Rokas juokiasi, kad tuo metu buvo labai jaunas ir tiesiog nusprendė, kad nenori įstrigti vienoje įmonėje, nes dar nebuvo suradęs savo tikrojo kelio ir nežinojo, ko nori iš gyvenimo.
„Supratau, kad jeigu jau perka, eini į aukštesnes pozicijas, tuo sunkiau bus vėliau ištrūkti, o man dar norėjosi nuotykių ir sužinoti, kur yra mano vieta“, – šypteli jis.
Pats vyras rinkdamasi, ką studijuoti, per daug nesuko galvos. Kadangi tėvai dirba versle, jis nusprendė sukti ekonomikos keliu. Tiesa, tarp pasirinkimų turėjo ir psichologijos mokslų, kurie jį domina iki šiol.
„Paauglystėje neturėjau kažkokių svajonių. Kai 12 klasėje reikėjo kažkur stoti, aš nežinojau, ko norėjau, todėl pirmoje vietoje parašiau ekonomiką, antroje – psichologiją, trečioje – kažką dar ir buvau įsitikinęs, kur įstosiu – ten. Nebuvau dėl savo ateities įsitikinęs, nežinojau tiksliai, ko aš noriu“, – sako jis.
„Mama, išvarau“
2013 metais metęs darbą Rokas nusipirko vienpusį bilietą į Kanadą. Išlipęs Britų Kolumbijoje, vienoje iš Kanados provincijų, suprato, kad neturi plano ir net vietos kur apsistoti tą naktį.
„Išlipau iš lėktuvo Vankuveryje ir tik tada atėjo mintis: „Hm, o kur aš miegosiu ir gyvensiu šiąnakt?“. Specialiai nieko neplanavau ir nepasižiūrėjau iš anksto, nes norėjau patirti nuotykį ir pasižiūrėti, kaip ten elgiuosi ir kokie bus mano veiksmai. Iš esmės save į tokią situaciją ir įmečiau, kur svetima kultūra, svetima šalis, turėjau šiek tiek pinigų kišenėse ir norėjau pažiūrėti, kas iš to bus“, – juokiasi jis.
Nors Rokas iš dalies į ekonomiką pasuko dėl tėvų, tačiau jie išgirdę, kad jis nusprendė keliauti patirti nuotykių, tam nepriekaištavo.
„Tėvai reagavo gerai, nes jie labai atviri. Kai pasakiau, kad išvarau, pasakė: „Varyk“. O ką jie dar gali pasakyti? Žinojo, kad vaikai galiausiai vis tiek daro, ką nori, jiems nereikia kažkokių nurodymų. Bet vis tiek buvo smagu gauti jų palaikymą“, – sako jis.
Tobulos virvės paieškos
Rokas Kanadoje praleido metus, o tuomet sulaukė pasiūlymo atvykti dirbti Meksikoje. Per daug nedvejojęs vyras sėdo į lėktuvą ir nuvyko į kitą Žemės pusrutulį. Tiesa, ten jis ilgai neužsibuvo – supratęs, kad Meksika nėra ta vieta, kurioje galėtų save įsivaizduoti, šiek tiek patyrinėjęs šalį, išskrido į Ameriką, o iš jos – į Aziją.
„Pusantro mėnesio praleidau Amerikoje ir išskridau į Aziją, tiksliau, į Tailandą. Po jo sekė Vietnamas, o tada –Taivanas. Iš Taivano bandžiau grįžti į Kanadą, bet ten manęs neįleido ir deportavo atgal į Taivaną. Tada grįžau į Lietuvą, nes atsidūręs Azijoje nežinojau, ką daryti toliau“, – pasakoja jis.
Grįžęs į Lietuvą vyras jau buvo susidomėjęs treniravimu ir nusprendė dar labiau gilintis į šią sritį. Pabandęs šiek tiek treniruoti kitus, suprato, kad tai daryti jam labai patinka ir gavo visus reikiamus sertifikatus, kurių reikėjo tolimesniam treniravimui.
„Lietuvoje pabuvau pusantrų metų, per tą laiką dar tapau banglenčių instruktoriumi ir išvykau gaudyti bangų. Keliaudamas dar labiau gilinausi į įvairias sporto metodologijas, pradėjau studijuoti kovos menus, kung fu, kovos menų ginklus ir vienas iš kovos menų instruktorių buvo pradėjęs sukti virves.
Iš kur jis tai išmoko, nežinau. Aš pats mokiausi iš „Youtube“, tad mano mentoriai buvo iš skirtingų pasaulio kampelių, o jie dar ir savo mentorius turėjo. Pabandęs iškart supratau, kad tai prasminga, nes tai, kaip jaučiausi buvo puiku“, – apie tai, kaip atrado virvių sukimą pasakoja jis.
Pamažu išmokęs tai, ką galėjo rasti internete, pradėjo kombinuoti ir kurti savo metodą, kaip galėtų treniruotis. O tada prasidėjo ir tobulos, sukimui tinkančios virvės paieškos.
„Tobulą virvę pavyko surasti. Jų buvo išbandytų labai daug – statybinių, alpinizmo, jūrinių. Visos skirtingos virvės turi skirtingas specifikas, pojūtis skiriasi ir nuo to, kaip jos pintos.
Šiuo metu mes patys gaminame trijų tipų virves: kietesnes, kurios labiau tinka mokytis, kita yra minkštesnė ir lankstesnė, su kuria galima labiau pajusti visą judesių tėkmę, o trečia lengviausia yra skirta labiau meditaciniais tikslais – viską daryti lėtai arba kaip tik, tinkama greičio treniravimui. Ieškojome, kad ji būtų lanksti, patvari ir didesnio svorio“, – sako jis.
Ir mintims, ir kūnui
Pasak Roko, svarbiausia išmokyti žmones kelias pagrindines judėjimo sistemas, kurios iš tikrųjų yra natūralios žmogaus prigimčiai.
„Tiems, kurie turi problemų su koordinacija, būna sunkiau, bet galiausiai vis tiek pramuši, nes gaunasi gera smegenų treniruotė. Mano idėja mokyti žmones sistemos, kuri galioja tiek su virvėmis, tiek apskritai su judesiu ir neapsiriboti su etikečių klijavimu ant kiekvieno judesio, o susikurti sistemą, kurią būtų smagu atlikti ir tiek lavinti savo kūrybinę pusę, tiek galvos ir kūno harmoniją.
Virvės sukimas sujungia mūsų smegenų pusrutulius. Kairę žmogaus pusę valdo dešinysis pusrutulis, o dešinę pusę – kairysis. Kai mes jas sukame ir sprendžiame judesio mįslę, iš kurios atsiranda metimo, stūmimo veiksmai. Mes naudojame tas mechanikas ir bėgdami.
Sujungus šiuos pusrutulius mes išlaisviname savo sąnarius taip, kaip instinktyviai taip ir darytume. Taip juda ir primatai, gyvūnai, jie neturi traumų ar streso sukeltų taškų, kuriuos turi žmonės. Koordinuotas veiksmas leidžia judėti laisvai ir be streso kūnui. Iš tikrųjų tai yra treniruotės kūnui ir mintims“, – aiškina jis.
Susidomėjimas auga
Dabar Rokas yra vienintelis virvių sukimo mokytojas Lietuvoje, bet skatina visus, kurie jau išmoko to ir pradėjo kurti savo judėjimo strategijas, pradėti mokyti savo šeimos narius, draugus, nes mokant kitus išmokti galima dar daugiau dalykų.
„Lietuvoje tai nėra labai populiaru, bet tie, kurie pamato, susidomi, pradeda klausinėti, kas tai. Beveik kasdien esu pakalbinamas pajūryje, kai esu su virve. Iš pradžių bandžiau sukti ir šokdynę – ją naudoti galima, bet ji tam per daug lengva – atrodė, kad darau su siūlu ir negavau tokio atgalinio ryšio, kokio norėjau. Neteikė tiek malonumo visas tas veiksmas, kiek yra su papildomu svoriu.
Kai pasidariau pirmųjų virvių testavimus, internete iškart atsirado žmonių, kurie klausė, ką čia ir kaip daryti. Mano socialinė medija buvo marga įvairiomis praktikomis ir judesiais. Teko girdėti, kad žmonės pradėję sukti virves išsigydė ilgą laiką kankinusius nugaros skausmus, kiti virvės sukimu pakeitė rūkymą“, – sako jis.
Rokas sako, kad stengiasi kasdien nevesti daug treniruočių, nes, pasak jo, dirbti darbą yra smagu iki tam tikro lygio, kurį viršijus rizikuojama perdegti.
„Kai būnu Vilniuje, nevedu daugiau nei 5 treniruotes per dieną, dabar, kai esu Palangoje, mano riba yra 2–3 treniruotės, kurias vedu. Noriu turėti laiko knygoms, tobulėjimui, kitoms praktikoms, kurios yra svarbios mano augimui. Turime dar ir verslą, todėl reikia skirti laiko ir jo vystymui ir augimui. Galiausiai viskas apsisuko nuo to laiko, kai pabėgau iš ofiso, kad turėčiau daugiau laisvės. Dirbti su verslu yra smagiau, kai gali dirbti sau“, – šypteli jis.
