Aidint milžiniškoms ovacijoms 65-ajame Venecijos kino festivalyje triumfavo amerikiečių režisieriaus Darreno Aronofsky mažo biudžeto drama „Imtynių kovotojas“. Objektyviai vertinant, tai buvo pats geriausias ir stipriausias filmas labai silpnoje ir daugelį kinomanų nuvylusioje konkursinėje programoje, rašoma „Respublikoje“.
Apdovanotieji ir pamirštieji
Po du prestižinius prizus apdovanojimų loterijoje išsuko dramos „Žemė“ iš Etiopijos ir „Popierinis kareivis“ iš Rusijos. Pagal renginio taisykles žiuri komisija negalėjo įteikti „Volpi“ taurės aktoriui Mickey Rourke‘ui už fenomenalų vaidmenį, nors to labiausiai troško žurnalistai. Šis apdovanojimas liko Italijoje ir spindės dramoje „Džovanos tėvas“ vaikystės draugės nužudymu įtariamos merginos tėvą suvaidinusio komiko Silvio Orlando namuose.
Geriausia aktore pelnytai pripažinta prancūzė Dominique Blanc, įveikusi ryškia favorite laikytą amerikietę Anne Hathaway. Psichologinėje dramoje „Kita moteris“ ji įkūnyja pamišusią vienišę, desperatiškai ieškančią bendraamžės moters, kuri suviliojo apie šeimą užsisvajojusį geriausią draugą ir meilužį.
Su tuščiais lagaminais ir sudaužytomis širdimis iš Venecijos išvyko ne tik Jonathano Demme‘o nepamirštamai nuostabi dramatiška komedija „Reičel ketina ištekėti“, bet ir Venecijos kino bienalės žiūrovams labiausiai patikusi japonų meistro Hayao Miyazaki magiška animacinė pasaka „Ponis ant uolos prie jūros“, ir Italijos kritikų simpatijas pavergęs režisierės Kathryn Bigelow karinis trileris „Pavojaus surinkėjas“ apie bombų išminuotojų žiaurią kasdienybę Bagdado gatvėse ir Irako dykumose.
Vienišo kovotojo triumfas
„Auksinis liūtas“ atiteko filmui, padovanojusiam širdį draskantį vaidmenį. Jūs tikriausiai suprantate, kad sakydamas šiuos žodžius galvoju tik apie Mickey Rourke‘ą“, - per uždarymo ceremoniją prabilo režisierius Wimas Wendersas.
Jam dar nespėjus ištarti filmo-nugalėtojo pavadinimo, salėje susirinkę svečiai pradėjo audringai ploti, o kameros nukrypo į aktorių M.Rourke‘ą ir režisierių Darreną Aronofsky. Laimingieji laureatai užlipo ant scenos ir tik tada žiuri prezidentas įvardyjo, kad „Auksinio liūto“ šeimininku bus „Imtynių kovotojas“.
Kol kas neturintis distributoriaus Amerikoje ir už nepriklausomų prodiuserių pinigus sukurtas filmas pasakoja apie absoliučiai vienišą imtynių vetaraną, kuris palaiko fizinę formą dopingu ir dalyvauja parodomosiose dvikovose, nepaisydamas gydytojų įspėjimų dėl infarkto ir norėdamas pataisyti savo skurdžią finansinę padėtį.
Imtynių realybė
„Ačiū žiuri komisijai už teisingą sprendimą“, - pirmasis pradėjo padėkos kalbą M.Rourke‘as. „Darrenas buvo atvykęs į Veneciją prieš dvejus metus ir skaudžiai nusvilo užpakalį. Džiaugiuosi, kad jam užteko užsispyrimo prisikelti ir drąsos vėl čia sugrįžti. Man regis, jis nenorėjo važiuoti į Veneciją, bet pasakiau jam, kad privalome tai padaryti kartu. Darrenas yra pats reikliausias režisierius mano karjeroje po Michaelo Cimino. Neįsivaizduojate, kaip velniškai sunku buvo visa tai ištverti. Kai pirmą kartą susitikome, Darrenas atvažiavo dviračiu ir pasakė, kad nori sukurti filmą su manimi, bet prisipažino negalėsiantis sumokėti. Girdėjau apie jį daug gerų dalykų, bet tą dieną įsitikinau, kad šis vyrukas turi kiaušus“.
Prieš pradėdamas ruoštis fiziškai ir psichologiškai sudėtingam vaidmeniui, M.Rourke‘as buvo įsitikinęs, kad imtynės priklauso pramogų verslui ir lygino sportą su aukščiausios choreografijos baletu, nes dalyviai iš anksto susitaria, ką darys ringe, kaip smūgiuos ir kas nugalės. „Bet po alinančių treniruočių pradėjau gerbti tuos vyrus, kurie pasigauna adrenaliną ir žaloja ne priešininką, bet patys save. Jie laužo savo rankas ir kojas, todėl sulaukę vos 40-ies atsisėda į invalido vėžimėlį“.
„Jaunystėje mane įkvėpė W.Wenderso filmai, kuriuos žiūrėdavau su didžiausiu pasimėgavimu ir kruopščiai mokiausi. Dedikuoju šį prizą viso pasaulio imtynininkams, kurie aukoja savo kūnus ir rizikuoja gauti traumas vien tik tam, kad suteiktų žmonėms pramogą ir užsidirbtų pinigų. Dabar galiu pripažinti, kad šiuo mažu ir paprastu filmu beveik niekas netikėjo. Pinigus sutiko investuoti Prancūzijos kompanija „Wild Bunch“, kai jiems pasakiau, kad pagrindinį vaidmenį atliks M.Rourke‘as. Jie visiškai nesikišo į kūrybinį procesą ir manimi pasitikėjo, todėl turėjau laisvę priiminėti sprendimus“, - kalbėjo režisierius D.Aronofsky, kuris dar kartą pasinaudojo progą apginti prieš dvejus metus Venecijoje italų kritikų nušvilptą fantastinę dramą „Versmė“: „Iki šiol esu įsitikinęs, kad tai geras filmas ir juo neapsakomai didžiuojuosi.
Afrikos balsas
Antrasis pagal svarbą Venecijos festivalio prizas iškeliaus į Afriką, mat specialus žiuri prizas atiteko režisieriaus Haile‘o Gerima politinei dramai „Žemė“ apie skausmingą Etiopijos praeitį ir liūdną dabartį. Lietuvos kino industrijos atstovams puikiai pažįstamo vokiečių prodiuserio Karlo Baumgartnerio (jis prodiusavo Kristijono Vildžiūno filmą „Aš esi Tu“) prižiūrimas filmas taip pat gavo „Osella“ prizą už geriausią scenarijų. „Nuoširdžiai dėkoju Baumiui, kad toleravo taip ilgai užtrukusį mano kryžiaus žygį, - džiaugėsi Vašingtono universitete profesoriaus titulą apsigynęs režisierius H.Gerima. - Ačiū Marco ir festivaliui, kad suteikė galimybę parodyti filmą, atkeliavusį faktiškai iš niekur“.
Paskutinis kartas
Įteikęs visus prizus, žiuri prezidentas W.Wendersas liko ant scenos ir pasakė precedento neturinčią kalbą, kurioje viešai sukritikavo Venecijos kino bienalės reglamentą. „Įteikdami tris festivalio prizus aktoriams, negalėtume skirti tam pačiam filmui kitų trijų pagrindinių prizų. Todėl mūsų rankos buvo surištos, žaidėme šachmatais, ilgai kovojome tarpusavyje ir buvome priversti priimti sprendimus, kurie prasilenkė su protu ir širdimi. Rekomenduojame peržiūrėti taisykles ir būtinai pakeisti reglamentą, kad kitais metais vertinimo komisijos nariams nereikėtų susidurti su tokia neteisybe“, - susijaudinęs pareiškė kultinis vokiečių kilmės režisierius. Visi puikiai suprato, kad jis turėjo omenyje filmą „Imtynių kovotojas“ ir akivaizdžiai išgyveno, kad dėl keistų apribojimų negalėjo įteikti „Volpi“ taurės M.Rourke‘ui.
Vėliau W.Wendersas viešai pareiškė daugiau niekada nedirbsiantis jokioje žiuri komisijoje, nes tai pernelyg sunkus darbas. Jis paprašė nedaryti kategoriškų išvadų, kad savo kalba mėgino sumenkinti geriausiu aktoriumi pripažinto italo Silvio Orlando pergalę. „Tikiuosi, kad dabar galėsiu miegoti daugiau, nei praėjusią naktį. Apgailestauju, kad negalėjome įteikti prizų filmams, kuriuos norėjome apdovanoti. Išvažiuosiu iš Venecijos sudaužyta širdimi ir niekas nesužinos kodėl“.
Pagrindiniai laureatai
„Auksinis liūtas“ už geriausią filmą – drama „Imtynių kovotojas“ (rež. Darrenas Aronofsky; JAV/Prancūzija)
„Sidabrinis liūtas“ už geriausią režisūrą – Aleksejus Germanas jaunesnysis už dramą „Popierinis kareivis“ (Rusija)
Specialus žiuri prizas – drama „Žemė“ (rež. Haile Gerima; Etiopija/Vokietija)
„Volpi“ taurė geriausiam aktoriui – Silvio Orlando už vaidmenį dramoje „Džovanos tėvas“ (rež. Pupi Avati; Italija)
„Volpi“ taurė geriausiai aktorei – Dominique Blanc už vaidmenį dramoje „Kita moteris“ (rež. Patrickas Mario Bernardas ir Pierre‘as Trividic; Prancūzija)
Marcello Mastroianni premija geriausiai jaunai aktorei – Jennifer Lawrence už vaidmenį dramoje „Deganti prerija“ (rež. Guillermo Arriaga; JAV)
„Osella“ premija už geriausią operatoriaus darbą – Alisheras Khamidhodjajevas ir Maksimas Drozdovas už dramą „Popierinis kareivis“ (rež. Aleksandras Germanas jaunesnysis; Rusija)
„Osella“ premija už geriausią scenarijų – Haile Gerima už dramą „Žemė“
„Specialus liūtas“ – Werneris Schroeteris už politinės dramos „Šią naktį“ režisūrą
Luigi de Laurentiis premiją už geriausią pirmąjį filmą – dramatiška komedija „Feragosto kelionė“ (Italija)
Programos „Horizontai“ pagrindinis prizas – 7 val. trukmės kino meditacija „Melancholija“ (rež. Lavas Diazas; Filipinai)
„Europa Cinemas“ kino teatrų tinklo prizas už geriausią europietišką filmą - „Machan“ (rež. Uberto Pasolini; Didžioji Britanija/Šri Lanka)
FIPRESCI kino kritikų asociacijos prizas - „Vidaus teritorija“ (rež. Tariqas Teguia; Alžyras) pagrindiniame konkurse ir „Sudie, Solo“ (rež. Raminas Bahrani) programoje „Horizontai“
Edvinas PUKŠTA, specialiai „Respublikai“ iš Venecijos (Italija)
