Daugiau nei prieš pusę tūkstančio metų mums pavyko atsiginti nuo kryžiuočių. Apie senųjų baltų papročius, tradicijas, religiją žinome iš tautosakos, liaudies dainų, įvairių išlikusių rašytinių šaltinių.
Senovės baltai garbino gamtos jėgas, gerbė ir saugojo savo tradicijas, protėvių atminimą. Ar šiandien nepraradome senųjų savo tradicijų, ištakų, darnos su aplinkiniu pasauliu?
1967-ais metais su Rasos švente gimusi „Romuvos“ bendruomenė išaugo į 20 senovės baltų religinių bendruomenių visoje Lietuvoje vienijančią bendriją. Apie judėjimo įkūrimą, senąsias lietuvių tradicijas sutiko pakalbėti senovės baltų religinės bendrijos vadovas, Krivis Jonas Trinkūnas.
Kokiu tikslu ir kokiomis aplinkybėmis buvo įkurta „Romuvos“ bendruomenė?
Kaip bendruomenė ji buvo įkurta 1992-siais metais ir įregistruota Teisingumo ministerijoje kaip baltų tikėjimo religinė bendruomenė, o trumpai pavadinta „Romuva“. Bet iš tiesų mūsų judėjimo ištakų reikia ieškoti 1967-siais metais. Būtent tais metais mes, jaunų humanitarų būrys, nusprendėme, kad reikia atkurti senąsias lietuvių tradicijas su vasaros saulėgrįžos švente. Ši šventė, lietuvių įprastai vadinama Joninėmis, tuo metu buvo pavirtusi alaus švente kaip, beje, ir dabar. Todėl mes nuo Joninių atskyrėme Rasos šventę. Rasos tai saulės, gamtos jėgų, žolynų, ugnies, vandens pagerbimo šventė.
Pirmą kartą švenčiant Rasos šventę tarp jos iniciatorių ir gimė mintis atkurti senąjį tikėjimą. Norėjome eiti tuo pačiu tikėjimo keliu, kaip ir mūsų protėviai. Tik tuo metu, tarybiniais laikais, jokia religija neturėjo galimybės viešai reikštis. Ir juo labiau mes, pradėję „Romuvos“ judėjimą, slėpėme senojo lietuvių tikėjimo orientaciją. Visą sovietmetį buvome pogrindyje.
Kodėl 1992-ieji? Atgavus laisvę Lietuvoje jau galima buvo drąsiai kalbėti, ko mes siekiame. Tik tada išdrįsome pasiskelbti. Tada ir įsiregistravome.
Mes nebuvome nežinia iš kur atsiradusi naujiena. 1967-ieji mums buvo ypatingi tuo, jog tuo metu vyko kraštotyros sąjūdis. Mes ėjome į ekspedicijas po kaimus, užrašinėjome liaudies dainas, papročius, tikėjimus. Tame sename, dar gyvame kaime pamatėme tikrąją Lietuvą: ten dar buvo dainuojamos senosios dainos, išsaugotas folkloras, papročiai. Supratome, kad ši tradicija dar yra gyva ir ją reikia išsaugoti.
Bendruomenė buvo kuriama gan sudėtingu laikotarpiu. Ar patyrėte persekiojimų, agresijos iš tuometinės valdžios ?
Sovietmečiu mes buvome kraštotyros arba folkloro, etnokultūrinio judėjimo dalis. Kai šimtai žmonių pradėjo eiti į ekspedicijas, užrašinėti dainas, aprašinėti etnografinę medžiagą, sovietai sunerimo: prasidėjo stabdymas. Tuo metu mes buvome įkūrę „Ramuvos“ klubą (nedrįsome vadintis „Romuva“, todėl pakeitėme pavadinime vieną raidę). Nors „Ramuva“ buvo įregistruota 1969-siais kaip kraštotyros klubas, sovietai greitai susiorientavo, kad šis judėjimas jiems gali kelti pavojų ir 1971-ais metais jį uždarė.
Žinoma, visko uždrausti negalėjo, nes visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo folkloriniai judėjimai, kūrėsi etnografiniai, folkloriniai ansambliai. Mums buvo liepta neužsiiminėti jokia klubine veikla, nebent kurti folkloro ansamblius.
Po 1971-ų metų prasidėjo spaudimas, kuris vis stiprėjo. Prasidėjo Rasos šventės stabdymas, o vėliau ir visiškas draudimas. Rasos šventė tapo pogrindine, slapta. Net saugumo šnipai sekė, kur ruošiamasi švęsti. Būdavo tokia konspiracija: lieka iki šventės 2 dienos – niekas be gal kokių 2 organizatorių dar nežino šventės vietos ir tik paskutiniu momentu buvo pranešama, jog renkamės prie tokio ir tokio ežero.
Represijai stiprėjant dar labiau 1972-siais ar 1973-siais prasidėjo areštai. Kauniečių bendruomenė pogrindyje ketino įkurti tautinę organizaciją su mūsų kraštotyros idėjomis. Bendruomenę susekus, kadangi aš juos pažinojau, kliuvo ir man. Tuo metu, rašant disertaciją, buvau išmestas iš universiteto. Po to 15 metų buvau bedarbis. Man buvo pasakyta: neturėsi teisės dirbti jokio humanitarinio darbo, eik į fabriką! Teko išmokti kalti paminklus, daug keliavau po Lietuvos kaimus. Ir tik tada, kai prasidėjo Sąjūdis, pradėjau dirbti sociologijos institute etikos, vėliau – sociologijos skyriuje.
O iš tos kauniečių grupelės, kurią paminėjau, keli net sėdo į kalėjimą. Tarp jų buvo V. Povilionis (Veronikos Povilionienės vyras), toks vokiečių kalbos mokytojas Sakalauskas, dar keli žmonės už nieką gavo po 3-5 metus kalėjimo. Tada tiesiog buvo gautas nurodymas iš valdžios naikinti visą tą ideologinį judėjimą.
Tuo metu net už liaudies dainų dainavimą areštuodavo. Pamenu, kartą gavęs šaukimą, atėjau į saugumą, o ten sėdi pora mergelių, laukia apklausos. O aš jas matydavau šventėse dainuojančias liaudies dainas.
Jūs esate „Romuvos“ bendrijos Krivis. Kokias pareigas, atsakomybę tai suteikia?
Kai ėmėme vienytis, jungtis, iškilo klausimas – kaip mums formuoti dvasinio vadovo organizaciją, kokia turi būti bendrijos struktūra. Aš visada buvau tokios nuomonės, kad visa tai turi būti pagrįsta demokratija. Čia negali būti tokios hierarchijos, kaip katalikų Bažnyčioje, kur popiežius yra aukščiausioji valdžia, o kiti paskui jį seka hierarchiniais laipteliais žemyn, kur visi yra labai paklusnūs tai hierarchijai ir niekas neskelbs to, ko neaprobavo vyresnieji. Mūsų autoritetas yra etninės kultūros arba senosios religijos tradicija.
Buvo neseniai Kaune bandymai vasario ar kovo mėnesį švęsti baltų Naujuosius metus. Ši grupelė pasiskelbė ir žiniasklaidoje apie savo ketinimus. Mūsiškiai dėl to ganėtinai sunerimo, nes tiesiog nėra jokių duomenų, istorinių, etnografinių faktų, jog tokie Naujieji metai išvis buvo. Tuomet pasikalbėjau su organizatoriais sakydamas, jog jie gali švęsti kokias tik nori šventes, bet nereikia skelbti, kad tai senovės baltų šventė. Jei taip teigia, tegul parodo šaltinius, kuriuose tokia šventė yra minima.
Šiuo atveju mano vaidmuo buvo tik kaip fakto autoriteto. Aš juos kritikavau ne todėl, jog esu vyriausias, bet todėl, kad tokių jų teigiamų faktų nėra.
Aš, kaip sakiau, buvau už demokratiją (kiekviena bendruomenė gali turėti savą organizacija ir net šeimos apeigas gali atlikti šeimos tėvas ar motina), bet vėliau priėjome prie tos nuomonės, kad kiekvienoje bendruomenėje turi būti 1-3 apeigų žinovai, kurie gerai išmano tradiciją, etnografiją, žino senojo tikėjimo faktus. Iškilus klausimui, kaipgi juos vadinti, atgaivinome ir įvedėme terminą „Vaidila“ ir iš visų bendruomenių vaidilų sukūrėme „Vaidilų Ratą“, kuris susirinkęs svarsto bendrus aktualius klausimus. Taip buvo nutarta, jog iš „Vaidilų Rato“ turėtų būti išrinktas žmogus, kaip judėjimo atstovas visuomenei. Tada, mums atgaivinus Krivio vardą, prieš 8-erius metus pirmuoju Kriviu „Vaidilų Ratas“ išrinko mane.
Dažnai kalbama apie vis didėjantį Vakarų Europos susidomėjimą senosiomis ikikrikščioniškosiomis religijomis. Ar tai jaučiama Lietuvoje?
Nuotr. iš asmeninio Jono Trinkūno albumo
Kai 1967 metais prasidėjo mūsų judėjimas, apie pasaulį dar nieko nežinojome. Atėjus nepriklausomybės laikams, atsivėrus informacijos „langams į pasaulį“, pamatėme, kad mes nesame kažkokie unikumai – panašūs procesai vyko beveik visose Europos šalyse. Pamatėme, jog 1972-siais Islandijoje buvo įregistruota senojo, atgaivinto tikėjimo bendrija. Tada, kai mus pradėjo represuoti, visur pasaulyje aktyviai vyko tie procesai.
1997 metais Vilniuje mūsų iniciatyva buvo sušauktas senųjų Europos religijų atstovų suvažiavimas. Tada įkūrėme organizaciją „Pasaulio Etninių Religijų Kongresas“ (angl. k.„World Congress of Ethnic Religions“). Mane išrinko kongreso pirmininku ir jame iki šiol pirmininkauju.
Šiais metais kongresas vyko Indijoje, prieš tai – Lenkijoje, Latvijoje, Belgijoje, Graikijoj ir t.t.
Šie judėjimai vyksta absoliučiai visur. Sunkiausiai, žinoma, sekasi ten, kur yra viešpataujanti religija. Skandinavijoj, pavyzdžiui, senosios religijos yra ir oficialiai pripažintos.
Kokie žmonės dažniausiai prisijungia prie bendruomenės? Ko jie ieško?
Pradininkai arba kūrėjai daugiausia buvo susiję su folkloru, kraštotyra. O paskui pradėjo masiškai jungtis jaunimas. Kasmet, balandžio pabaigoje, švenčiam Jorės, pavasario žalumos, šventę. Į Molėtų etnokosmologijos centrą, kuriame yra Jono Vaiškūno gyvenvietė su šventykla, suvažiuoja apie 400-500 žmonių, kurių daugumą sudaro jaunimas. Dvi dienas čia vyksta didžiulė šventė, apeigos. Dažnai per Jorės šventę jaunimas nori būti įšventinti į romuvius. Nors mes nesame tokių didelių formalumų mėgėjai, tačiau, jei jaunas žmogus nori tai patirti – įšventinam. Įšventinimas vyksta prie ugnies aukuro, kur atliekamos apeigos, visus pagal tradiciją palaiminu. Šiais ir praėjusiais metais įsišventino maždaug po 50 jaunuolių. Taigi, aktyviausia jėga yra mūsų jaunimas.
Gintaras Beresnevičius yra teigęs, jog prikelti senosios religijos neįmanoma, kaip ir negalima rekonstruoti to laikmečio mentaliteto, socialinių santykių. Ar tai nėra tiesiog naujos religijos kūrimas?
Laba gerai pažinojau Gintarą Beresnevičių, todėl puikiai žinau jo mastymą, būdą. Jis buvo be galo talentingas mokslininkas, religijotyrininkas, tačiau jis taip pat pasižymėjo ir principų amorfiškumu, „skystumu“. Vienoje jo knygos vietoje galima buvo perskaityti, jog krikščionybė Lietuvoje neprigijo, patyrė visišką fiasko, o kitoje vietoje jau buvo rašoma, jog reikia, kad krikščionybė toliau laikytųsi ir kad ji neturėtų „peštis“ su baltų judėjimu.
Prieš 8 metus, kai buvo svarstomas „Romuvos“ pripažinimo klausimas Seime, Antanaitis „Žinių radijuje“ su G. Beresnevičiumi surengė pokalbį, kuriame svarstė, ar reikia įteisinti „Romuvą“. Kaip tada Beresnevičius entuziastingai kalbėjo: teigė, kad reikia įregistruoti, nes yra visi duomenys, leidžiantys būti tradicine religija, kalbėjo, jog tai mūsų tautinė religija.
Grįžtant prie klausimo, G. Beresnevičius čia kalbėjo apie kunigaikščių religiją: apie Kęstučio, Traidenio, Gedimino laikų religiją. Jis sakė, jog negalima atkurti to laiko sąlygų. Taip, aš su tuo sutinku. Bet man kunigaikščių religija nėra labai svarbi, ji buvo pritaikyta kunigaikščiams, o lietuvių senoji religija buvo tautos žmonių, liaudies, valstiečių savimonės, pasaulėjautos dalis, tai, kuo gyveno valstiečiai. Tai seniausia tradicija, kurią labai mažai palietė krikščionybė. Liaudies tradicija išlaikė viską, o kunigaikščių religija sužlugo, kai buvo užgesintas didysis aukuras, nuverstas Perkūno stabas. Taip, Beresnevičius teisus, mes neatkursime tokios religijos, kokia buvo kunigaikščių laikais ir būtent tokios, kokia ji gyvavo valdovo dvare, bet mums to ir nereikia. Mes, dalyvaudami folkloro, tautosakos ekspedicijose, vaikščiodami po kaimus pamatėm, jog viskas išliko. Liaudies dainos išsaugojo pagrindines mūsų senojo tikėjimo idėjas, kurios siekia tūkstančius metų.
Dažnai girdime sąvoką „Naujieji pagonys“. Kaip senąjį tikėjimą suvokia „Romuvos“ ir „naujųjų pagonių“ bendruomenių atstovai?
Nuotr. iš asmeninio Jono Trinkūno albumo
Mes, žinoma, labai nepatenkinti, kai esame vadinami naujaisiais pagonimis arba dar geriau – neopagonimis. Toks neigiamas vertinimas slypi jau pačiame katalikiškame termine „pagonis“, o jei neopagonis – iš karto imama galvoti, jog čia viskas išgalvota, sukurta. Mes iš viso nevartojame termino „pagonis“ ir savo religijos nevadiname pagonybe, nors pačiame termine nieko blogo neįžiūrime, nes lotynų kalba „paganus“ – kaimietis. Tai kaimietis, kuris laikosi senųjų tradicijų.
Per bažnyčią atėjo toks aiškinimas, kad pagonis yra toks tamsus, neišsilavinęs, nieko nesuprantantis.
Spaudoje apie Jasaitytės ir Čebureko santuoką visur buvo minima, jog jungtuvės įvyko prie pagoniško aukuro. Nors mes nieko apie tai nebuvome sakę. Tiesiog visuomenėje yra nusistovėjusi tokia neigiamą atspalvį turinti nuostata, įtakota katalikų Bažnyčios.
Aš galiu drąsiai lygiai taip pat ir katalikus pavadinanti neokatalikais, nes dabartiniai, XXI a. katalikai nėra tokie, kokiais buvo, pavyzdžiui, prieš 700 metų. Tada katalikai buvo apsiginklavę kardais, jie buvo popiežiaus siunčiami prieš baltus prievarta įvykdyti Bažnyčios nurodymus. O kadangi dabar katalikai to nedaro, tai, vadinasi, jie yra neokatalikai?
Gali ir mus vadinti tais neopagonimis, mes esame kitokie, nei buvome prieš 700 metų. Kiekvienoj religijoj yra kažkas pastovaus ir kažkas kintamo. Kinta kultūrinės, istorinės aplinkybės. Kaip rašoma šaltiniuose, to meto pagonys aukodavo jaučius, kitus gyvulius. Tai buvo to meto ritualai. Mes gyvulių aukojimo metu nepjauname – mūsų aukojimai yra labai paprasti. Pavyzdžiui, ugnį mes pagerbiam druska, pilame grūdus – taip, kaip dar mūsų močiutės pagerbdavo namų židinio ugnelę. Dabar gal kiek pakito forma, bet viso to esmė liko ta pati.
Patys organizuojate ne vieną šventę. Kokias senąsias šventes švenčiate, kokios jos išliko iki mūsų dienų?
Visos šventės išliko, tik daugumą jų „užgrobė“ Bažnyčia, uždėdama savo „etiketę“. Pavyzdžiui, imkim Jonines – tai sena saulės, kupolinių, gamtos šventė. Bažnyčia, norėdama įsitvirtinti, pradėjo šventes kontroliuoti, jas pervadinti. Taip atsirado Šv. Jono diena. Ir taip nutiko su visomis senosiomis šventėmis.
Žmonės sako, kad Kūčios – tikrai katalikiška šventė. Tačiau paskaitykime apie Kūčių šventės papročius. Juk tai – seniausia tradicinė lietuvių šventė – protėvių vėlių minėjimo vakaras. Tą vakarą susėdama prie stalo, ant kurio sudėtas ypatingas, vėlinėms skirtas maistas. Prie stalo tą vakarą prisimenami visi mirę artimieji, protėviai. Po vakarienės valgis nenuimamas, paliekamas, nes tikima, kad tą vakarą namus aplanko protėviai ir vėlės vaišinasi. Tose šventėse svarbiausia buvo protėvių pagerbimas, atsiminimas.
Kalėdos. Pasižiūrėkim į mūsų liaudies dainas, ypač dzūkų – visur kalbama apie saulę: „...atvažiuoj kalėdos kalėdėlės...“, „...atbėga elnias devyniaragis...“. Visur čia kalbama apie saulę ateinančią, grįžtančią, nes saulė, iki tol buvusi mirties taške, nusileidus visai pažeme, pajuda, pradeda kilti. Jau galime pradėti laukti pavasario. Tai – saulės šventė.
Vėlinės – mirusiųjų minėjimo diena. Anksčiau per metus būdavo 5-6 vėlinės, nes senojoj tradicijoj svarbiausia buvo protėvių minėjimas. Stengiantis „subažnytinti“ vėlines buvo paskelbta Visų Šventųjų diena. Ji paversta svarbesne kalendorine švente, po jos eina Vėlinės, paprasta darbo diena, kurios niekas ypatingai nešvenčia.
Dar galima paminėti Velykas. Jos dar buvo vadinamos vėlių Velykomis. Per šią šventę žmonės eidavo į kapines, buvo nešami gėrimai, maistas, ten taip pat buvo ir vaišinamasi, prisimenami protėviai.
Turiu tokią etnografės Vyšniauskaitės sudarytą knygelę, kurioje aprašytos liaudies tradicinės šventės. Verčiam turinį ir skaitom: Šv. Motiejaus, Šv. Morkaus, Šv. Liucijos, Šv. Onos, Šv. Petro diena ir t.t. Visą kalendorinį metų ratą apima šventieji. Įdomu tai, jog nustatyta, kad Šv. Petro vardas yra pritaikytas prie Perkūno. Jei žmonės pratę švęsti Perkūno šventę, Bažnyčia įpratino ją vadinti Šv. Petro diena.
Bažnyčia praktiškai visas senąsias šventes pervadino šventųjų vardais, taip prisiskirdama visą tradiciją sau, nors papročiai su ja nieko bendro neturi.
Artėja rudens lygiadienis. Kuo jis mums svarbus ?
Rudens lygiadienis yra labai įdomus, kaip ir pavasario. Tada pasikeičia dienos ir nakties santykis: jei iki rudens lygiadienio viešpatauja diena, daugiau šviesos, tai dabar atvirkščiai – po rudens lygiadienio viskas ima temti. Žalčiai tuo metu jau ima slėptis po žeme, visi gyviai slepiasi nuo artėjančios žiemos. Ugnis uždegama trobose. Perkūnas tuo metu gamtoje baigia savo aktyvų veikimą. Jis nuo lygiadienio pradeda naikinti piktas jėgas. Vasaros Perkūnas daugiau judina žemę, leidžia lietų ar jį stabdo – tada jis veikia daugiau kaip gamtos dievas. O rudenį vyksta tarsi koks gamtos apvalymas nuo piktų dvasių. Galbūt ir vėlėms padeda apsivalyti nuo tų blogųjų jėgų, nes jos pamažu po lygiadienio pradeda grįžti į gimtąsias vietas, namus.
Sonata Dirsytė
