Kai žmogus patiria sunkią traumą, pavyzdžiui, yra paduriamas arba pašaunamas, jis gali prarasti tiek kraujo, kad jo širdis nustoja plakti, todėl standartinio dirbtinio kvėpavimo taikymas tampa beprasmiškas. Vietoj to, chirurgai prapjauna krūtinę ir bando nukreipti kraują į širdį ir smegenis, tačiau tai dažnai neišgelbsti gyvybių.
„Kai pacientas yra sužalojamas, įmanoma jį išgelbėti, tačiau tam gydytojai turi labai mažai laiko“, – Niujorko mokslų akademijos simpoziumo auditorijai sakė profesorius Samuelis Tishermanas iš Merilendo universiteto Medicinos mokyklos.
Taigi, kaip gauti daugiau laiko? Šiuo atveju pasitelkiama anabiozė, nors, kaip savo paskaitoje pabrėžė S. Tishermanas, gydytojai bando „atsiriboti nuo mokslinėje fantastikoje paplitusio termino anabiozė“, vietoj to vadindami ją skubiuoju išsaugojimu ir gaivinimu (EPR).
Neseniai interviu su žurnaliste Helen Thomson iš žurnalo „New Scientist“ metu S. Tishermanas sakė, kad jo komanda išbandė skubujį išsaugojimą ir gaivinimą bent su vienu žmogumi, apibūdindamas įvykį kaip „šiek tiek siurrealistinį“. Tačiau jis nepasakė, kiek žmonių išgyveno.
Skubiojo išsaugojimo ir gaivinimo metu atiekamas greitas kūno atvėsinimas, kad smegenys būtų šaltoje 10–15°C temperatūroje, gerokai žemesnėje nei įprastoje 37°C. Tai daroma pumpuojant kūną labai šaltu sūriu vandeniu.
„Mes supratome, kad greičiausias būdas atvėsinti visą kūną, ypač smegenis ir širdį, yra kūno praplovimas šaltu skysčiu. Tam mes naudojame fiziologinį tirpalą“, – sakė S. Tishermanas simpoziume.
Žmogaus atšaldymas lėtina kūno procesus ir chemines reakcijas, o tai reiškia, kad tokie organai kaip smegenys reikalauja daug mažiau deguonies nei įprastai. Būdamas tokios atvėsusios būklės, pacientas gali būti nuvežtas į operacinę, kur chirurgai turi iki dviejų valandų, o ne kelias minutes, kad galėtų dirbti ir ištaisyti gyvybei pavojingą žalą. Pasibaigus operacijai pacientas gaivinamas naudojant kardiopulmoninės sistemos kraujo siurblį – aparatą, kuris perima širdies ir plaučių funkciją.
Metodas pasirodė esąs sėkmingas taikant jį tokiems gyvūnams kaip kiaulės, todėl gavusi JAV maisto ir vaistų administracijos pritarimą, S. Tishermano komanda jį pradėjo taikyti žmonėms. Kadangi žmonės, kurių širdis sustoja dėl ūminės traumos, vargu ar išgyventų, paciento sutikimo nereikia. Tačiau komanda išspausdino skelbimus vietiniuose laikraščiuose, kuriuose skaitytojams nurodė, kaip atsisakyti dalyvauti tokiame bandyme, jei jie to nenorėtų.
Planas yra ištirti skubiojo išsaugojimo ir gaivinimo metodą su 10 pacientų ir dar 10 turint kaip kontrolinę grupę. Ši grupė bus pacientai, atvykę į ligoninę, kai nėra visos S. Tishermano komandos, o tai reiškia, kad EPR negalima atlikti.
Skubusis išsaugojimas ir gaivinimas tikrai turi trūkumų. Įmanoma patirti ląstelių pažeidimus, kai kūnas atšildomas ir atstatoma kraujotaka. Kodėl taip atsitinka, nėra visiškai aišku, tačiau tam tikri vaistai gali atsverti poveikį. Galutinis tikslas yra, kad pacientai išgyventų be reikšmingo neurologinio defekto.
„Mes tikrai tikimės, kad toks metodas, iš esmės tik bandymas sustabdyti laiką, galbūt su hipotermija, galbūt su narkotikais <...> leis mums išgelbėti traumą patyrusius pacientus, kurie šiuo metu miršta prieš mūsų akis, – sakė S. Tishermanas. – Tikimės, kad ateityje tokie pacientai galės išgyventi.“
