Į kelionę nutarė leistis vienut vienutėlė. Šiandien, penktadienį, jums skaitant šį straipsnį, jauna moteris jau turėtų būti pasiekusi savo tikslą – įveikusi 5000 kilometrų, ir minti dviračiu atgal namo, į Lauksargius.
Antradienį, Monikai šnekantis su šių eilučių autore, iki Gibraltaro sąsiaurio buvo likę apie pora šimtų kilometrų. Programėle „Messenger“ paskambinome jaunai moteriai, tuo metu viešėjusiai Malagoje (pietų Ispanijos uostamiestyje). Moteris per 51 dieną dviračiu buvo pervažiavusi dvylika valstybių, įveikusi 4800 kilometrų.
Kaip kilo mintis leistis į tokią tolimą kelionę?
– Pernai, kelionės į Graikiją metu. Iš Lauksargių leidausi dviračiu į Salonikus (pietinė Graikija). Nuvykau per 21 dieną. Atgal grįždama traukiniu iš Čekijos į Suvalkus pamaniau, kad labai jau greit apsisukau, reiktų leistis į ilgesnę kelionę, – pasakojo Monika.
Mergina šios kelionės metu per dieną įveikdavo po šimtą kilometrų, tad Graikiją pasiekė per tris savaites.
Šiemet jauna moteris užsibrėžė įveikti didesnį atstumą.
Užsiregistravusi specialiai dviratininkams skirtoje interneto svetainėje „Warmshowers.org“ ji numatė galimą maršrutą ir programėlėje pažymėtas galimas nakvynės vietas. Nakvynės vietų savininkai – tokie pat nuotykių ieškotojai, kaip ir ji.
– Pabundu, pavalgau, susipakuoju daiktus, žvilgteliu į maršrutą, ką noriu pamatyti kelionėje, ir vietą, kurioje galimai nakvosiu. Tada leidžiuosi į kelią. Važiuoji, sustoji, apsidairai, galbūt kokioje kavinukėje papietauji, susitinki kokį kitą keliautoją, pabendrauji. Vakare ieškai nakvynės vietos arba būni iš anksto susitarusi, kur nakvosi. Pasitaikydavo įvairių niuansų, – taip įprastą savo dieną kelionėje nusakė Monika.
Nejauki naktis palapinėje
Ne kartą merginai teko nakvoti ir lauke. Dažniausiai – nespėjus susirasti ar pasiekti nakvynės vietos.
– Taip kartais net geriau pavykdavo pasiilsėti. Žinoma, kiek nejauku išgirdus apie palapinę slampinėjančius ar ką nors kramsnojančius gyvūnus ar žmonių balsus. Gi nežinosi, kas jie, kokie jų ketinimai. Kartą nakčiai išsirinkau tokią vietelę, kurioje, maniau, rasiu ramybę. Ją pasiekiau skalda išpiltu keliuku, vos atmyniau dviračiu, galvojau, čia tikrai niekas neužsuks.
Brūzgynuose pasistačiau palapinę. Ir ką – pusę dviejų nakties girdžiu – atvažiuoja automobilis. Sustoja nuo mano palapinės per dvidešimt metrų. Girdžiu vyriškus balsus. Palapinėje apie porą valandų gulėjau sustingusi, bijojau krustelti, kad neišgirstų. Paryčiui pervargusi užmigau. Jau išvykdama iš tos vietos išvydau, jog naktį mane taip išgąsdino tiesiog nakvynės vietos ieškojusi porelė, – pasakojo Monika.
Ant jaunos moters dviračio telpa visi kelionei būtini daiktai, kuriuos ji vežasi drėgmei atspariuose krepšiuose, du pritvirtinusi virš priekinio, kitą – virš galinio transporto priemonės ratų. Pasak Monikos, visi krepšiai sveria apie 30 kilogramų.
– Vežuosi palapinę, kilimėlį, krepšiuose – drabužius, higienos priemones, maistą, kelioninę virtuvėlę – dujų balionėlį maisto ruošimui. Balionėlis nedidelis, apie 400 g dujų, užtenka dviem-trim savaitėm. Kiekvieną rytą ir vakarais, jei stovyklauju lauke, ruošiu šiltą maistą. Rytais dažniausiai košes, vakarais – sriubą ar makaronus. Panašiai maitinuosi ir namuose Lietuvoje. Maitinuosi gerai, energijos nepritrūkau, svorio nenumečiau, kūnas yra prisitaikęs, – dalijosi jauna moteris.
Nepatogumus atpirko vaizdai
Monika teigė nejaučianti nei raumenų skausmo, nei diskomforto. Priešingai, kiekvieną dieną judant, minant dviratį lydi tik pačios geriausios emocijos, Monikos žodžiais tariant, išsiskiria laimės hormonai.
– Patiriu daug įspūdžių, kiekvieną dieną keičiasi orai, vaizdai, žmonės. Emocijų netrūksta. Žinoma, pasitaiko įvairių akimirkų, kas nors suerzina, tampi piktas, tačiau sustojus kokioje nuostabioje vietoje vienas išvystas vaizdas, vienas momentas, kai pasijunti laiminga, gali atpirkti visus vargus, – pasakojo Monika.
Paklausta apie sunkiausius kelionės išbandymus pašnekovė įvardija karšį. Pasak jos, jai važiuojant per Lenkiją dar vyravo vėsesni, lietuviškus primenantys orai, o nuo Vokietijos sienos pasitiko šiluma. Aprangai pakako šortų ir marškinėlių.
– Teko kęsti ir svilinantį karšį. Buvau ir nudegusi, ir oda luposi. Važiuojant plentu gali jausti ir keturiasdešimties laipsnių, ir didesnį karštį. Na, gal kiek vėsiau tapdavo užkilus į kalnus, tarkim, Šveicarijoje. Po to buvo vėsiau, kai myniau į Andorą, kuri yra šiek tiek aukščiau jūros lygio, tačiau vos nusileidus į pakrantę iškart pasitikdavo svilinantis karštis. Buvo ir lietingų dienų. Tada buvo nemalonu – visą dieną važiuodavau peršlapusi, palapinę pasistatyti sudėtinga, – mena Monika.
Sustiprėjo emociškai
Didžiausių įspūdžių Monikai paliko kelionėje sutikti žmonės. Dalis jų buvo pakeliui važiuojantys dviratininkai, kai kurie – stabtelėję padėti taisyti netikėtų gedimų, šeimos, žmonės, pas kuriuos teko nakvoti.
– Dauguma jų buvo tokie pat, kaip ir aš, keliauninkai. Dalijomės beveik tomis pačiomis istorijomis apie tai, su kuo tekdavo susidurti kelyje. Ne vienas dviračiu važiavę į ilgas keliones, jas įveikę, patyrę panašių vargų. Stebino kelyje sutiktų žmonių gerumas. Teko keisti dviračio padangą. Stebėjau, kaip tai darė man padėjęs kitas dviratininkas, paskui pati išmokau ir padangą pasikeisdavau savarankiškai, – pasakojo pašnekovė.
Iš kur tas noras keliauti kelis tūkstančius kilometrų dviračiu? Lauksargiuose gyvenanti Monika dviračiu anksčiau važinėdavo tik po miestelio apylankes ir laisvalaikio būdo važinėjant dvirate transporto priemone nesureikšmino. Pirmoji mintis leistis į ilgą kelionę dviračiu kilo praktiniais sumetimais.
– Prieš daugiau nei metus pasitempiau koją, prasidėjo sausgyslių uždegimas. Gulėjau lovoje ir mąsčiau, kaip stipriai noriu keliauti po Europą. Svarstau: lėktuvu viskas įvyktų pernelyg greitai, automobiliu važiuoti – per brangu, nes teks dažnai kuro pilti. Šovė mintis, kad dviratis yra tinkamiausia priemonė viską apžiūrėti.
Paėmiau žemėlapį. Aha, Graikija. Galėčiau vykti į Salonikus. Bėgant laikui sveikata stiprėjo. Susiradau darbą užsienyje. Belgijoje. Išvykau, nors kojos dar nebuvo pakankamai stiprios, tačiau dirbdama sutvirtėjau. Grįžau užsidirbusi. Susipirkau visą kelionei reikiamą inventorių: dviratį, krepšius, maisto ruošimui būtinus reikmenis, aprangą.
Ir išvykau. Išvykau nieko neišmanydama nei apie dviračius, nei apie jų taisymą. Net tikslaus maršruto nesusidariau. Tiesiog nustačiau tašką, kurį turėčiau pasiekti per tam tikrą laiką. Ir taip mažomis atkarpomis įveikiau ilgesnius maršrutus, – pasakojo keliauninkė.
Jauna moteris neslepia – dvejonių, ar verta leistis į tokią ilgą kelionę, būta. Ypač pirmą kartą riedant Lenkija. Lankė mintys: „Ar aš įveiksiu“, „Ar mano kojos pakankamai tvirtos“, kodėl jas maudžia?“, tačiau Monika sugebėjo rasti kontrargumentų savo nerimastingoms mintims ir, ko gero, visą gyvenimą džiaugsis save praturtinusi kelionėje įgytomis patirtimis. Jos žodžiais tariant, po kelionių atsirado saugumą teikiantis vidinis žinojimas, jog kas benutiktų, viską įmanoma įveikti.
Margarita RIMKUTĖ
