Jevgenijus Maškov pasakoja, kad pirmą kartą narkotikai jo gyvenime atsirado, kai jam buvo 16 metų, tačiau alkoholį su cigaretėmis jis išbandė daug anksčiau.
Vyras prisimena, kad dar būdamas mažametis prisigėrė su kiemo draugais. Sulaukęs šešiolikos Jevgenijus išbandė parūkyti žolės, o dar po metų jis pabandė ir amfetamino. Šis narkotikas su alkoholiu Jevgenijų lydėjo iki pat 22-ejų metų. Tada jis su draugu išbandė ir heroino, prie kurio vyras priprato itin greitai.
„Viskas buvo iš smalsumo. Buvau jau rūkęs žolės, alkoholį ne kartą vartojau, net amfetamino uosčiau. Dabar jau amžiną atilsį draugas anksčiau buvo bandęs heroino, gyrėsi ir tikino, kad reikia jo išbandyti ir man.
Susitikę vieną savaitgalį paskaičiavome savo finansus ir jis pasiūlė pasiimti heroino. Turėjome vyresnių draugų, kurie žinojo, kur jo gauti. Mes pabandėme, buvo smalsu. Aš esu dar tos kartos žmogus, kurie neturėjo tiek informacijos, neturėjome tiek nupuvusių kojų pavyzdžių, o tai buvo pateikiama, kaip smagus atsipalaidavimo būdas. Aš nežinojau, kas iš tikrųjų manęs laukia“, – sako Jevgenijus.
Įklimpo į skolas
Vyras sako, kad jis dar gana ilgą laiką laikėsi, ar bent jau taip tuomet atrodė jam. Kai kiti draugai ir pažįstami, su kuriais vartojo, gydėsi reabilitacijos centruose, grįžę į normalų gyvenimą kūrė šeimas, kai kurie – mirė, Jevgenijus vis dar nebuvo pasiekęs dugno.
„Toli man iki jo buvo. Kiti draugai stebėdavosi dar kaip man gaunasi taip atsargiai plaukti ta upe. Aš jiems sakydavau, kad aš gal stipresnis už juos. Mano įsitikinimas buvo klaidingas, nes aš vis tiek priėjau prie tokios logiškos pabaigos viso to gerumo ir manymo, kad viską kontroliuoju“, – atvirauja jis.
Sulaukęs 22-ejų Jevgenijus įsidarbino statybose. Tuomet pakerėtas kriminalinį pasaulį supančios romantikos jis pradėjo pardavinėti narkotikus. Be to, pinigai irgi buvo neblogi. Tačiau Jevgenijus vis dėlto nesugebėjo atsilaikyti narkotikų traukai ir pamažu pradėjo juos vartoti pats.
„Po sunkios dienos mėgdavau užsidaryti kambaryje, susiskaičiuoti gautus pinigus ir atsipalaidavimui porą dūmų padaryti. Duris užsirakindavau ir žinodavau, kad tėvai neįeis, nes tuo metu su jais gyvenau.
Nepastebėjau, kai vėliau vartoti ėmiau kiekvieną vakarą. Galiausiai įlindau į skolas ir man atsisakė duoti narkotikų. Mano skola, palyginus su kitais žmonių liudijimais, nebuvo didelė. Nebuvau nei stambus, nei vidutinis prekeivis. Buvus smulkus gatvės prekeivis – paskutinė grandis, todėl niekas man ir nebūtų leidę daug įlįsti į skolas. Ji buvo iki 200 litų“, – pasakoja jis.
Pirmoji abstinencija
Tą dieną Jevgenijus suprato, kad nebegali kontroliuoti savęs ir įklimpo į priklausomybę. Nors dar niekada anksčiau nebuvo turėjęs abstinencijos, bet suprato, kad geruoju tai nesibaigs.
„Atsimenu važiuoju į darbą, man dar nėra bloga, bet jau aiškiai suvokiu, kad vakare man bus bloga. Man atėjo toks siaubas ir aš pakeliui į darbą išlipau iš autobuso, perėjau gatvę ir nuvažiavau namo. Vakare prasidėjo abstinencija. Tada aš supratau, kad viskas – aš „savas“, – sako jis.
Kaip ir tikėjosi, Jevgenijui tos dienos vakarą prasidėjo abstinencija, kurios simptomai, pasak vyro, panašūs į gripo – kamuoja drebulys, ašaroja akys, burnoje kaupiasi seilės, tampi visiškai apatiškas ir jautiesi tikras ligonis.
„Labai bloga būsena, neapsakoma nei psichologiškai, nei fiziškai. Tą patį vakarą aš susiradau savo seną draugą, mes pasiskambinome ir susitikome. Aš jam prisipažinau, kad vartoju ir pasakiau, kad man reikėtų draugijos, nes aš vienas negaliu būti, man blogai.
Jis mane nusivedė į savo butą. Mes ten pradėjome vartoti alkoholį, buvo toks klaidingas įsitikinimas pas mane, kad alkoholis gali būti išeitis. Aš pas jį pragyvenau kokią savaitę. Jis nėjo į darbą, buvo su manimi. Jis norėjo neišleisti manęs iš namų, kol aš nepersilaušiu.
Po kokių 5 dienų man atsibodo ten sėdėti – mano būsena negerėjo: kaip nemiegojau, taip nemiegojau, vis dar suko rankas. Man ir atsibodo pas jį būti. Aš sugalvojau gudrybę: „sakau, viskas, aš jau persilaužiau, gali vežti mane namo“. Pasiskolinau pas jį 50 litų ir jis nuvežė mane iki Karoliniškių, o aš tiesiai nubėgau pas tiekėją“, – pasakoja Jevgenijus.
Neišgąsdino nei kalėjimas, nei psichiatrinė
Per 13 Jevgenijaus vartojimo metų jam buvo ne viena remisija, tačiau nei viena iš jų nebuvo savanoriška ir nebuvo nė karto, kad vyras nustotų vartoti pats pasikliaudamas savo jėgomis. Per tą laiką jis lankėsi ligoninėse, kalėjimuose, gulėjo ir reanimacijoje, psichiatrinėse ligoninėse ir detoksikacijos klinikoje, tačiau niekas nebuvo veiksminga ir vos išėjęs Jevgenijus ieškodavo, kur gauti dozę.
„Pirmoji tokia remisija tapo kalėjimas. Dar nebuvo dviejų metų nuo vartojimo pradžios, kai ten patekau. Man 24-eri suėjo kalėjime. Ten patekau dėl plėšimų. Iš tiesų vogiau parduotuvėje, privogiau didesnę sumą per neapdairumą nei leidžia civilinis baudžiamasis kodeksas.
Mane atvežė į areštinę ir įžūliausiu būdu, galvojau, kad taip būna tik filmuose, man inkriminavo tai, ko nesu padaręs. Visiškai neįtariau apie ką eina kalba. Tiesiog užkabino svetimą bylą ant manęs ir aš gavau 2 metų ir 5 mėnesių bausmę“, – sako jis ir priduria, kad visada vogdavo tą, ką manydavo, jog galės lengvai parduoti.
Pirmas Jevgenijaus apsilankymas detoksikacijos klinikoje buvo apmokėtas iš tėvų sukauptų santaupų. Gydymas buvo labai brangus, tačiau neatnešė jokio rezultato.
„Mane uždarė į privačią kliniką, kad mane praplautų. 4 dienas tiesiog prakaifavau, nes viskas buvo labai komfortiška ir aš net nesupratau, kas ten buvo. Tiesiog pabuvau kitokioje apsvaigimo būsenoje, o išėjęs vartojau toliau.
Psichiatrinėje ligoninėje gulėjau apie 10 kartų dėl priklausomybės. Ten buvo suteikiamas specifinis gydymas. Bet jis padėdavo tik tam kartui“, – pasakoja vyras.
Noro neužteko
Vartodamas Jevgenijus užsikrėtė hepatitu C. Vieną kartą susileidęs dozę į viršutinę pėdos dalį, vos neprarado kojos – susidarė pūlinys ir koja ištino taip, kad netilpo net į šlepetę. Pūlinių buvo tiek daug, kad pėda savo išvaizda ir dydžiu priminė bokso pirštinę. Dabar Jevgenijus džiaugiasi, kad spėjo laiku kreiptis į ligoninę, kur jam išoperavo pėdą, nes kitu atveju, jos jau nebeturėtų. Dabar apie tai primena tik mažas randelis.
Pasak Jevgenijaus, noras keistis buvo dar ir prieš šią situaciją. Tačiau vien jo neužteko – vyras nežinojo, ko imtis ir kaip sau padėti.
„Nežinojau, kaip pasikeisti. Neturėjau kantrybės. Buvo tas supratimas, kad esu tik padugnė, kuri egzistuoja ir yra niekam nereikalinga. Gyvenau iliuzijose ir išsigalvojau visokius dalykus. Žinojau, kad noriu gyventi kitaip, bet galvodavau, kad gal mano likimas numirti po balkonu ar po tiltu.
Galvodavau, kad mano klasiokai ar draugai, kurie nėra bandę tokių dalykų yra jau vadybininkai, direktoriai, o kas šeimą jau sukūrė. Galvojau, kad va jiems duota tai šiam gyvenime, o man... Ką jau padarysi“, – atvirauja jis.
Pagalbos ranką ištiesė draugas
Nepaisant to, kad vyras prarado tikėjimą savimi, visą kelią jį palaikė tėvai. Nors tame kelyje buvo ir durų užtrenkimų prieš veidą, vagysčių iš namų, tačiau tėvai niekada nenutraukė bendravimo su sūnumi.
„Mano tėvus tai labai palietė. Jie iki šiol turi žymių savo psichikoje dėl mano vartojimo. Jie labai skausmingai tai priėmė. Buvo periodai, kai jie tikėjo, kad man išeis ir pavyks su tuo susitvarkyti, buvo ir nusivylimų, ir varymų iš namų, ir plėšimų iš namų. Labai skausmingas tas laikotarpis.
Tėvai visada išlaikydavo mane kalėjime, atnešdavo man siuntinius. Jie niekada nenutraukė bendravimo. Pabaigoje, kai jau pradėjau reabilituotis, mama ir tėvas buvo jau kitokios būsenos nei įprastai. Mačiau beviltiškumą jų akyse. Tada aš suvokiau, kad dabar jau niekas nebejuokauja ir niekas su manimi nebesicaskina“, – sako jis.
Supratęs, kad jam reikia pagalbos, Jevgenijus paskambino senam draugui Artūrui Gafarovui, kuris jau buvo išlipęs iš narkotikų liūno ir paprašė pagalbos. Artūras tuo metu buvo reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ tarnautojas ir liepė Jevgenijui nieko nelaukus sėsti į autobusą ir pas juos atvykti.
Sukūrė šeimą
Nuvykus į autobusų stotį, Jevgenijų pasitiko iš darbo į reabilitacijos centrą važiuojantys vyrai ir palydėjo jį. Pasak Jevgenijaus, tikėjimas Dievu ir buvo tai, kas leido jam išsižadėti buvusio gyvenimo ir į viską pažvelgti kitomis akimis.
„Pirmomis dienomis sveikata buvo bloga. Kentėjau nuo abstinencijos. Bet prieš „Naują gyvenimą,“ turėjau kitokios patirties, kitame centre ir jau buvau pradėjęs tikėti Dievu, tačiau vis tiek nuklydau. Kai atvykau į „Naują gyvenimą“ jau buvau „paruoštas“ – turėjau kažkokią patirtį, turėjau tikėjimą.
Kažkuriuo momentu tiesiog Dievas prisilietė prie manęs. Žinojau, kad neturiu teisės nuklysti, nes jau vaikas buvo pakeliui. Norėjau šeimos. Tame pačiame reabilitacijos centre susipažinau ir su žmona. Mes vienas į kitą pasiremdami ėjome tuo keliu“, – sako vyras.
