Tam reikia iš esmės pakeisti gyvenimo būdą. Kaip tai padaryti? Per nepilnus metus kone trečdalio savo svorio atsikratęs Vilius Stumbra sako, kad tai reikalauja be galo daug pastangų.
Nualpo turguje
Prieš metus Vilius svėrė 148 kg. Sako jautęs, kad sveikata ima šlubuoti: kraujo spaudimas buvo aukštas, „tabaluodavo“ širdis, ėmė skaudėti sąnarius. Pirmasis „skambutis“, pasak jo, buvo, kai pernai vasarą nuvažiavo į turgelį pirkti produktų ir... nuvirto.
„Mano gyvenimo ritmas visada buvo intensyvus, o tada buvo karšta vasaros diena. Tiesiog išvirtau iš kojų, ir mane per gatvę tiesiai į medicinos kliniką nugabeno. Pastatė lašinę. Visą savaitę dar vaikščiojau tų lašinių lašintis. Tada – pas šeimos gydytoją, pamatavo spaudimą, pasakė, kad širdis nebeatlaiko mano svorio. Labiausiai mane šokiravo tai, kad gavau kompensuojamųjų vaistų knygelę. O juk man tik 30 metų! Kokia gėda...", – atvirai sako jis.
Vilius mėnesį pagėrė vaistus, tuo ir baigėsi. Ir tik po kurio laiko, jau vasaros pabaigoje, kai su draugais sportavo „Wake park“, šie pakvietė dalyvauti iššūkyje: mėnuo be druskos, cukraus, kepto maisto, gazuotų gėrimų, vien sveikas maistas, tam tikras kiekis vandens. Tam pasiryžo visa kompanija.
Viliui tai buvo patogu, nes valgykloje „Kings Fortūna“, kurią jie su bendrasavininkiu įkūrė, kaip tik pradėjo gaminti garintus patiekalus. Jis pasiimdavo maisto visai dienai, ir būdavo ramu. Dar ir sportuoti daugiau pradėjo. Visa kompanija dalindavosi patarimais, palaikydavo vienas kitą. Žinoma, buvo sunku, bet per tą mėnesį jis atsikratė 15 kg. Buvo labai palengvėję. Tiesa, vėliau iš tų penkiolikos septyni grįžo – pasak Viliaus, „biški pasileidom plaukus...“.
Jis prisimena, kai nuvažiavęs pas gydytoją dietologą į Klaipėdą buvo paprašytas užrašyti savo tėvo arba brolio telefono numerį. Paklausus, kam to reikia, atsakymas šokiravo: „Jei dabar tau kraujagyslė plyštų ir čia numirtum, kad žinočiau, kam paskambinti“. Mat jo kraujospūdis tada viršijo 200 padalą. Vaikinas prisipažįsta tada išties išsigandęs.
„Ką čia tas senis veikia?“
„Tada pradėjau sportuoti pas trenerį Arūną Vladičką, iš pradžių Vasaros estradoje, paskui Bendruomenių namuose. Jis moka motyvuoti. O svarbiausia, norėjosi ir toliau gerai jaustis. Taip ir susidėjo viskas į krūvą, kad gėda buvo nesusiimti", – atvirauja vaikinas.
Su Arūnu jie tapo draugais, o paskui – dar ir verslo partneriais: sugalvojo gaminti sveiką maistą išsinešimui „Sveikas balansas“. Tiesa, šis verslas, nors ir labai perspektyvus, prasidėjo, matyt, netinkamu laiku – prieš pat dėl koronaviruso paskelbtą karantiną, taigi teko užsidaryti vos atsidarius.
Vilius ėmė vis daugiau sportuoti, dalyvauti žygiuose. Kai išėjo į pirmąjį savo žygį, jis svėrė 140 kg. Visada mėgęs važinėti dviračiu, įsijungė ir keliaujančių dviračiais gretas.
„Tik dabar neseniai Arūnas man prisipažino, ką pagalvojo, pirmą kartą mane pamatęs žygyje: „Ką čia tas senis veikia? Be plaukų, storas, su tuo geltonu dviračiu... Turėsiu su jo reikalų po 50 km mynimo...“ Jis tada manė, kad nenuminsiu. Numyniau, aišku, finiše buvau pasitiktas plojimais", – juokiasi Vilius.
Kompleksai nekamavo
Kai žmogus taip pasikeičia, aplinkiniai sako – turbūt įsimylėjo.
„Daug tokių replikų girdėjau, – juokiasi Vilius, – aš įsimylėjęs visada. Gyvenimą! O jei rimtai, dabar daug kas ir patarimo paklausia. Patariu, bet kartais matau, kad tik „tam kartui“... Žmogus turi pats pajusti, kad atėjo laikas keisti gyvenimo būdą", – priduria pašnekovas.
Vilius pasakoja, kad į apkūnumą buvo linkęs visada. Tikriausiai tai lemia genai, nes jo mama turėjo viršsvorio, jos kraujo spaudimas buvo aukštas. Buvo ir numetusi daug svorio. Kaip jis sako, mama su tuo kovojo ir nuo to mirė.
„Mūsų visa giminė apkūni, gal išskyrus mano brolį. Visos mamos seserys labai moteriškų formų, ir visos skaniai gamina. Taip mūsų namuose buvo įprasta: gaminti daug, skaniai ir riebiai. Kugelis su kuo daugiau riebaliuko ir panašūs patiekalai. Visiems būtų keista, jei atsisakytum...", – pasakoja vaikinas.
Vis dėlto kompleksai Viliaus niekada nekamavo. Vaikystėje, kaip jis sako buvo didesnis už kitus. Gal tai lėmė charakteris, nes mokykloje jis buvo aktyvus vaikas, visur dalyvaudavo, tad patyčių sako nesulaukdavęs.
Dabar Vilius sveria 102–103 kg, jo tikslas – „išsitekti“ dviejų skaičių zonoje. Vaikinas prisimena – baigdamas mokyklą svėrė 119 kg.
Reikia artimųjų palaikymo
Kai kurie psichologai teigia, kad pernelyg didelis svoris slepia kokias nors nuoskaudas ar kompleksus. Esą tik įsisąmoninus priežastį smegenys „persijungs“ taip, kad svoris pats savaime pradės mažėti, nes jo jau nebereikės tai „svarbiai“ funkcijai ar apsaugai atlikti, nes žmogus pats taps savo emocijų ir psichologinės būsenos šeimininku.
Vilius abejoja – jis tvirtina jokių nuoskaudų niekada neturėjęs ir dabar neturįs, jis visada turėjo daug draugų, niekada nesijautė atstumtas. Net ir didelių kompleksų dėl savo svorio sako niekada nejautęs, mokėdavo iš savęs pasišaipyti, gal dėl to niekas ir neužgauliodavo. Pavadindavo, aišku, chebra „tešlium“, bet, pasak jo, tai normalu – draugams leidžiama visaip vieniems kitus išsivadinti.
„Tačiau kad nutukimas yra tik psichologinis dalykas, tai tikrai tiesa", – įsitikinęs Vilius.
„Jei susitvarkysi su galva – susitvarkysi su viskuo. Nes svarbu pirmiausia taisyklingai maitintis, o tam reikia įjungti smegenis. Juk aplink – begalinė pasiūla, bet kurioje parduotuvėje prieini prie kasos, o ten – šokoladukai, pyragaičiai... Bet ar tau to reikia? Kad tai suprastum, pirmiausia ir turi su galva susitvarkyti. Sportas reikalingas, tik kad „nesubliūkštum“. Na, dar masažus pas Arūną lankau, tai man nei oda sudribo, nei ką", – pasakoja Vilius.
Vis dėlto jis sutinka, kad „susitvarkyti su galva“ išties labai sunku. Pasiryžimas keisti gyvenimo būdą priklauso nuo daugelio dalykų: nuo draugų rato, nuo to, kas tave motyvuoja, šeimos palaikymo.
„Mūsų šeimoje įprasta: kiekviena sekmadienį – kugelis, balandėliai, cepelinai, kotletukai ir t.t. Mamos nebėra, bet pietus vis kviesdavo uošvė, tetos. Visos gamina labai skaniai, ir kaip sunku atsisakyti! Todėl esu dėkingas giminėms, kad suprato mane – nebeskambindavo, nebekviesdavo. Ir išgerti draugai nustojo kviesti. Labai tuo džiaugiuosi. Tai ir yra palaikymas, kai tavim tiki, stengiasi padėti siekti užsibrėžto tikslo. Turi būti kuo toliau nuo pagundų tam tikrą laiko tarpą, kol pradedi pats mąstyti. Aplinka privalo suvokti, kad tas žmogus dabar taip nusprendė, ir gerbti jo apsisprendimą", – įsitikinęs Vilius.
Jis sako ir dabar labai besistengiantis maitintis sveikai, nors tai dar ir dabar reikalauja be galo daug pastangų. Valgo daug žuvies, daržovių. Kada valgė kepto maisto, apskritai nebeprisimena. Viską gamina garuose. Tai pagrindinis maisto gaminimo būdas. Net ir šildo maistą garų puode. Dabar, sako, nuo kepto maisto ir skrandis „stoja“. Dabar organizmas kur kas jautriau reaguoja į maisto kokybę ir kiekį – jis turi atidžiai žiūrėti, ką valgo.
„Dabar visi mano sveikatos rodikliai puikūs, kaip ir savijauta", – sako vaikinas. Tiesa, jis prisipažįsta retkarčiais paragaująs ir nesveiko maisto, tačiau sako:
„Sakyti sau, kad „nuo to vieno karto nieko neatsitiks“, – pats prasčiausias pasiteisinimas. Neatsitiks, bet ar tau to vieno karto reikia? Galima pasidaryti „sukčiavimo“ dienas, bet, manau, geriau nereikia. Gali ir pats nepajusi, kada paslysi", – priduria pašnekovas.
Dabar jau jis kur kas labiau vertina ne maisto kiekį, o jo skonį – pasak Viliaus, vietoj to, kad prisikirstum daug pigaus, nesveiko, riebaus maisto, geriau pataupyti ir retkarčiais nueiti į gerą restoraną, suvalgyti nedaug, bet ypač skanaus patiekalo.
Pasirengęs permainoms
Treneris Arūnas Vladička, paprašytas papasakoti, kaip sekasi dirbti su Vilium ir kitais pasikeisti pasiryžusiais žmonėmis, sako:
„Kai žmogus yra tam pasiruošęs, viskas labai paprasta. Kaip žinoti, ar jis pasiruošęs? Žmogus ateina, kalbiesi su juo, ir tai matosi jo akyse, veide, kūne. Ką tu jam bepasakytum, jis priims, darys, neklausinės, nedejuos. Tai būdinga žmonėms, kurie nebūtinai kovoja su viršsvoriu –tiesiog nori ką nors pakeisti", – sako Arūnas.
Žinoma, pasak Arūno, tai nėra tas atvejis, kai norisi numesti kelis kilogramus artėjant šventei. Pasiryžti keisti dažniausiai priverčia rimtos sveikatos problemos. A. Vladička pasakoja, kad vienas žmogus pas jį atėjo prašyti pagalbos tada, kai kažkas jį nufilmavo besikeliantį nuo žemės. Žmogus neįsivaizdavo, kaip jis atrodo iš šalies. Pamatęs, į ką jis pavirto, kaip jam tenka verstis ant šono, kad galėtų atsistoti, žmogus buvo sukrėstas.
Tokių kaip Vilius, – motyvuotų, pasiekiančių puikių rezultatų, pasak jo, yra daug. A. Vladička neseniai pradėjo tokias sėkmės istorijas kelti į feisbuko paskyrą „Kūno logika“. Žinoma, ne visi nori rodytis viešai, tačiau tokie pavyzdžiai labai padeda motyvuoti kitus žmones.
Birutė SLAVINSKIENĖ
