Auginant mažus vaikus, tvarkymosi ir kitų buities darbų netrūksta, tad jaunai mamai buvo aktualu kaip tvarkytis taip, kad tai neatimtų visos energijos: „Norėjau žinoti, kaip tvarkytis, kad tai ne atimtų jėgas, bet jas suteiktų. Jeigu nematai buities darbuose prasmės, džiaugsmo ir tikslo – belieka pykti, kad reikia vėl ir vėl murkdytis buityje“, – priduria.
Taip pamažu ir gimė nauja veikla – „Viskas tvarkoj“ vardu. Kurį laiką Urtė rašydavo naujienlaiškius, padėdavo žmonėms susiorganizuoti namus, susisteminti daiktų laikymą, tačiau šiandien, žvelgdama atgal, sako, kad tąkart, greičiausiai, dar buvo ne laikas imtis veiklos.
Dukros ir tėčio tandemas
Pasaulį užklupo koronaviruso pandemija, prasidėjo karas Ukrainoje. Šių įvykių kontekste neatrodė teisinga komunikuoti apie tvarkymąsi namuose todėl tvarkymosi paslauga apmirė. Galiausiai nuo šių metų kovo mėnesio Urtė pradėjo dirbti kitame darbe ir laiko „Viskas tvarkoj“ veiklai paprasčiausiai neliko.
„Veikla nusistūmė į antrą planą, kai visko tiek vyko atrodė ne laikas ir ne vieta daugiau kalbėti apie tvarkymąsi. Galiausiai supratau, kad nebus gero laiko, reikia veikti dabar.
Tuomet kilo idėja pakviesti kartu darbuotis ir tėtį. Taip „Viskas tvarkoj“ tapo tėčio ir dukros tandemu, padedančiu žmonėms buityje tvarkantis bei atliekant smulkaus remonto darbus.
„Kai jau pasiūliau tėčiui imtis šios veiklos dviese, prasidėjo karas Izraelyje. Galvojau, nejaugi vėl reikės viską atidėti ateičiai, nes netinkamas laikas? Atėjo supratimas, kad nebereikia atidėlioti, reikia tiesiog daryti“, – pasakojo pašnekovė.
Paklausta, kaip tėtis priėmė pasiūlymą darbuotis kartu, Urtė šypsosi: „Aš jam pasakiau: „Tėti, klausyk, mums abiem reikia darbo vietų, ar ne laikas mums jas susikurti patiems?
Kai pasiūliau, sulaukiau vienareikšmiško atsakymo – „taip“. Tėtis neseniai buvo baigęs profesionalaus muziko karjerą ir ieškojo kuo toliau užsiimti. Tad nereikėjo tėčio įkalbinėti, taip likimas sudėliojo. Ketvirtadienį jam pasiūliau imtis veikos kartu, kitą dieną susitikome, o jau pirmadienį turėjome pirmąją klientę.“
Profesioalus muzikantas, atliekantis remontus
Visgi, nemenką nuostabą kelia tai, kad Ž. Čaplikas iš profesionalaus muzikanto kelio pasuko į remonto darbus, tačiau dukra, atsako, kad tėtis visada mėgdavo meistrauti bei kurti. Atnaujinti ar restauruoti kokį sugedusį daiktą jam visada patikdavo.
„Dabar dažnai girdžiu, kad moterys turi „vyrą be rankų“, o štai mano tėtis yra vyras su auksinėmis rankomis!“, – juokiasi pašnekovė.
Tad Žilvinas atsakingas už įvairius remonto darbus. Kaip sako Urtė, tėtis yra itin plataus spektro meistras, nes retai atsiranda darbas, kuris jam būtų neįveikiamas.
„Apžiūros metu jis visada įvertina, ar daiktai yra restauruotini, pataisomi, ar išvis apsimoka tai daryti, o gal tai – per sudėtinga ir reikia labai specifinės srities specialisto. Bet mes esame tie, kurie važiuoja ten, kur kiti meistrai nevažiuoja, nes jiems tokie darbai per smulkūs.
Juk gyvenant tai kėdė išklyšta, tai rankena nukrenta, tai koks prietaisas prasčiau veikia – tai buitinė smulkmė, kur nė nežinai, kokiam meistrui skambinti. Jeigu butas būtų žmogus, skambintum šeimos gydytojui, kuris nukreiptų pas specialistą, o šiuo atveju net neaišku, kur kreiptis. Tada mes ir atvažiuojame“, – kalbėjo U. Urbonavičienė.
Urtė imasi, kaip pati sako, „minkštosios“ dalies – kartu su šeimininkais kalba apie daiktų organizavimą, jų laikymo sistemą, peržiūri turimus daiktų ir padeda atsisveikinti su tuo, kas jau nereikalinga. Jei prireikia optimizuoti patalpų erdvių išdėstymą, ji taip pat turi naudingų patarimų.
Darbu kartu nesiskundžia
Paklausta, kaip sekasi darbuotis kartu su tėčiu, pašnekovė pasakoja – dažnai jų keliai gali ir nesusikirsti, nes Žilvinas gali darbuotis ir tada, kai kliento nėra namuose, o Urtės darbas su žmonėmis, tad jai kontaktas su jais neišvengiamas.
„Kol kas esame labai patenkinti, mums gera ir smagu dirbti kartu. Dabar vienareikšmiškai jaučiame didelį džiaugsmą, nes esame geras tandemas, gerai vienas kitą jaučiame.
Tėtis yra ramesnis už mane, taktiškas. Pastebėjau, kad žmonės gerai šalia jo jaučiasi. Jis, kaip sakau, budistiškas žmogus. Aš esu veiklesnė, greitesnė, tad gerai vienas kitą papildome“, – džiaugiasi U. Urbonavičienė.
„Viskas tvarkoj“ sulaukia išties nemažai užklausų, tad ateityje teks rinktis – ar plėsti savo veiklą ir samdyti daugiau žmonių, ar verčiau nesiplėšyti į visas puses, kad viską spėtų padaryti dviese. Bent kol kas jiedu renkasi antrąjį variantą.
Kalbėdama apie tai Urtė pasvarsto, galbūt sėkmingo starto paslaptimi tapo ir tai, kad susibūrė bendrai veiklai būtent su tėčiu – pati yra užsisakinėjusi valymo paslaugas iš kartu dirbančių sūnaus ir mamos, tad žino, kad tai turi savotiško žavesio.
„Yra kažkas ypatingo, kai žinai, kad kartu dirba šeimos nariai. Pabendravus su kartu dirbančiais šeimos nariais viduje pasidaro šilta. Tikriausiai, kažkas panašaus ir mums su tėčiu atsitiko“, – svarsto Urtė.
Tvarkytis niekas neišmoko
Pokalbio metu užsiminus, kad daugeliui, ko gero, nesuprantama, ko galima nežinoti apie tvarkymąsi, Urtė paprieštarauja – ko jau ko, bet tvarkytis mes nemokame.
„Visiems atrodo savaime suprantama, kad yra gera gyventi tvarkingai, bet dar neteko sutikti žmogaus, kuris pasakytų: „Aš moku tvarkytis“. Buityje mes viską darome pamėgdžiodami tėvus vaikystėje. Vienokie ar kitokie tvarkymosi įgūdžiai užsimezga būtent tada.
Rašyti ir skaityti mes esame išmokomi, o tvarkytis mūsų niekas nemoko, ši tema palikta savieigai. Ir tik po to, kai suaugame ir sukuriame savo buitį, įsisąmoniname, kad daug ko nemokame, nes už mus viską darė mama, tėtis ar močiutė. O tada jau susiduriame su pasekmėmis – neturėjimas įgūdžio tvarkytis yra didelė problema, kuri vėliau atsiliepia net mūsų socialiniam gyvenimui“, – aiškino ji.
Urtė pasakoja, kad jos teikiama paslauga yra itin jautri. Dažnai žinutės, kurių sulaukia prasideda žodžiais: „Aš jau esu pasiruošęs, bet man dar labai gėda kažką įsileisti į namus“. Tad, kaip pati sako, jos pagrindinė užduotis – ne tik padėti susitvarkyti, bet ir padėti perdirbti nemalonius gėdos jausmus.
„Mano tikslas yra ne moralizuoti, bet palaikyti, pakelti šeimininkų dvasią ir parodyti, kad viskas yra gerai, ir kartai tereikia minimalių pokyčių. Gyventi namuose, kuriuose kažkas lūžta ar nėra tobulos tvarkos, nėra gėda, tai paprasčiausiai – gyvenimiška“, – šypteli.
Dar kartais Urtė pasidalina valymo patarimais, kurie palengvina buitį. Štai ji pati sako, kad beveik nenaudoja nei cheminių, nei natūralių valymo priemonių, nes jau yra įvaldžiusi žinias, kokį skudurėlį kokio paviršiaus valymui pasirinkti. Tada dažniausiai pakanka tiesiog vandens ir skudurėlio, tam kad kokybiškai išsivalytume namus.
Turi patarimų visiems
Galiausiai, būtų nuodėmė tvarkymąsi puikiai išmanančio žmogaus nepaklausti, kaip pasilengvinti buities darbus turint mažų vaikų. U. Urbonavičienė pažymi, kad jei skirsime laiko ir atidumo tvarkymuisi, savo vaikų nė nereikės mokyti – jie kuo puikiausiai išmoks tvarkytis matydami, kaip elgiasi tėvai.
„Vaikų nereikia specialiai mokyti, reikia išmokti pačiam jauti malonumą tvarkytis ir jiems bus gera nusižiūrėti jūsų veiksmus. Vaikai į save siurbia viską, tad jeigu yra metodiškumas, gilesnis žinojimas, kodėl vienaip ar kitaip tvarkomės, vaikai turės iš ko mokytis stebėdami“, – sako pašnekovė.
Be galo svarbu ir tai, kaip nusiteikę kimbame į tvarkymosi darbus, nes kaip juos atliekame, tokį šleifą ir paliekame po savęs. Be to, matydami, kaip viską darome vedini irzlumo ir nepakantumo, vaikai pradeda tvarkymąsi matyti kaip kančią: Jei vaikai mato, kad tvarkomės vedini pykčio, ši veikla jiems ima asocijuotis su nemalonia prievole:
„Turime išmokti tvarkytis be įsiūčio, tada ir vaikai išmoksta, kad kai esi įsiutęs ar pavargęs, geriau nesitvarkyti. Jei puolame tvarkytis kai, pavyzdžiui, supykstame, apima adrenalinas ir siaučiame namuose – viską darome su trenksmu, paskubomis, be džiaugsmo ir greit pasiekiame rezultato. Bet po tokio siautimo namų atmosferoje lieka daug agresijos.
Tai vaikams pradeda asocijuotis su tuo, kad tvarkymasis yra arba bausmė, arba kažkas neigiamo, o ne su tuo, kad susitvarkę turėsime gražią ir harmoningą erdvę, kurioje galėsime kartu ramiai pavalgyti, pažiūrėti filmą ar pažaisti. Su kokia nuotaika ateini tvarkytis, tokia ji ir lieka proceso pabaigoje.“
U. Urbonavičienė sako, kad reikia išmokti labai jausti savo būseną ir tvarkytis tik tol, kol nejaučiame nuovargio ar pykčio. Ir visai nesvarbu, kaip sulankstysime drabužius, svarbiausia, kad šis darbas nekeltų antipatijos. „Tai sudėtinga, bet svarbi užduotis. Ją išmokę nepervargsime nuo tvarkymosi ir nepadarysime to veikla, kuri yra tarsi prievolė, kurios norisi vengti“, – pataria pašnekovė.
