Tauragės rajono savivaldybės visuomenes sveikatos biuras skaičiuoja, kad praėjusiais metais nusižudė 7 rajono gyventojai: 6 moterys ir 1 vyras.
Aivarui pasisekė – jis į šią liūdną statistiką nepateko. Vadovaudamiesi žurnalistų etika, nepasakosime Aivaro bandymo nusižudyti detalių. Tačiau „Tauragės žinių“ pakalbintas vyras papasakojo, kaip jautėsi likęs gyvas.
„Žinoma, aš iškart nesijaučiau itin gerai, tačiau jau tada, vos pramerkęs akis, džiaugiausi, kad man nepavyko įgyvendinti savo sumanymo. Visų pirma, jautiesi tarytum sapne – tu esi, nors tavęs galėjo nelikti: visos problemos, kurios mane privedė prie mėginimo, staiga nublanko.
Supratau – juk tik būdamas gyvas galiu jas išspręsti. Tarytum koks nušvitimas. Ir po mėnesio gydymo psichiatrijos ligoninėje vėl išėjau į gyvenimą. Po metų viskas stojo į vėžes. Šiandien aš esu laimingas žmogus, turintis mylimą šeimą ir darbą", – jautriai kalbėjo vyras.
Aivaras pasakojo, kad ir artimiesiems priimti tai, jog jis mėgino nusižudyti, nebuvo lengva – prireikė psichologinės pagalbos. Anot Aivaro, nusižudyti pasiryžusio žmogaus mąstymas yra smarkiai pasikeitęs.
„Tad sakyti, kad štai, pagalvok apie savo šeimą, tokiam žmogui nereikėtų. Tavo skausmas toks didelis, o čia tau dar liepia galvoti apie kitų žmonių skausmą. Patarimas toks – ieškoti psichologinės pagalbos ir galvoti, kaip įveikti savo skausmą. Mano klaida buvo, kad aš jos neieškojau", – sakė Aivaras.
Rodikliai – vis dar aukšti
Skelbiama, kad nuo 2013 m. mūsų šalyje savižudybių mažėja, tačiau didžiuotis statistika taip pat nereikėtų – Lietuva išlieka viena pirmaujančių šalių pagal sąrašą valstybių, kuriose įvyksta daugiausiai savižudybių.
Pagal surinktus duomenis, 2016 m. Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų teko 28,7 savižudybių atvejų – tai maždaug dukart didesni skaičiai negu Europos Sąjungoje. Išankstiniais duomenimis, 2019 m. visoje Lietuvoje nusižudė daugiau nei 600 žmonių.
Psichologai pabrėžia, kad nors tema be galo skaudi, apie ją kalbėti būtina – mažinama tyla gali padėti sunkių emocijų prislėgtiems žmonėms rasti pagalbą.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentės Ugnės Bingelytės baigiamajame magistro darbe teigiama, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, labiausiai paplitusi psichikos liga yra depresija. Ši liga paliečia visas amžiaus grupes, visus socialinius sluoksnius, ja serga tiek vyrai, tiek moterys. Tai yra didžiausias rizikos veiksnys savižudybėms.
Apie tai, kaip įveikti savižudybės krizę, depresiją ir liūdesį, „Tauragės žinios“ kalbėjosi su Depresijos gydymo centro įkūrėja psichologe Aušra Mockuviene.
Kalbant apie liūdesį, kartais šią emociją mes visi pajaučiame. Tačiau kada vertėtų sunerimti? Kada jau galima sakyti, kad žmogui išties gali būti išsivysčiusi depresija? Ir kaip ši liga atsiranda?
Kalbėdami apie tai, kuo depresija skiriasi nuo liūdesio ir kada verta sunerimti, turime suvokti, kad depresijos sudėtyje yra ne tik jausmai. Kai žmogus serga depresija, pasikeičia
daugiau nei jo nuotaika. Emocijos yra labiau pastebimos, tą pajaučia ir pats žmogus, ir aplinkiniai. Tačiau kartu pasikeičia ir fiziologiniai dalykai: sutrinka miegas, apetitas, keičiasi žmogaus elgesys – pasikeičia tempas: gali ir sulėtėti, ir pagreitėti, jei jaučiamas nerimas. Taip pat pasikeičia ir žmogaus interesai: tai, kas anksčiau domino ar teikė malonumą, žmogui gali tapti neįdomu, nemalonu. Neretai žmonės sako: „Aš nieko nebenoriu“, „Neturiu energijos“, „Esu nuolat pavargęs“. Taigi, depresija – daugiau nei liūdesys.
Kalbant apie tai, kaip depresija išsivysto, paprasto atsakymo nėra. Visų pirma, reikia suprasti, kad depresija nėra tokia liga, kuri turi vieną aiškią priežastį ir vieną gydymo būdą. Depresija – tai būsena, į kurią žmogus gali patekti dėl įvairių priežasčių, o tai reiškia, kad pats išsivystymo mechanizmas net tiems žmonėms, kurie yra labai panašios būsenos, panašių simptomų, gali būti skirtingas. Priežastis net gali būti vaistai ir jų šalutinis poveikis. Patirtos traumos ankstyvajame ar vėlesniame gyvenimo etapuose gali būti dar viena priežastis. Pastebėta, kad žmonės, kurie turi finansinių bėdų ar netenka darbo, depresija serga dažniau.
Kiekvienu atveju reikia ieškoti, kaip konkretus žmogus pateko į tą būseną.
Sakote, kad vieno gydymo būdo nėra. Ne kartą esate sakiusi, kad vien tik medikamentais depresijos išgydyti žmogui greičiausiai nepavyks. Kokią metodiką reikėtų taikyti gydant depresiją?
Yra žmonių, kuriems gali užtekti medikamentinio gydymo. Tai individualu. Kai kuriems žmonėms tikrai tam tikrą depresijos epizodą pavyksta sureguliuoti taikant medikamentinį gydymą, bet tai nėra taisyklė visiems. Nėra jokios metodikos, kurią galima pritaikyti kiekvienam. Labiau reikėtų žvelgti į metodiką kaip į galimybes, iš kurių galima rinktis, kad būtų galima surasti labiausiai tinkamą gydymo kelią. Į tai įeina ir medikamentinis gydymas, lygiai taip – ir konsultacijos pas psichologus, psichoterapeutus, terapijos. Organizme vyksta daugybė cheminių procesų, kurie gali lemti depresinę būseną, tad svarbu juos patyrinėti.
Ne mažiau svarbus dalykas – savipagalbos dalis, tai, ką žmogus gali daryti pats, sau padėti – nustatyti, kaip maitintis, judėti, kokią dienotvarkę susidėlioti – tam, kad išeitų iš šios būsenos.
Kai kalbame apie konkretaus žmogaus gydymą ir pagalbą, reikia žvelgti į įvairias sritis.
Yra paplitęs teiginys, kad depresijos kaip ligos išgydyti neįmanoma, esą galima tik nuslopinti. Ar sutinkate su tuo?
Viena vertus, depresiją tikrai įmanoma išgydyti. Kita vertus, pastebėta, kad jeigu žmogus turėjo vieną ar kelis depresijos epizodus, tikimybė, jog jis turės dar vieną epizodą, yra daug didesnė nei tam, kuris tokio epizodo niekada neturėjo. Žmogus patenka į didesnės rizikos grupę. Gali būti, kad depresijos epizodai kartosis.
Vėlgi, svarbu suprasti, kad jeigu mes taikome medikamentinį gydymą, tai reiškia, jog siekiame nuslopinti simptomus. Priežasčių tai nesutvarko. Juk ir fiziškai, kai skauda kokią kūno vietą, galima nuslopinti skausmą vaistais. Bet kodėl man skauda? Kas vyksta? Vien tai, kad aš išgersiu vaistus nuo skausmo, man juk nepadės suprasti, kodėl man skaudėjo. Taip, laikinai skausmas praeis, gal ir nepasikartos, jei tai buvo mažareikšmis sutrikimas.
Su depresija – taip pat. Gali būti, kad išgėrus vaistų depresijos epizodas praeis, gal net nepasikartos, bet tai mums nepadeda suprasti, kodėl žmogus taip jautėsi. Jeigu su žmogumi dirbama terapijoje, sutvarkyti būseną, kad žmogus pasijustų geriau, gali užtrukti sąlyginai trumpai – 3–6 mėnesius, tuomet žmogus jaučiasi gerai, be simptomų, bet kai pradedame suprasti, dėl ko jis buvo patekęs į tokią būseną, šių priežasčių tvarkymas gali užtrukti ir ne vienerius metus.
Taigi, jeigu koncentruojamės tik į būseną ir sutvarkome vien ją, nesuprasdami, kodėl tokia ji buvo, didelė tikimybė, kad depresija pasikartos.
Depresija glaudžiai susijusi ir su savižudybių problematika. Žmogus, sergantis depresija, turi didesnę tikimybę mėginti nusižudyti. Pagal statistiką, savižudybių Lietuvoje nežymiai sumažėjo. Kaip manote, tai atsitiktinis sumažėjimas ar sistemingo sveikatos sistemos darbo pasekmė?
Lyginant su ankstesniu laikotarpiu, pastaraisiais metais išties buvo daugiau veiksmų dėl šios problemos sprendimo. Kita vertus, nereikia įsivaizduoti, kad čia lengva ir greitai galima sutvarkyti. Savižudybės nėra susijusios vien su depresija ar psichikos sutrikimais. Tai sudėtingas reiškinys, kuris turi daug skirtingų priežasčių, tiek ekonominių, tiek politinių, tiek psichologinių ar kultūrinių. Tai yra procesas, kurį tvarkant valstybės mastu būtina skirti nemenką finansavimą, sukurti rimtą programą, sistemas, o to Lietuvoje trūksta. Šiek tiek skyrus dėmesio negalima tikėtis labai gerų rezultatų. Valstybiniu lygmeniu trūksta finansavimo, yra daugiau „parodomojo veiksmo“.
Tačiau nepaisant to, jog valstybei su tuo sekasi tvarkytis sunkiai, žmogui, kuris išgyvena stiprias, intensyvias emocijas ir nori nusižudyti, pagalbos reikia čia ir dabar. Jis nelauks, kol valstybė išspręs savo problemas. Tad ką daryti tam žmogui ar jo artimajam pastebėjus, jog yra savižudybės rizika?
Tai pastebėję artimieji turi apie tai kalbėtis ir nebijoti savižudybės temos. Vienas dažniausių dalykų, kai žmogus, išgirdęs gal net ir netiesioginių užuominų, tokių kaip „man viskas nusibodo“, „aš turiu blogų minčių“, „noriu užmigti ir neatsibusti“, išsigąsta ir bijo paklausti artimojo, kas vyksta, ar jis galvoja apie savižudybę. Žinau, kad klaikiai baisu iš savo artimojo išgirsti „taip, galvoju“, gali būti, kad nelabai žmogus supranta, ką daryti, net yra baimė, jog paklausęs paskatins artimąjį nusižudyti, nors tai yra netiesa – dažniausiai žmonės nori būti išklausyti ir kalbėtis, ir neišgirsti tokių frazių kaip „baik, ką tu čia nesąmones šneki“, „tu durnas“ ir t.t. Taigi, svarbu nenuvertinti, išklausyti, ir žinoma, krizę išgyvenantis žmogus neturėtų bijoti kreiptis į specialistus.
Jeigu tai yra labai karšta situacija ir žmogus nebežino, kur save padėti, Lietuvoje veikia stiprios pagalbos telefonu linijos, kuriose savanoriai pasiruošę pasikalbėti.
Esate minėjusi, kad vienas dažniausių sunkumų, su kuriuo susiduria tiek psichologai, tiek jų klientai, kurie serga depresija, yra bejėgiškumo jausmas. Kaip įveikti šį jausmą?
Yra dalykų, su kuriais mes gyvenime ir patiriame realų bejėgiškumą. Tų dalykų mes negalime pakeisti, jie mums atsitinka. Taigi, tai normali, sveika reakcija, kai esu bejėgis aplinkybėse, kurių tikrai negali kontroliuoti. Belieka mokytis su tuo išbūti.
Tačiau depresija sergantis žmogus gali patirti daug nevilties, bejėgiškumo tose vietose, kuriose jis gali daryti pokyčius. Ir tiek specialistams, tiek klientams ar net artimiesiems reikia mokytis atskirti, kokių dalykų mes negalime pakeisti, o kokius galime. Kiekvienoje situacijoje visada yra dalykų, kuriuos galima daryti.
Bejėgiškumo jausmas dažnai susijęs ne su realybe, bet persmelkia tokius kasdienius procesus: „Nemoku skaičiuoti“, „Negaliu mokytis“, „Man nepavyks išeiti iš namų“. O kaip taip gali būti? Ko žmogus nemoka? Apsirengti? Vaikščioti? Kalbėti? Ir žmogus, pasirodo, tą moka ir gali. Suskaidžius tam tikrus veiksmus į atskiras dalis paaiškėja, kad žmogui viskas gali pavykti. Taigi, bejėgiškumo jausmas labiau pasiekia ne faktinį, o emocinį lygmenį.
Didžiajai daliai žmonių, kurie susiduria su depresija, bejėgiškumo jausmas yra labai rimta problema. Neretai tai būna klausimas, su kuriuo žmonės dirba ne vienerius metus.
Organizuoja renginius
Tauragės rajono savivaldybės visuomenes sveikatos biuro direktorė Daiva Genienė, kalbėdama apie tai, kas daroma, kad savižudybių Tauragės rajone mažėtų, „Tauragės žinioms“ sakė:
„Nuosekliai dirbame keliomis kryptimis, laikydamiesi holistinio principo. VSB nuolat organizuoja nemokamas psichinės sveikatos stiprinimo paskaitas ir tęstinius praktinius užsiėmimus Tauragės rajono savivaldybės gyventojams, taip pat ir mokiniams bei darželinukams.
Vykdant savižudybių prevenciją daug dėmesio skiriama ir žalingų įpročių prevencijai (Ankstyvosios intervencijos programa – vaikams ir jaunimui, programa „Elgesys. Pokalbis. Pasikeitimas“ – jaunimui ir suaugusiems, priklausomybių konsultanto, psichologo paslaugos), vykdome nuoseklų prevencinį–šviečiamąjį darbą su vaikais ir jaunimu mokyklose, organizuojame kasmetines konferencijas Tauragės rajono savivaldybės mokiniams „Sakau TAIP blaiviam gyvenimui“, bendradarbiaujame su policijos ir probacijos pareigūnais. Stiprindami psichinę šeimos sveikatą, organizuojame „Šeimos akademijos“ užsiėmimus tėvams apie vaikų psichologinę raidą, auklėjimo sunkumus ir problemų sprendimą."
Anot jos, savižudybių prevencija vykdoma ne tik tiesiogiai, tačiau ir organizuojant itin įvairias fizinio aktyvumo veiklas. D. Genienė kalbėjo, kad tinkamas fizinis aktyvumas yra moksliškai įrodyta prevencijos priemonė net nuo 40 lėtinių neinfekcinių ligų.
„Fizinis aktyvumas gali apsaugoti nuo depresijos atsiradimo. Fizinio krūvio metu organizme didėja endorfinų – laimės hormonų, slopinančių stresą ir sukeliančių ramią palaimos būseną. Ir priešingai, mažas endorfinų kiekis sukelia depresiją, raumenų skausmus, dėl to vystosi apatija ar agresyvumas", – pasakojo D. Genienė.
Jonas VALAITIS
