Nustatyta, kad šios kelių kartų paliktos žymės daro įtaką vaikų smegenų vystymuisi, ko pasekmė yra smegenų grandinės tarp migdolo (arba amigdalos, baimę ir nerimą apdorojančios smegenų dalies) ir dviejų kitų smegenų regionų, prefrontalinės žievės ir nugaros priekinės cingulinės žievės (abi sritys susijusios su sprendimų priėmimu ir emocijų reguliavimu) deformacija.
Rezultatai buvo paskelbti „Biological Psychiatry: Cognitive Neuroscience and Neuroimaging“ („Biologinė psichiatrija: kognityvinis neuromokslas ir neurografija“).
„Šie rezultatai rodo, kad mūsų smegenų vystymąsi formuoja ne tik tai, kas vyksta mūsų pačių gyvenime, bet tam įtakos turi ir dalykai, kurie nutiko mūsų tėvams, kol mes dar net nebuvome gimę“, – sakė pagrindinė tyrimo autorė, daktarė Cassandra Hendrix.
Autoriai tyrė 48 motinas jų pirmojo nėštumo trimestro metu. Motinoms buvo pateiktas klausimynas, skirtas įvertinti jų vaikystėje patirtas traumas ir sunkumus, įskaitant ankstyvos vaikystės emocinio apleistumo ir prievartos patirtį. Buvo įvertintas visų motinų dabartinis prenatalinio (iki gimdyvinio) streso lygis, įskaitant dabartinę depresiją ir nerimą.
Praėjus mėnesiui po motinų gimdymo, jų vaikams buvo atliktas smegenų nuskenavimas, naudojant ramybės būsenos funkcinio magnetinio rezonanso tomografiją (fMRI) – smegenų skenavimo metodą, kuris yra neinvazinis ir gali būti naudojamas kūdikiams miegant.
„Šie puikūs rezultatai padarė įtakos mūsų gebėjimui vaizduoti smegenis ir jų veikimą labai ankstyvame gyvenimo etape“, – sakė Cameronas Carteris, „Biologinė psichiatrija: kognityvinis neuromokslas ir neurografija“ redaktorius.
Tyrimo autoriai nustatė, kad motinų kūdikiai, patyrusių daugiau emocinio apleistumo vaikystėje, turėjo daugiau sąsajų tarp smegenų migdolo (amygdala) ir žievinių regionų.
Atsižvelgdami į stresą, mokslininkai nustatė, kad kuo daugiau emocinio apleistumo motina patiria, tuo labiau kūdikio migdolo ryšys buvo susijęs su priekiniais žieviniais smegenų regionais.
Nepaisant to, dar nėra aišku, kokį poveikį stipriau sujungto migdolo ir priekinių žievinių regionų gali turėti motinų kūdikiams, kurios patyrė didesnį emocinį apleistumą.
„Nervinis pėdsakas, kurį pastebėjome emociškai apleistų motinų mėnesio kūdikiuose, gali būti mechanizmas, dėl kurio padidėja nerimo rizika, arba tai gali būti kompensacinis mechanizmas, skatinantis atsparumą tuo atveju, jei kūdikis turi mažiau palaikančius globėjus, – sakė Daktaras Hendrixas. – Bet kuriuo atveju atrodo, kad emocinis apleistumas iš pačios motinos vaikystės palieka kūdikiui nervinį pėdsaką, kuris gali nulemti kūdikio galimybę lengviau nustatyti grėsmę aplinkoje beveik nuo pat gimimo. Mūsų išvados pabrėžia emocinės paramos būtinumą gyvenimo pradžioje, net ir sekančioms kartoms“.
Atradimai iliustruoja, kad baimės ir nerimo pėdsakai gali būti motinų perduodami vaikams iš kartos į kartą, tačiau tokio perdavimo pasekmės dar nėra aiškios. Norint tiksliau išsiaiškinti, ką toks emocinės patirties perdavimas gali sukelti tarp motinos ir kūdikio, reikia daugiau tyrimų.
„Atradimai papildo įrodymus apie iš kartos į kartą perduodamus ankstyvojo gyvenimo sunkumus, tokius kaip motinos priežiūros nepriteklius, – padarė išvadą daktaras Carteris. – Būsimi tyrimai, sekantys vaikų, kurių motinos patyrė emocinį apleistumą, gyvenimus, padės mums suprasti šių smegenų funkcijos pokyčių reikšmę, omenyje turint emocinį ir socialinį vystymąsi“.
