Atsako psichologė Rūta Klišytė.
Rimtai susirgę mes, be ligos simptomų, patiriame ir labai nemalonių jausmų, kurie išmuša mus iš vėžių, o kartais nukamuoja baisiau nei pati liga. Pirmiausia tai baimė numirti ar tapti neįgaliu, baiminimasis prarasti darbą, nebesudurti galo su galu. Tampame labai jautrūs, įtaigūs, egoistiški. Pjauna ir stiprus nerimas dėl ateities, vargina tušti klausimai: kodėl liga užlupo būtent mus, o kiti aplink sveiki ir vargo nemato? Dėl to sutrinka miegas, nusilpsta dėmesys, atmintis vis dažniau pakiša koją, o nuotaika prasta net gražią dieną. Jaučiamės pažeidžiami, bejėgiai prieš negailestingą likimą, ir medicina imame kliautis labiau nei gamta, daktarais – labiau nei savimi.
Ar sutiktumėte, pone Antanai, kad čia nekvepia sveika siela, normalia psichika? Psichika, apsirgus kūno liga, taip pat sutrinka, nes šie atskirti yra tik mūsų vaizduotėje ir mokslininkų schemose. Ar reikia priminti, kad tokia sielos sumaištis dar labiau silpnina imunitetą, prastina savijautą ir sudaro puikias sąlygas ligai klestėti? Tačiau į psichologą dėl to paprastai nesikreipiame. Užuot mėginę padėti sau atsipalaidavimo, meditacijos pratimais, pasivaikščiojimais gamtoje, bandome suimti save į nagą, apsimetame sveikais. Arba miname medicinos įstaigų slenksčius, lankome gydytojus, reikalaudami aiškios diagnozės ir tikslios prognozės. Pirmiausia, pone Antanai, būtina pakeisti požiūrį į ligą, nesvarbu, kokia jos diagnozė ir prognozė. Tik priėmęs ją ne kaip bausmę, bėdą ar likimo spyrį, o kaip dovaną, pajėgsite ir sirgdamas taikiai sugyventi su pasauliu ir savimi.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti tikra nesąmone: mūsų visuomenei liga yra bėda, nelaimė, neganda. Tačiau būtent liga žmogui gali tapti galinga paskata keistis, o kai kuriems – vienintele galimybe išspręsti įsisenėjusias problemas. Išgijusieji dažnai savo ligą vertina net ne kaip likimo išbandymą, o kaip dovaną, jiems suteiktą galimybę atgimti iš naujo. Dauguma mūsų, tik rimtai susirgę, ryžtasi esminėms permainoms, ir nieko čia keisto, gėdingo: gyvenimo geismas yra stipriausias gyvenimo variklis. Noras pasveikti bei išgijimo būdų paieškos priverčia mus permąstyti ir iš esmės pakeisti gyvenimą. Liga skatina pažvelgti į pačią jo gelmę, kelti tuos klausimus, kurių anksčiau nė nenorėjome girdėti.
Neretai rimtai apsirgę ar išgiję nuo sunkios ligos žmonės tampa kitokie, nei buvo sveiki. Jie tampa dvasingesni, geresni, dėkingesni, dvasiškai tvirtesni, atsikratę anksčiau nenugalimomis laikytų ydingų įpročių. O atsigręžę atgal regi ne ligos kančias ir sveikimo vargus, o dvasinio augimo, saviugdos kelią. Jei savo ligą laikote nelaime ar bausme, ypač nepelnyta, ir sieksite jos atsikratyti, vargu ar jums pasiseks. Beje, ir požiūrį į ligą pakeisti nelengva. Tačiau tie, kuriems tai padaryti pavyko, žino, kaip palengvėja. Įvykus šiam lūžiui, atsiveria augimo ir sveikimo keliai. Atvirumas pasauliui, dėkingumas jiems pakelia nuotaiką, suteikia jėgų ir vilties. Juk viltis taip pat yra dovana, kuri aplanko tik atvirą sielą.
