„Mano negalia yra įgimta, gimiau su dešinės kojos šlaunikaulio trūkumu. Pas mane vietoj šlaunies yra blauzda ir pėda, todėl koja yra deformuota ir trumpa, ji siekia sveikos kojos kelį. Kai aš gimiau, tokių atvejų Lietuvoje buvo vienetai“, – pokalbį pradeda Indrė.
Vos vienų metukų, pirmajai Lietuvoje jai buvo atlikta operacija – iš dešinės kojos čiurnos sąnario suformuotas kelio sąnarys, pėda apsukta 180 laipsnių kampu. Vėliau Indrės laukė dar kelios operacijos, leidusios išsaugoti merginos pėdą. Tiesa, šiandien kyla šiokių tokių abejonių, ar šis sprendimas buvo teisingas.
„Dabar mano tėvai pagalvoja, ar visi sprendimai, priimti praeityje buvo teisingi, galbūt neturint pėdos man būtų patogiau pritaikyti protezus, bet aš jiems sakau, kad jie viską padarė taip, kaip ir turėjo padaryti. Protezistas irgi užsiminė, kad būtų geriau amputuoti pėdą, bet aš visą vaikystę, visą gyvenimą turėjau ją ir dabar netekti tokio išskirtinumo...nežinau, ar labai to norėčiau.
Kol kas gyvenu ta mintimi, kad noriu ją išsaugoti, nors kuo toliau, tuo labiau ji tampa ne tokia veiksni, jai tenka labai didelis krūvis, todėl turiu prižiūrėti savo fizinę negalią“, – dalijasi Indrė.
Sunkiausia susitaikyti su šlubavimu
Eidama į darbą ar leisdama laiką viešose vietose, mergina nešioja kojos protezą, tačiau atvirai sako, kad geriausiai jaučiasi namuose šokinėdama ant vienos kojos, mat protezas neretai sukelia tam tikrų nepatogumų.
„Protezas man suteikia galimybę vaikščioti, bet jis yra svetimkūnis, dažnai man pritrina, sukelia skausmą, nuo jo pavargstu, todėl tenka jį nusiimti. Tada pradedu daugiau laiko praleisti namuose, turiu antibiotikus, kuriais tepuosi.“
Indrė atskleidžia, kad nors jos judėjimas ir yra gana ribotas, ji neatsisako mėgstamų veiklų, o sunkiausiai susitaiko su tuo, kad šlubuoja.
„Nelabai draugauju su laiptais, negaliu lakstyti, užsiimti aktyviu sportu, bet stengiuosi sportuoti salėje, su treneriu patinka labiau, atsiranda daugiau motyvacijos. Taip pat labai mėgstu pašokti, su draugėm išeiti į kokią terasą, kur groja muzika.
Būtent šlubavimas man labiausiai nepatinka, nemėgstu žiūrėti į savo atvaizdą, kai einu. Nors visai neseniai bendravau su viena rūbų kūrėja, kuri sakė, kad palyginus su tuo, kiek ji yra mačiusi užsienyje žmonių su protezais, aš vaikštau labai gerai.
Mano protezistas irgi sakė, kad būna žmonių, kurie turi pačius moderniausius protezus, bet vis tiek vaikšto prasčiau negu aš. Gal dėl to, kad aš tikrai labai stengiuosi ir man tai labai rūpi“, – neslepia pašnekovė.
Negalią slėpė nuo kitų
Nors šiandien vilnietė garsiai kalba apie savo negalią ir ją laiko privalumu, mergina pripažįsta, kad taip buvo toli gražu ne visada.
„Paauglystėje aš turėjau labai daug pykčio. Esu tikinti, todėl sakydavau – Dieve, kodėl tu mane nubaudei, kodėl davei tą negalią man, o ne kitam žmogui? Bet laikui bėgant, į viską pradėjau žiūrėti kitaip, pagalvojau, kad gal tai nebūtinai yra bausmė, o kaip tik dovana.
Taip po truputį keičiau savo mintis ir supratau, kad jei aš turiu tokią koją, galbūt turiu ir kažkokią užduotį – eiti už neįgalius,kompleksuotus žmones, kurie slepiasi, ir bandyti pralaužti ledus“, – atvirai kalba Indrė.
Ji atskleidžia, kad pati visą vaikystę ir paauglystę slėpė savo negalią nuo kitų ir apie tai prabilti garsiai ryžosi tik prieš kelerius metus:
„Kai aš gimiau, dar buvo likęs toks sovietinis šleifas, todėl mano tėvai baiminosi patyčių, jie norėjo, kad aš augčiau saugiai. Dabar mano mama dėl to labai išgyvena, mano, kad neteisingai nusprendė slėpdama mano negalią, bet aš sakau, kad ji viską padarė teisingai.
Beveik neabejoju, kad tada tikrai būtų buvę daugiau patyčių, o dabar, kai visas pasaulis laisvėja, Lietuva irgi po truputį žengia į priekį, žmonės garsiau kalba apie savo kitoniškumus ir kompleksus, ir yra tinkamas laikas apie tai šnekėti.“
Labiausiai žeidžia žodis „invalidė“
Indrė mokėsi katalikiškoje mokykloje, kurioje maždaug 20 procentų vaikų turėjo įvairias – tiek fizines, tiek protines negalias. Mergina sako, kad dėl to jos paauglystė buvo pakankamai dėkinga, mat patyčių mokydamasi tokioje bendruomenėje ji nelabai patyrė.
„Šiaip mokykloje man tikrai buvo gera. Visi žinodavo, kad aš turiu negalią, nes eidavau atskirai sportuoti, nelakstydavau su vaikais, bet aš niekada to neįvardindavau, todėl visi tik spėliodavo, kas man yra“, – pasakoja vilnietė.
Nors išlikę prisiminimai iš mokyklos yra pakankamai šviesūs, Indrė neslepia – jai yra tekę patirti ir sukrečiančių akimirkų.
„Mokykloje buvau labai įsižiūrėjusi vieną berniuką. Labai norėjosi gauti jo dėmesio ir prisimenu, kad jį kibinau, o jis mane pastūmė. Aš nukritau ant žemės ir jis man pasakė – aš niekada nenorėčiau su tavimi draugauti, invalide.
Šis žodis man ir yra likęs pats didžiausias įgėlimas, blogiausias dalykas, kuris tik gali būti pasakytas neįgaliam žmogui. Jis žemina, parodo, kad žmonės su negalia yra nepripažįstami, laikomi klaidomis. Todėl dabar kiekvieną kartą, kai išgirstu pasakant šį žodį, mane apima pyktis, nusivylimas, norisi prieiti prie to žmogaus ir paklausti, kodėl jis vartoja būtent šį žodį“, – atvirai kalba pašnekovė.
Apie negalią ryžosi prabilti viešai
Indrė pasakoja, kad būtent paauglystėje ji labai aiškiai suprato jaučianti baimę kitiems pasakyti, jog nešioja kojos protezą.
„Aš bijojau vaikinams pasakyti, kad turiu negalią, protezą, nes galvojau, kad esu prastesnė, blogesnė, žmogus nenorės su manimi bendrauti, aš jį apsunkinsiu. Laikui bėgant, viskas taip kaupėsi ir aš pradėjau jaustis labai blogai, kad tai slepiu.
Mano oda dėl visų blogų įvykių ir patirčių vis augo ir storėjo, bet viduje tas židinys taip pat stipriai didėjo, todėl pradėjau galvoti apie tai, kad laikas peržengti save ir pabandyti kažkaip apie tai šnekėti“, – prisimena mergina.
Pirmiausia Indrė ryžosi nusifotografuoti vienos merginos studijų bakalauro darbui, o vėliau, per savo gimtadienį, nuotraukomis ir trumpu tekstu apie savo negalią pasidalijo ir socialiniuose tinkluose.
„Iš karto, kai įdėjau nuotrauką, aš apsiverkiau, nes buvo labai didelis vidinis atmetimas. Galvojau – ką aš padariau? Jaučiausi visiškai apsinuoginusi prieš kitus. Bet taip po truputį vis žengiau į priekį ir drąsiau apie tai kalbėjau“, – sako Indrė.
Ji neslepia, kad fizinės negalios paviešinimas sulaukė įvairių reakcijų – vieni merginą gyrė už jos drąsą, kiti negailėjo ir skaudžių komentarų. Mergina sako, kad buvo jiems pasiruošusi ir žinojo, kad tai ištverti nebus lengva, o labiausiai ją džiugina tai, kad kur kas didesnė dalis žmonių išreiškia palaikymą.
„Buvo ir tokių komentarų – nelįsk tu čia į viešumą, pažiūrėk į save, kaip tu atrodai, tavo tėvams labai nepasisekė, tu esi gyvenimo klaida ir panašiai. Bet labai smagu, kad vyrauja geri komentarai, žmonės palaiko, man asmeniškai rašo, kad aš juos įkvepiu ir gal net šiek tiek padedu. Tai man yra geriausias rezultatas, kurio aš galėjau tikėtis“, – šypsosi mergina.
Tik šią vasarą išdrįso užsidėti trumpesnę suknelę
Dar vienas, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, paprastas dalykas kitiems, reikšmingas pasiekimas pačiai Indrei yra suknelių dėvėjimas. Ji pasakoja, kad paauglystėje rinkdavosi apkritusius džinsus arba sukneles žemiau kelių, kad paslėptų savo kitoniškumą.
„Savęs aš neslepiu kaime, būdama su draugais, bet šiaip visada rinkdavausi drabužius, kurie galėtų bent ką nors paslėpti. Tik praeitą vasarą nusipirkau trumpą suknelę, bet taip jos ir neapsivilkau. O šią vasarą galvojau, kad reikia pabandyti.
Iš pradžių ėjau į miestą su suknele, kuri buvo ilga, bet turėjo gilią iškirptę ties protezu, tai prisimenu, kad jaučiausi lyg nuoga, atrodė, kad visi žmonės į mane žiūri. Bet draugės mane nuramino pasakydamos, kad kiekvienas gyvena savo gyvenimą ir tikrai jiems nėra svarbiausia, ką aš dėviu“, – pasakoja Indrė.
Taip žingsnis po žingsnio mergina pradėjo nešioti vis trumpesnes sukneles. Nors tai jai vis dar sukelia ne tik džiugias emocijas, pašnekovė džiaugiasi, kad pamažu tarsi išsilaisvina.
„Pastebiu, kad žmonės į mane žiūri, tada aš atsisuku į juos ir jie vis tiek žiūri. Suvokiu, kad tai yra neįprasta, nes ir pati retai pastebiu žmones su protezais. Man pačiai tikrai buvo sunku, mane ir labai pykino, porą kartų buvau ir apsiverkusi. Dar yra tas vidinis pasipriešinimas, kuris kartais stabdo, bet dabar man labai gera“, – šypsodamasi pokalbį užbaigia Indrė.
