2012-ųjų rugpjūtį, kai Violeta dar maitino sūnų krūtimi, ji pastebėjo kairėje kaklo pusėje išaugusį guzą. Iš pradžių ji nesureikšmino pokyčio, tačiau po kelių dienų nusprendė kreiptis į gydytojus.
Paaiškėjo šokiruojanti diagnozė
Pavaduojantis gydytojas įtarė rimtą problemą ir skubiai nukreipė ją į ligoninę, kur buvo atlikta biopsija. Neilgai trukus moteris sulaukė lemtingo skambučio su prašymu atvykti – taip prasidėjo jos kelias, pilnas išbandymų, baimių, bet ir vilties.
Nuvykus į ligoninę, gydytojai Violetai diagnozavo ryklės vėžį, tačiau tiksli stadija dar nebuvo aiški, tik vėliau paaiškėjo, kad jai paskutinės – ketvirtos stadijos – vėžys. Jai buvo pasiūlyti net 34 švitinimo seansai, šešios chemoterapijos ir, jei prireiktų, limfmazgio operacija.
„Kadangi turiu inkstų patologiją nuo gimimo, labai bijojau chemoterapijos, aš jos atsisakiau. Tada nukreipė į laboratoriją, kad pagamintų specialią kaukę – ji pritvirtinama, kad nesukinėtum veido ir galvos, o spindulys būtų nukreiptas tiesiai į auglį“, – pasakoja Violeta.
Švitinimo seansai jai tapo tikru išbandymu – tos minutės prailgdavo į amžinybę, o jausmo, kai esi tamsoje, pasak moters, nėra su kuo sulyginti. Procedūras atlikdavo kasdien, išskyrus savaitgalius. Po kelių savaičių Violetai pasireiškė pirmieji šalutiniai poveikiai: burnos sausumas, kraujo spjaudymas, atsirado žaizdos ant kaklo.
„Mane vėliau paguldė į ligoninę, nes greitai netekau svorio – nuo švitinimo negalėjau net seilių nuryti. Jie bandė pajungti mane prie maitinimo aparato per nosį, bet žarnelė iškrisdavo. Tuomet man pajungė vidinį kateterį ir maitino per veną“, – atskleidžia pašnekovė.
Vėžio diagnozė jai buvo ne tik fizinis, bet ir emocinis išbandymas. Ji neturėjo didelių vilčių išgyventi, todėl nusprendė kuo greičiau pakrikštyti savo sūnų, jei gyvenimas pasisuktų blogiausiu keliu.
„Tikiesi, kad išgyvensi, bet pasąmonėje mintis, kad tu numirsi, ji yra. Praėjus tiek metų, ir dabar ta mintis išlieka – ar ką nors suskausta, ar pakyla temperatūra, pirma mintis – vėžys. Nežinau, ar kada nors nutolstame nuo tos minties“, – dalijasi moteris.
Pirmieji simptomai ir gydymas
Moteris pasakoja, kad iš pradžių aiškių simptomų nejautė – ryklės neskaudėjo, tačiau ją vargino nuolatinis nuovargis.
„Jaučiau didelį nuovargį, bet tai siejau su motinyste ir emigracija. Buvau po gimdymo, vaikas kentėjo nuo pilvo dieglių, naktys buvo bemiegės, nauja šalis, nebuvo draugų“, – prisimena Violeta.
Ji priduria, kad be išsekimo, nuolat norėjosi miego ir buvo stiprus potraukis saldumynams.
„Aš taip troškau saldumynų... Jei remtumėmės teorija, kad „vėžys minta cukrumi“, galbūt tai buvo simptomas. Tačiau iš esmės ryškių požymių nebuvo – tik nuovargis ir padidėjęs limfmazgis“, – sako moteris.
Sužinojusi diagnozę, Violeta turėjo nutraukti žindymą, nes gydytojai įspėjo, kad tai gali pakenkti vaikui. Vėliau ji buvo paguldyta į ligoninę.
„Nors Norvegijoje nebuvau dirbusi, gavau visiškai nemokamą gydymą. Mane su taksi veždavo 70 km į ligoninę ir atgal po švitinimo, o po gydymo turėjau vėžio koordinatorę – ji kartą per savaitę ateidavo pasikalbėti su manimi“, – prisimena moteris.
Vis tik, Violetai didžiulį skausmą kėlė gerklė – ji vartojo morfijų (stiprų skausmą malšinantį vaistą), negalėjo valgyti. Vienintelis dalykas, kurį galėjo vartoti, buvo avokadų aliejus.
„Aš, būdama 174 cm ūgio, svėriau vos 48-49 kilogramus. Tai buvo didžiulė problema gydytojams, bet palaipsniui svoris ataugo, gerklė užgijo. Keisčiausia, kad mano kraujo tyrimai buvo idealūs – jie nerodė vėžio“, – sako ji ir priduria, kad ne visada kraujo tyrimai atskleidžia šią ligą.
Atsigauti Violetai padėjo švitinimas, radioterapija, taip pat pakeista mityba ir vartoti papildai. Moteris taip pat priduria, kad sužinojusi diagnozę, ji ėmė ieškoti informacijos ir vėliau įkūrė žinomą „Facebook“ grupę „Išsigydžiau vėžį“.
„Esu tos nuomonės, kad viskas veikia kompleksiškai – nėra vienos piliulės, kuri išgydo. Duok Dieve, kad kažkam padėtų klasikinis gydymas.
Aš pati atsisakiau operacijos – po švitinimo nustatė, kad auglys sumažėjo, tačiau limfmazgis liko tokio pat dydžio. Gydytojai siūlė jį pašalinti, bet atsisakiau, nes šalia jo buvo peties nervas“, – pasakoja moteris.
Gydytojai perspėjo, kad operacijos metu yra tikimybė, kad Violetai galėtų pažeisti nervą, o tai reikštų, kad ji nebegalėtų judinti kairės rankos, dėl to, pasak moters, ji nusprendė atsisakyti operacijos.
Siunčia patarimą
Moteris iki šiol jaučia vėžio pasekmes – ją nuolat troškina, nes yra pažeista seilių liaukų funkcija. Dėl burnos sausumo genda dantys, o apatinis žandikaulis yra paveiktas radiacijos.
Vis tik, paklausta, ką galėtų patarti kitiems, einantiems tuo pačiu keliu, Violeta pabrėžia, kad svarbiausia yra klausytis savo širdies.
„Mūsų kūnas ir širdis žino geriausiai, kas mums tinka. Žmonės, kai sužino diagnozę, dažnai nori sprendimą perleisti kitiems – draugams, artimiesiems, gydytojams. Bet to reikėtų vengti. Žmogus pats turėtų priimti sprendimą, nors tai ir be galo sunku“, – sako ji.
Violeta taip pat pastebi, kad Lietuvoje trūksta psichologinės pagalbos onkologiniams ligoniams – po gydymo jie tiesiog paliekami vieni su savo išgyvenimais.
„Patarčiau neužsidaryti savyje, nors suprantu, kad ne kiekvienam lengva apie tai kalbėti. Užsisklendimas tik dar labiau apsunkina situaciją.
Viena yra, kai sergi pats, bet visai kas kita – kai serga artimasis ar tavo vaikas. Reikia ieškoti visų įmanomų kelių, jei tik leidžia galimybės ir finansai“, – priduria ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
