Jo žmona Inna, bandydama tvardyti emocijas, pataisė įrėmintą besišypsančio jauno berniuko nuotrauką, padėtą ant karsto – tai paskutinis mamos mylinčių rankų prisilietimas.
Automobilyje gyvų neliko
Tai – Elisei Ryabukonas. Gegužę jam būtų sukakę 14 metų. Praėjus mėnesiui po to, kai jis žuvo per rusų kareivių apšaudymą, jo šeima, draugai, kaimynai ir klasiokai susirinko į bažnyčią Bovarų mieste, esančiame Kyjivo rytuose, ištarti paskutinį sudie mylimam vaikui iš Peremohos kaimo.
Karo alinami žmonės susibūrė pasidalinti sielvartu. Elisei jie prisiminė kaip sąžiningą, nuolankų ir paslaugų berniuką, kuris niekada nemėgo muštis bei nesielgė agresyviai. Inna, Elisei ir jos jaunesnysis sūnus įstrigo Peremohoje, kai prasidėjo karas, rašo BBC.
„Kovo 11 dieną rusai davė mums leidimą išvykti. Net pamojavo atsisveikindami ir palinkėjo sėkmės. Tada, kai pasukome per laukus, į mus pradėjo šaudyti iš visų pusių“, – pasakojo Ina.
Visi jie bandė išvykti penkiais automobiliais. Elisei buvo antrajame automobilyje eilėje – jame po apšaudymo neišgyveno nei vienas.
„Šliaužiau per lauką ir išgelbėjau savo trejų metų sūnų, išvilkau jį už striukės gobtuvo. Tai, kad bent mes išsigelbėjome ir likome sveiki, buvo stebuklas“, – sakė ji.
Ji sako, kad jos jaunesnysis vaikas yra vienintelė priežastis, dėl kurios ji dar čia. Ji parašė skundą policijai ir siekia, kad būtų pasiekta teisybė dėl sūnaus nužudymo.
„Noriu, kad pasaulis sužinotų apie Rusijos nusikaltimus. Noriu, kad kiekviena auka būtų suskaičiuota. Noriu, kad Rusija atsakytų už žmones, vaikus ir moteris, kuriuos nužudė mūsų žemėje“, – kalbėjo ji.
Pasak šalies vyriausybės, Elisei yra vienas iš daugiau nei 200 Ukrainoje rusų pajėgų nužudytų vaikų. Dar šimtai buvo sužeisti.
Kare žūsta nekalti vaikai
Ohmatdyt ligoninė priėmė dešimtis per karą sužeistų vaikų. Šešerių metų Danilas Avdeenko čia buvo atvežtas iš šiaurinio Černihivo miesto, kuris buvo apsuptas ir bombarduojamas Rusijos pajėgų, kol galiausiai atsitraukė balandžio pradžioje.
Įvykus sprogimui, visi buvo nublokšti ant žemės. Jo tėvas Oleksandras pamatė, kad žmonos koja smarkiai kraujavo. Krepšio rankena – tai jis panaudojo kaip turniketą ir išsaugojo žmoną nuo kojos amputacijos.
Oleksandras pašaukė Danilą, kuris jam pasakė, jog jam viskas gerai. Tik kai berniukas pabandė atsistoti, tėtis suprato, kaip smarkiai sūnus buvo sužeistas.
„Visame jo kūne buvo pilna skeveldrų, jis kraujavo“, – sakė tėtis ir pridūrė, kad visi trys buvo nuvežti į skirtingas ligonines.
„Pirmas keturias dienas nežinojome, ar kiti dar gyvi, ar ne. Jie neregistravo mano sūnaus, kai jis buvo paguldytas į ligoninę“, – pasakojo jis.
Galiausiai šeima vėl buvo kartu, jie išvežti gydytis į Kyjivą. Danilo galvoje buvo įstrigusios skeveldros, kurias pavyko ištraukti, tačiau nugaroje įstrigusios nuolaužos vis dar nepašalintos. Gydytojai sako, kad dabar jas šalinti būtų per daug skausminga.
Danilas patyrė daugybinius sužalojimus, skilo kojų kaulai. Kada jis galės vaikščioti, neaišku. Berniukas visada buvo labai linksmas, tad ir dabar bando išlikti optimistiškas, tik slaugytojai atėjus suleisti vaistų pasigirsta riksmai ir rieda ašaros.
„Jis pasakoja ligoninės slaugytojoms smulkmenas, kaip mes visi buvome kruvini. Jis viską prisimena. Tačiau kaltina save.
Prieš tai, kai tai nutiko, liepiau jam su mama nusileisti su mama į rūsį. Tačiau jis primygtinai reikalavo su manimi eiti į lauką“, – sako Oleksandras. „Aš jam aiškinu, kad jis nekaltas. Visi jam tai sakome.“
Prasidėjus karui, pasakoja tėtis, Danilas visuomet užduodavo daugybę klausimų.
„Kai pasigirsdavo šūviai, jis klausdavo: „Tėti, kas dabar šaudo?“, sakydavau, kad mūsiškiai. „O dabar?“, – klausdavo. Aš jam atsakydavau: „Dabar puola mūsų vyrus“.
Naktimis jis sapnuodavo tankus. Kai iš dangaus imdavo kristi bombos, jis atsikeldavo išsigandęs. Bet nepaisant viso to, jis visada rasdavo kuo pasidžiaugti. Tačiau po išpuolio jis kardinaliai pasikeitė“, – pasakoja tėtis.
Palieka psichologines žaizdas
Net tie, kuriems pavyko pabėgti išvengus fizinių sužeidimų, savyje nešiojasi psichologinių traumų randus. 13-metis Ilja Bobkovas kartu su šeima pabėgo iš Bučos, kurią kelias savaites valdė Rusija.
Jiems pavyko išeiti humanitariniu koridoriumi, kuris kovo mėnesį buvo atidarytas civilių evakuacijai. Jo šeima dabar gyvena nedideliame kambarėlyje apleistame vyriausybės pastate Kyjivo.
„Vasario 24 dieną, kai prasidėjo karas, buvau šoke. Tikėjausi, kad tai bus eilinė diena, eisiu į mokyklą, ruošiu namų darbus ir žaisiu žaidimus.
Mama įbėgo į kambarį ir liepė pasiimti svarbiausius daiktus. Nuo tada gyvenome rūsyje. Buvo labai baisu, naktys buvo siaubingos“, – pasakoja Ilja.
Bėgdami nuo karo, Ilja ir jo šeima matė visko – degančius pastatus, susprogdintus tankus ir lavonus.
„Negaliu pabėgti nuo jausmo, kad čia, visai šalia, vyksta karas. Sapnuoja, kaip mano šeimą nužudo arba rusai paima įkaitais. Atsibundu išpiltas šalto prakaito“, – sako Ilja.
Vaikams teko užaugti anksčiau
Jo teta Valentyna Solokova, kurios šeima evakavosi kartu su Ilja, sako, kad stengėsi nukreipti vaikų mintis žaidimais ar šeimos nuotraukomis. Jie taip pat turėjo kalbėtis sunkiomis temomis, ypač kai ėmė trūkti maisto atsargų.
„Vaikams sakiau, kad duona ir vanduo yra patys svarbiausi dalykai. Turėjau priversti juos suprasti, kad anksčiau jie gyveno gyvenimą, kur turėjo viską – lankė mokyklą, žaidė žaidimus.
O dabar reikėjo išmokti gyventi be viso to. Aš jiems sakiau, kad atėjo laikas suaugti“, – sakė ji.
Vaikai Ukrainoje šiuo metu yra atplėšti nuo normalios, gražios vaikystės. Jungtinės Tautos apskaičiavo, kad maždaug du trečdaliai iš 7,8 mln. šalies vaikų buvo perkelti į kitas vietas.
Pietuose ir rytuose vykstant kovoms, o Lvive ir Kyjive vėl aidint apšaudymams, nė viena Ukrainos dalis šiuo metu nėra saugi. Neaišku, kada šios šalies vaikai galės grįžti į įprastą gyvenimą, kurį gyveno prieš karą.
