Marina Bakienė iš Naujosios Akmenės nuėjo kitu keliu – nelaukė, kol atsiras geranoriškas darbdavys – išradinga, darbšti, kūrybinga moteris darbo vietą susikūrė pati.
Ryžosi įgyvendinti svajonę
Marina – iš tų, kurie vadinami auksarankiais. Atrodo, ji moka viską: siūti, megzti, nerti vąšeliu, siuvinėti, piešti, kurti dailius aksesuarus. „Kai tik pamatau internete ar kur nors kitur gražų darbelį, tuoj pat užsimanau jį padaryti pati. Dažniausiai pavyksta. Bėda, tų grožybių tiek daug, o rankos – tik dvi“, – juokiasi niekada geros nuotaikos neprarandanti moteris.
Į Lietuvą Mariną kartu su dukra iš pirmosios santuokos likimas atbloškė iš Sibiro. Moteris ne tik išmoko lietuvių kalbą, bet ir nuoširdžiai pamilo Lietuvą. Ištekėjo už lietuvio, porai gimė sūnus, kuris šiuo metu gyvena Didžiojoje Britanijoje.
Marina sako niekada gyvenime neprašiusi niekieno pagalbos, jos niekada ir nesulaukdavusi. Atvirkščiai – aplinkiniai ją dažniausiai gniuždė. „Viena mokytoja kartą man rėžė: „Tu, Marina, niekada nieko nepasieksi. Tau tik karštais pyragėliais turguje prekiauti“. Nesinorėjo tokio likimo. Vis dėlto svajonę atidaryti parduotuvę, kur galėčiau prekiauti savo kurtais daiktais, visada turėjau. Prieš pora metų ėmiausi ją įgyvendinti“, – pasakoja Marina.
Sužinojusi, kad Naujosios Akmenės centre nuomojamas trijų kambarių būstas, ji išsyk patraukė pas savininkę. Jos už nuomą prašoma suma Marinai buvo per didelė, paprašė sumažinti. Pažadėjo: uždirbsiu, mokėsiu daugiau. „Savininkė atsakė pasitarsianti su vyru, o kitą dieną paskambino, pasakė: „Pasiimk raktus, gali daryti patalpose, ką tik nori“. Buvo gera širdyje, kad ji manimi taip pasitiki“, – kalba pašnekovė.
Darbams pradėti reikėjo verslo liudijimo, ir Marina nukeliavo į Mokesčių inspekciją. „Na, sakau, pasijuokit dabar iš manęs. Marina nusprendė tapti verslininke, – kvatoja moteris. – Paaiškinkite, kokių dokumentų reikia, nuo ko turėčiau pradėti, kokie verslo pliusai, kokie minusai“. Naujoji Akmenė – nedidelis miestas, visi čia vieni kitus pažįsta. Moterys pasijuokė kartu su manimi, po to viską išsamiai paaiškino. Tokia buvo mano nuosavo verslo pradžia.“
Stengėsi aprėpti per daug
Netrukus Naujosios Akmenės miesto centre duris atvėrė nauja parduotuvė. Marinos sūnus Didžiojoje Britanijoje turi dėvėtų drabužių verslą, jis parinkdavo ir atsiųsdavo į Lietuvą geresnių drabužių, batų.
„Kainos mano parduotuvėje buvo nedidelės, vargingesniems daiktus atiduodavau ir už dyką. Kartą pas mane užsuko močiutė ir sako: „Mirė senelis, o jo aprengti paskutinei kelionei neturiu kuo. Pinigų nupirkti kostiumui – taip pat“. Paklausiau, kokio dydžio tas senučiukas, atsakė, kad nedidukas, smulkutis. Kaip tik turėjau tokio dydžio geros kokybės kostiumą. Nukabinau ir padaviau močiutei. Į klausimą „Kiek turėčiau mokėti?“ atsakiau klausimu: jei man nutiktų panaši bėda ir ateičiau prašyti jūsų pagalbos, ar nepadėtumėt? „Padėčiau“, – atsakė moteris.
Vėliau Marina apie šį savo gestą išgirdo visokiausių atgarsių. „Žmonės kalbėjo, kad taip nebūna, kad šiais laikais dykai nieko nedaro ir nedalina. Na, nebent tik tokia ruselė iš Sibiro“, – linksmai pasakoja moteris. Ji sako neatsisakydavusi papuošti vestuvėms sunkiau gyvenančių nuotakų – ne tik pritaikydavo suknelę, bet ir kitus aksesuarus.
Marina ne tik prekiavo drabužiais ir avalyne, bet dar ir siuvo, taisė ir nuomojo proginius drabužius, kūrė įvairias smulkmenas. „Kaip dabar suprantu, apžioti bandžiau per daug. Klientų parduotuvėje netrūko, reikėjo laiku sutvarkyti dokumentus, o triūsti tekdavo vienai. Dirbau tol, kol išspaudžiau save kaip citriną. Nepajutau, kaip nuo išsekimo atsidūriau psichiatrijos klinikoje. Liga, kurią per darbus buvau primiršusi, dar sykį priminė apie save“, – neslepia moteris.
Išėjusi iš ligoninės Marina uždarė parduotuvę, pasiliko tik senąsias siuvyklos patalpas, kur prieš tai ilgą laiką dirbo kartu su dukra. Likusius neparduotus geresnės kokybės drabužius ir avalynę išdalijo sunkiau gyvenantiems žmonėms.
Idėjų – pilna galva
Dabar Marina žada atsidėti vien tik kūrybai, širdžiai mieliems darbams. Ji sako ypač mėgstanti siūti vaikams, juos puošti. Taip pat jai patinka kurti proginius drabužius, gražiai aprengti nestandartinio dydžio žmones. Moteris džiaugiasi įgyvendinusi ir savo seną norą – įsigijo manekenų, ant kurių galės demonstruoti savo sukurtas grožybes.
Idėjų naujiems darbams jai kyla nuolatos, tarsi iš nieko. „Kartą pamačiau parduotuvėje atpigintus šviestuvus. Lyg ir neišvaizdūs, bet išsyk šmėstelėjo mintis, kaip juos galima pakeisti. Nusipirkau iškart du. Greta esančioje gėlių parduotuvėje prisirinkau dirbtinių gėlių. Grįžusi namo sukūriau du labai originalius šviestuvus – vieną pasilikau sau, kitą padovanojau draugei. Dabar visi, atėję į svečius, svetainėje pirmiausia pastebi šviestuvą. Jis tapo pagrindine kambario interjero detale“, – šypsosi pašnekovė.
Moteris turi daug nuolatinių klientų ne tik Naujojoje Akmenėje, bet ir kituose Lietuvos miestuose ir net užsienyje. Ypač populiarios vestuvėms, kitoms iškilmingoms progoms jos kuriamos puošmenos, originalios pagalvėlės, populiarėja ir medžiaginės puokštės.
Marina sako kasdien dėkojanti Dievui už jai suteiktas gyvenimo dovanas. „Melsdamasi visada prašau – tik neduok man, Dieve, per daug. Nes kartais gaunu tiek, kad nei aprėpti, nei pasiimti nesugebu. Kai mintys, idėjos ima nebetilpti mano vos 54 centimetrų apimties galvoje, kai ji persipildo, tenka gultis į ligoninę“, – net ir iš tokių situacijų geba pasijuokti moteris.
Vis dėlto 60-metį netrukus švęsianti Marina pasiskundžia, kad pastaruoju metu jai pradeda streikuoti širdis. Nenuostabu – jautriai moteriai ją sopa dėl visko. „Remontininkai, rausdami griovį, šalia mano namų išrovė medį. Visais metų laikais juo grožėdavausi: pavasarį – žiedais, rudenį – spalvingais lapais. Stoviu šalia ir verkiu. Sakau, kokie jūs žiaurūs, žmonės. Stebisi vyrai: „Ko čia snargliuojiesi dėl tokių smulkmenų?“ Bet tokia jau esu. Būtų mano valia, pasiimčiau namo ir visus benamius šunis, bet ką tokiu atveju pasakytų kaimynai? Ir taip po kambarius jau bėgioja du“, – šypsosi pašnekovė.
Laimė – padėti kitiems
Marina sako, kad jai didžiausia laimė – padėti kitiems žmonėms. Kartą per savaitę ji važiuoja į Kuršėnų sutrikusios psichikos žmonių globos bendriją, kur moko žmones įvairių darbelių. Čia moteris ne tik dirba savanoriškai, bet ir pati susimoka už kelionę. „Man ši veikla – tikra atgaiva sielai. Kuršėniškiai – nepaprastai šilti, mieli žmonės, ne tik mokau juos, bet ir pati iš jų mokausi. Bendravimas su šios bendrijos nariais man didžiausias atlygis už darbą“, – kalba pašnekovė.
Pastaruoju metu Marina imasi vis įvairesnės veiklos. Naujausias jos pomėgis – tapyba ant šilko. Be to, moteris kuria ir jos širdžiai artimo bohemiško stiliaus drabužius bei aksesuarus.
Marina sako turinti svajonę – sukurti savo drabužių kolekciją, kuri būtų labai originali. „Drabužius siūčiau tik iš natūralių medžiagų, jie būtų su piešiniais, aplikacijomis, iki šiol nematytu siuvinėjimu. Tikiuosi šią žiemą rasti laiko atsidėti naujajai idėjai. Galbūt ši kolekcija bus skirta judėjimo negalią turintiems žmonėms. Viską parodys laikas“, – pokalbį baigia pašnekovė.
Straipsnio autorė – Lina Jakubauskienė.
Tarpmiestiniai autobusai;
Traukiniai;
Lėktuvai;
Neturiu nuomonės.
