Simona, kaip sumanėte šią veiklą pakeisti darbu?
Viskas prasidėjo tiesiog kaip paprastas pomėgis. Tvarkant ir renkant daiktus savo namams, įsikūrinėjant naujame būste, o paskui, kadangi lyg ir neblogai sekėsi, viskas išaugo į didesnes apimtis.
Ar daug tenka šiuo metu priimti individualių klientų užsakymų?
Iš tiesų aš dirbu tokiu metodu, kad sutvarkau daiktą savo nuožiūra ir jį parduodu. Užsakymų aš stengiuosi nepriimti, mat kitaip labai rizikuoju. Esu priėmusi užsakymų dėl kurių patirtis buvo gera, pozityvi. Tačiau yra nutikę ir nemalonių situacijų, kuomet žmonės labai akivaizdžiai neįvertina būsimo darbo apimties ir vėliau atlikus tą darbą, jie tiesiog elementariai nenori sumokėti.
Pavyzdžiui, dirbau ties tokiu juvelyriniu darbu, kuris užėmė virš mėnesio laiko, o žmonės už jį nesumokėjo nė cento ir aš po poros tokių įvykių pasimokiau. Nors man apie tokius dalykus yra pasakoję ir kiti kolegos, kurie tuo užsiima. Tokios situacijos yra labai dažnas atvejis... Žmonės, deja, tačiau viską nori gauti už dyką. Būten todėl reikia būti labai atsargiam.
Tad dėl to nusprendžiau dabar viską padaryti savo nuožiūra ir tik tada parduoti. Taip man yra saugiau, taip yra smagiau ir netgi išlaikau kūrybinę laisvę. Toks variantas man yra priimtinesnis nei užsakymai.
Kas Jus įkvepia?
Aš pati labiau linkstu link restauracijos nei daiktų atnaujinimo, mano kitoks darbo pobūdis. Gal labiau ir prasmės tokiame darbe randu.
Tokia veiklos kryptis man atrodo higieniškesnis procesas nei atnaujinimas, kuomet uždedamas tik naujas dažų sluoksnis, dėl to aš daugiau dirbu su masyvo daiktais ir idėjų semiuosi iš originalios to daikto išvaizdos, originalių materijų, kaip daiktas originaliame būvyje atrodo su kuo mažiau ant jo uždėtų medžiagų. Įkvepia visiškas minimalizmas.
Dėl to taip mėgstu natūralias medžiagas ar tai būtų audiniai, ar tai būtų medis kažkoks, metalas. Labai mėgstu tiesiog tą pradinį variantą, kuris vėliau ir būna mano įkvėpimas.
Ar sunku būti vintažinių daiktų, baldų restauratore?
Taip, be abejo. Tai yra ganėtinai, sakykime, juvelyrinis darbas, dažnu atveju. Aš nesu profesionalė, aš esu savamokslė. Tikra profesionali restauracija yra tikras juvelyro darbas, tai yra labai kruopšti eiga, tam reikia turėti puikius fizinius, reikalingus duomenis.
Vien motorikos įgūdžiai yra reikalingi be galo geri.
Aš matau, kad yra didelis poreikis profesionalių restauratorių, nes jų labai stipriai mažėja. Tokių profesijos atstovų poreikis tikrai milžiniškas. Esantys specialistai neužpildo net pusės esančios rinkos. Bet pačios restauracijos kaina nėra didelė tik todėl, kad trūksta restauratorių, tačiau dėl to, kad tai yra labai preciziškas darbas iš esmės.
Šis darbas yra dvigubas, todėl, kad tu ne tik turi sutvarkyti tą daiktą iš naujo, tačiau prieš tai tu jį turi paruošti, nuimti senus sluoksnius, pašalinti tai, kas nereikalinga. Kartais tai tampa tiesiogine prasme kruvinu darbu, nes kenčia tavo rankos, nugara, kuomet reikia nuimti tam tikrus mechanizmus, o jie nepasiduoda lengvai. Štai todėl galutinis rezultatas kainuoja iš tiesų didelius pinigus.
Ko reikia, norint pradėti užsiimti restauravimu?
Reikia turėti ir būti sukaupus nemenką žinių bagažą, patirties, kuri kaupiama bedirbant ir dirbant labai daug. O patirtis ateina tik per daugybę valandų, tad nori ar ne, užtruksi eilę metų, kol prikaupsi tų žinių ir įgūdžių, kurie yra reikalingi šiame darbe. Neužteks vien tik teorijos.
Taip pat yra kitas dalykas, reikia sukaupti nemažai įrankių. Aš net praėjus tiek metų, kiek dirbu, tikrai neturiu absoliučios daugumos įrankių, kurie yra reikalingi profesionaliam restauratoriui, nes vėlgi, pasikartosiu, aš nesu profesionalė.
Tačiau mano namai, mano studija, mano garažas, mano butas yra pilni visose pakampėse perkištų visokių įrankių, pradedant nuo plaktukų, kauptukų, kurie yra reikalingi vien tik daikto išmontavimui. Jau jų yra begalė.
Tas darbas sunkus yra tuo, kad nuo pradžios iki pabaigos apima labai daug sudedamųjų dalių: organizacinius rūpesčius, sandėliavimą, kad viskas būtų sausa, šilta ir tvarkinga, o tuomet prasideda įvairiausi rinkodaros dalykai.
Tad ypač dabar, kai esame įpratę atlikti konkrečias užduotis, nesiblaškydami, o darydami tik tai, kur specializuojamės, nenorime imtis tokios apimties darbų dėl minėtų skirtingų etapų, štai todėl retai kas imasi šio amato.
Dažnai amatininkams, kūrėjams yra sunku paleisti tai, ką sukūrė, atsiranda įvairiausi sentimentai. Ar Jūs su tuo susiduriate?
Aš manau, kad visada ir visiems yra momentas, kuomet daiktą yra sudėtinga emociškai paleisti. Man asmeniškai tai trunka kokias dvi arba tris dienas, nes aš iš tų, kurie sunkiai paleidžia. Išglostai tą daiktą, prieš ir po efektas būna didelis, dažniausiai pats nustebini save ir tuomet tampa tikrai sudėtinga atsisveikinti.
Bet manau, kad kiekvienam individualiai. Kai kurie paleidžia lengvai, nes žiūri į tai kaip į verslą, bet šiaip nelabai tikiu, kad yra daug žmonių, kurie dirba šį darbą žiūrėdami sausai kaip į verslą, nes finansine prasme tai nėra labai pelninga veikla.
Tad jeigu jau dirbi tokį darbą, reiškia tu tikrai jį myli. Man dar būna, kad aš per tą „atsisveikinimo“ etapą pernelyg užsižiūriu į daiktą, tada pradedu jį tobulinti ir jau tas tobulinimas vyksta iki tol, kol reikia daiktą mesti lauk.
O Jūsų pačios namuose, ar daug yra restauruotų baldų?
Mano namuose tų baldų nėra tiek daug. Galėčiau, turbūt, ant vienos rankos pirštų paskaičiuoti. Čia kaip iš patarlės, jog batsiuvys be batų, nes visų pirmiausia darai kitiems dėl apyvartos, dėl pinigų, o sau skirti tą laiką atrodo yra gaila.
Mano bute yra tik keletas daiktų, kurie yra daryti pačios.
O šiaip derinti, pavyzdžiui, tuos baldus namuose, nėra sunku. Net ir moderniame šiandienos interjere, aš pastebėjau, kad žmonės, kurie skiria daug dėmesio estetikai, net ir su dizainerių pagalba, visgi ieško tų interjero razinų.
Jos dažniausiai būna seni arba restauruoti daiktai, o jie tarp to minimalistinio, šiuolaikinio interjero labai lengvai randa sau vietą, geba įnešti tą reikiamą akcentą, dėl to, manau, kad derinti nėra sudėtinga.
Žinoma, viskas priklauso nuo daiktų kiekio, jeigu tu parsitempsi jų tiek, kad bus pilni namai, tai tas subtilus grožis pranyks ir atsiras tarpusavio triukšmas. Bet tikiu, kad daugelis pritartų, jog dabartiniame interjere senus daiktus su naujais yra būtina derinti.
Galbūt tokią veiklos kryptį siejate su tvarumo idėja?
Iš tiesų aš šito niekada neakcentuoju savo darbe, labiau remiuosi ne daiktų, ne ekonomikos tvarumo bei nevartojimo idėja, nes jeigu pažvelgtume, kiek šiame procese yra sunaudojama medžiagų, įrankių, to paties dažo, chemijos, vis dėlto turime pripažinti, kad eigoje atnaujinimo yra labai daug suvartojimo. Aš labiau esu linkusi paminėti ir akcentuoti ne tvarumo, o žmogaus kūrybos įgalinimo idėją.
Taip pat vedu atnaujinimo mokymus, todėl labiau akcentą dedu tame, kad man pats gražiausias momentas yra įgalinti žmogų, jog įdėjus savo pastangas, savo laiką, kūrybą, jis gali papuošti savo namus, suteikti jiems naują gyvenimą senam ar paveldėtum baldui.
Tai suteikia žmonėms pasitikėjimo savimi. Darbai, kuriuos mums pavyksta padaryti, įneša į gyvenimą to noro bei džiaugsmo gyventi toliau. Dėl to aš dėčiau akcentą čia, kad tai man yra džiaugsmas ir savotiškas tų daiktų gyvenimo pratęsimas panaudojus savo žmogiškas jėgas.
Koks yra Jūsų įsimintiniausias restauruotas baldas, daiktas?
Galbūt, tas pats pirmasis darbas, nuo ko viskas ir prasidėjo. Tai tokios senos, 1953 metų gamybos, vaikų darželio medinės bei didelės kaladės, kurios buvo pirmasis Vilniaus valstybinių darželių inventorius.
2017 metais aš jas pamačiau sūnaus darželio grupėje, o jos buvo tokios baisiai nugyventos, galite tik įsivaizduoti, kiek nuo 1953-iųjų metų jos patyrė, kiek jomis ištisai žaidė vaikai. Tai labai geras ekonominis žaislas, nes jos didelės, tokios statybinės kaladės, kurios šiais laikais kainuoja labai brangiai ir darželiai jų nelabai turi. Pamenu, pasisiūliau jas perdažyti.
Tada taip užkibau ant to proceso, kad ketinusi jas vos perdažyti, kad įgytų to žmogiškesnio atspalvio, nusprendžiau skirti joms daugiau dėmesio.
Glaisčiau, visaip tvarkiau įtrūkimus, spalvas vėliau ilgai derinau pagal to laikmečio dizainerių madas. Ir, kai jas sutvarkiusi nunešiau atgal į darželį, tai buvo tiesiog didelis įvykis, nes niekas negalėjo patikėti, kad tai tos pačios kaladės, pamenu, kad aš ir pati save labai nustebinau, tad tai man labiausiai ir įsiminė.
Paskui mačiau, kaip su jomis visi žaidė, nes kaladėlės tikrai išėjo gražios, nuostabios ir tie sentimentai, ir mano, ir auklėtojų, nes buvo žmonių, kurie dirba ten nuo pat pradžių, tai išėjo toks labai gražus prisiminimas.
