoji „Fluxus“ filosofijos ideologo Jurgio Mačiūno kolekcijos dalis, buvo skelbiama, kad Vilnius pretenduoja tapti XXI a. pasauliniu avangardo centru. Šiandien situacija kiek pasikeitė - gali būti, kad teks atsisakyti ne tik avangardo sostinės vardo, bet ir grąžinti išsvajotąją kolekciją Niujorkui, rašo „Respublika“.
Trumpa priešistorė
Prieš dvejus metus Vilniuje susitiko Solomono R.Guggenheimo fondo direktorius Thomas Krensas, Sankt Peterburgo Ermitažo muziejaus direktorius Michailas Piotrovskis ir tuometinis Vilniaus meras Artūras Zuokas.
Pirmasis - atleistas iš aukšto posto, nes švaistė fondo pinigus. Be to, kalbama, kad Bilbao Guggenheimo muziejui meno kūrinius užsakinėjo tik jam patinkančių menininkų ir mokėjo jiem tiek, kiek šie paprašydavo.
Antrasis labiau mėgsta savo muziejaus darbus skolinti užsieniečiams, nei demonstruoti juos savo šalyje. Atlikus apstarąjį Ermitažo muziejaus auditą (jie atliekami labai retai), paaiškėjo, kad vien 1998-1999 m. užsienio partneriai muziejui nesumokėjo 855,5 tūkst. JAV dolerių. „O gal sumokėjo, tik pinigai nusėdo kažkur kitur?“ - svarsto rusų žiniasklaida.
Na, o trečiasis - „teistas už gerus darbus“ ir pasirūpinęs, kad Vilnius už 12 mln. litų įsigytų „Fluxus“ kolekciją, kuri vėliau būtų eksponuojama maždaug 300 mln. litų kainuosiančiame Ermitažo - Guggenheimo muziejuje.
Abejotina kolekcijos vertė
VšĮ „Jono Meko vizualiųjų menų centras“ ir Jono Meko pasirašyta sutartis, kurios vertė - apytiksliai 12,5 mln. litų, įpareigoja už J.Mačiūno kolekciją sumokėti per trejus metus. Kai pirmasis įnašas - 5 mln. litų - jau buvo J.Meko atstovaujamos Niujorko Maya Stendhal galerijos sąskaitoje, į Vilnių buvo atskraidinta apie 2600 meno kūrinių. Tiesa, kai kas tvirtina, kad meno šedevrų tarp jų - mažokai, daugiau - įvairių lozungų, plakatų, laiškų ir raštelių. Be to, kai kurie darbai nėra unikalūs, jų galima rasti ir kitose kolekcijose.
Kiti tvirtino, kad kolekcija - neįkainojama, o atsisakyti jos būtų tolygu savižudybei.
Treti atskleidė faktą, kad kolekcija galėjo būti įsigyta neteisėtai, pažeidžiant paties J.Mačiūno priešmirtinę valią. Bent jau taip Lietuvos žurnalistus bandė įtikinti Jungtinėse Valstijose gyvenanti J.Mačiūno sesuo Nijolė Valaitienė.
Na, o ketvirti - valdžios atstovai - įrodyti kolekcijos menkavertiškumą, o tiksliau, dirbtinai pakeltą jos vertę, mėgino net kreipdamiesi į Vilniaus miesto prokurorus.
Šią savaitę savivaldybėje turėtų būti sprendžiamas likusios kolekcijos dalies likimas. Tiksliau - ar vis dar jos norime, o jei norime, tai iš kokių pinigų galėtume susimokėti likusius 5 mln. litų šiemet ir dar 2,5 - kitąmet? Kaip „Respublikai“ teigė savivaldybės Administracijos direktorius Gintautas Paluckas, tokių pinigų biudžete tiesiog nėra numatyta.
Kas laukia Lietuvos, jei sutartyje numatyti įsipareigojimai nebus ištesėti?
Į Niujorką keliavęs ir sutartį dėl „Fluxus“ kolekcijos įsigijimo su Jonu Meku pasirašęs VšĮ „Jono Meko vizualinių menų centro“ (JMVMC) direktorius Kristijonas Kučinskas į susidariusią situaciją, rodos, žvelgia gana abejingai: „Viskas numatyta pagal sutartį. Kolekcija išperkama dalimis, dalimis ji ir atvyks. Neįsivaizduoju, kada. Kai miestas ką nors darys. Tai visiškai ne nuo manęs priklauso. Gal miesto Administracijos vadovas ką žinotų? Manau, čia daugiau politiniai reikalai, į kuriuos visiškai nenoriu veltis“, - lakoniškai kalbėjo K.Kučinskas.
Biudžete pinigų nenumatyta
Savivaldybės Administracijos direktorius apie J.Mačiūno kolekcijos likimą atskleidė kiek daugiau: „Likusi kolekcijos dalis šiuo metu saugoma Niujorko galerijoje. O kada ji atvažiuos ar neatvažiuos į Lietuvą, priklauso nuo to, ar bus laikomasi sutarties, kurią pasirašė JMVMC, ir ar bus mokami pinigai, - aiškino G.Paluckas. - Reikia aiškiai pasakyti, kad šis klausimas yra politinio pobūdžio. Mat ne visi sutarė ir pritarė kolekcijos įvertinimui. Nuomonės labai skirtingos“.
Pasak Administracijos direktoriaus, šiuo metu rimtai svarstoma, ar savivaldybė apskritai yra įsipareigojusi mokėti už kolekciją. Panašu, kad pati savivaldybė sutarties sudariusi nėra. Ją sudarė tik JMVMC. Tad ir būtinybės pirkti bei mokėti lyg ir nėra.
„Pavasarį, kai buvo tvirtinami asignavimai ir svarstomas biudžetas, tokių sumų, kokias dar liko sumokėti, nebuvo numatyta, - „Respublikai“ sakė G.Paluckas. - Iki paskutinės dienos diskutuojame su politikais, klausiame jų ką daryti. Perkame ar neperkame? Iki trečiadienio turime parengti biudžeto tvirtinimo projektą. Kitaip šiais metais už kolekciją tikrai nesumokėsime“.
Kas bus, jei bus nuspręsta daugiau Niujorko galerijai nemokėti? G.Paluckas teigia nežinąs, kaip galėtų reaguoti kolekciją Vilniui pardavusi galerija. Tačiau neatmetama, kad ji gali kreiptis į teismą arba prašyti grąžinti į Vilnių jau atvežtą kolekcijos dalį. Sutarties nesilaikymas Vilniui galėtų grėsti ir tarptautiniu teismu.
Plačiai užmerktos akys
Pernai savivaldybėje buvo sudaryta darbo grupė, turėjusi ištirti, ar teisėtai buvo įsigyta J.Mačiūno kolekcija. Tarp jos narių buvo ir Vilniaus mero patarėjas Remigijus Žemaitaitis. Jis pamena, kad dėl kolekcijos įsigijimo savivaldybėje buvo kilęs tikras šaršalas. Likus vos kelioms dienoms į rinkimų (tuo metu miesto mero pareigas ėjo A.Zuokas), į savivaldybės tarybos darbotvarkę buvo įtrauktas papildomas klausimas dėl įpareigojimo neskelbtinų derybų būdu pirkti J.Mačiūno kolekciją. Po mėnesio jau buvo pasirašyta sutartis dėl kolekcijos įsigijimo.
„Tokios skubos taryboje dar nėra buvę, - ironiškai šypteli R.Žemaitaitis. - Nebuvo ir viešųjų pirkimų procedūros. Išimtine tvarka kolekcijos pirkimo reikalai buvo perduoti JMVMC. Ir įsigijome kolekciją už 12,5 mln. litų. Nors neaišku, nei kokia tikroji jos vertė, nei kiek ten meno kūrinių, nei kokia jų kokybė, nei kur mes juos eksponuosime. Be to, jau artėja 2009 m., o kolekcija atvežta dar ne visa. Taigi, savivaldybė nusipirko objektą, kurios mes neturime. Keisčiausia, kad į šį reikalą neįsikiša valstybės kontrolė. Man sunku suprasti, kai švaistomas valstybės turtas, o visi tai tarsi užmiršę“.
Pasak R.Žemaitaičio, komisijos surinkti ir Vilniaus miesto prokuratūrai perduoti faktai, įrodantys akivaizdžius pažeidimus įsigyjant J.Mačiūno kolekciją, taris atsimušė į sieną. Prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
Prokurorams nesukėlė įtarimų nei tai, kad sutartis tarp JMVMC ir J.Meko buvo pasirašyta įstaigai dar neturint finansavimo ir nesant garantijai, kad finansavimas bus skirtas. Nei Vytauto Landsbergio raštas apie šios kolekcijos įsigijimo svarbą ir būtinumą, o juk jis buvo VšĮ „A Propos filmai“, vėliau pervadintos VšĮ „Jono Meko vardo kino centras“, dalininkas. Nesukėlė prokurorams įtarimų ir kiti pateikti procedūriniai pažeidimai.
Algė Ramanauskaitė
