Dauguma žmonių dažnai net nesusimąsto, kaip jie galėtų prisidėti prie visuomenės tobulėjimo savo gerais darbais. Galbūt todėl ir ne vienas nustemba, sužinojęs, kad aplinkui juos atsiranda žmonių, tampančių laikinais globotojais.
O vėliau jau pasigirsta ir tokių klausimų kaip – kodėl taip nusprendėte?
V. Žekonienė atvirauja, kad ją kartu su vyru tapti laikinais globėjais paskatino vidinis širdies jausmas. „Patys sprendimai ir noras atėjo tai pajautus širdimi.
Žiniasklaidoje ėmiau vis dažniau pastebėti įvairius trumpus filmus apie socialinius globėjus. Tuomet dar žinojau tik apie budinčius globotojus, kurie priglaudžia vaikelį, kai dėl nepriežiūros, smurto ar kitokios žalojančios aplinkos jį norima išvežti iš biologinės šeimos į globos namus“, – pasakoja moteris. Pati V. Žekonienė augina mergaites, todėl net mintis apie išvežamus vaikus į globos namus, jai pasirodė bauginanti. „Niekada negalime žinoti, kaip pasisuks mūsų gyvenimai.
Todėl pradėjau galvoti, jeigu mums kas nors nutiktų ir nebūtų artimųjų, kur aš norėčiau, kad atsidurtų mano vaikai. Kur nors saugioje šeimoje ar globos namuose? Atsidūrus globos namuose vaikui sukeliamas dar vienas stresas, nors jis ir taip jau patiria skaudžią netektį.
Todėl nusprendžiau, kad aš noriu bent vienam vaikui padėti to išvengti. Juk bent laikinai mes galime suteikti jam savo namus, būti šalia sunkiu laikotarpiu, padėti susigyventi su nauja gyvenimo situacija.
Galime pasidalinti tuo, ką turime – namais, kasdieniu rūpesčiu, bendra vakariene“ –prisimena ji.
Parengiamieji kursai – ne tik globėjams
Moteris kartu su savo vyru priėmė sprendimą ir jau vasaros laikotarpiu užsirašė į parengiamuosius laikinų globotojų GIMK mokymus. „Mane labai palaikė vyras, jis suprato mane ir mano norą. Tačiau vyrams reikia tikslumo ir pagrįstumo.
Norėdamas suprasti pagrindą ir įvairias globos rūšis, jis nusprendė lankyti kursus drauge su manimi“, – prisimena V. Žekonienė.
Tačiau GIMK kursai ne tik parengė būsimai socialinio globėjo veiklai, bet ir papildė sukauptą tėvystės patirtį naujomis žiniomis. Tačiau V. Žekonienė mano, kad juos lankyti būtų naudinga visoms šeimoms, nesvarbu, jos turi vaikų ar ne.
„Mes taip pat esame dviejų dukrų tėvai, bet kursuose sužinojome tiek naujų dalykų, kurių nerašo net knygose. Tai paliečia labai giliai kiekvieną žmogų.
Pavyzdžiui, reikia išsinagrinėti savo giminės medį ir aplinką, kurioje gyveni, atliekami namų darbai, susipažįstama su kūdikių namais ir jų daroma įtaka vaiko raidai ir emocinei būsenai.
Praėjus tokius kursus, aš juos rekomenduočiau visoms poroms, kad jos drąsiai priimtų vaiką, atėjusį į šeimą vienu ar kitu keliu“, – pataria moteris.
Realybė pasirodė visiškai kitokia
Kadangi poros verslas yra susijęs su prekyba hamakais, natūralu, kad vasara – pats šeimos darbymetis. Todėl ir priglausti laikiną globotinį, šeima planavo atslūgus darbams.
Tačiau liepos gale pora sulaukė skambučio, kuris gerokai pakoregavo išankstinius planus. „Mums paskambino mūsų kuratorė ir papasakojo esamą situaciją. Žinote, kai tau papasakoja konkretų atvejį, kai būtent šią akimirką yra imamas vaikas iš šeimos – tai labai paliečia.
Toje šeimoje buvo ne vienas vaikas, tačiau į savo namus mes galėjome priimti tik vieną, nes yra tam tikri reikalavimai, norint globoti daugiau, skirtingų lyčių ir amžiaus, vaikų. Negali pasiimti visų, reikia į tai atsižvelgti“, – pasakoja ji.
Taip Žekonių šeimoje vasaros pabaigoje atsirado nauja šeimos narė – 1 metukų ir 8 mėnesių Monika (vardas pakeistas).
Tačiau šeima iš karto pasiimti globoti Moniką į savo namus negalėjo, ji – praleido porą dienų ligoninėje, į kurią buvo atvežta tiesiai iš savo tikrųjų namų. Čia V. Žekonienė mergaitę lankė ir stengėsi užmegzti pirmąjį kontaktą su ja.
„Daktarė iš karto mane perspėjo, kad mergaitė yra labai nerami, naktimis verkia ir blaškosi. Bet vėliau aš supratau, kad ji tiesiog nebuvo įpratusi gulėti uždarytoje ligoninės lovytėje. Jai reikėjo laisvės.
Mes nuolatos esame įpratę kitus vaikus lyginti su savais, todėl ir parsivežusi Moniką namo, ėmiau įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti ir elgtis jos amžiaus vaikas.
Tačiau realybė pasirodė visiškai kitokia“, – prisimena V. Žekonienė.
Monikai iš pradžių buvo labai sunku nulaikyti akių kontaktą, nesiblaškyti ar susitelkti į vieną veiklą. Knygutės, smagi veikla ar žaislai mergaitės nedomindavo, jai kur kas smagiau būdavo aštrūs ir pavojingi daiktai, vanduo, bėgantis iš čiaupo, naminiai gyvūnai.
Rūpestis dieną ir naktį
Tačiau Monikai iki didžiulių pasikeitimų reikėjo tik vieno – dėmesio. Gavusi jo, mergaitė ėmė keistis ir augti. „Anksčiau jai ir paprastas dantų valymas prilygdavo didžiausiam kankinimui, tačiau dabar ji pati kiekvieną vakarą bėga jų valytis.
Ji prisimena visų mūsų vardus, kalba daug žodžių ir galbūt net daugeliu atžvilgių lenkia savo bendraamžius.
Kadangi mergaitė turėjo kabintis į gyvenimą, pas ją buvo anksčiau pažengusi fizinė raida. Dabar Monika pasivijo savo bendraamžius ir emocine raida. Matosi, kaip svarbu jai yra bendrauti ir domėtis mumis“, – šypsosi moteris.
Žinoma, V. Žekonienė atvirauja, kad buvo ir tikrai sunkių akimirkų.
„Negali iš anksto nusiteikti fiziniam krūviui, aktyvumui dieną ir naktį. Kartu su vyru galbūt buvome primiršę, ką reiškia rūpintis mažu vaikeliu. Pradžioje buvo visko.
Visi keturi prižiūrėdavome vieną vaiką, bet nuvargdavome taip, kad vakare svajodavome tik apie lovą. Kai laukiesi savo vaikelio, tu jam ruošiesi, pamažu pamatai, kokie yra jo įpročiai ir dienos režimas, o čia jau reikia bandyti viską atspėti ir suprasti akimirksniu“, – mano ji.
Kadangi mergaitei reikėjo nuolatinės priežiūros, moteris buvo priversta mėnesiui išeiti iš savo darbo. „Pradžioje galvojau, kad pavyks dirbti iš namų prie kompiuterio.
Bet Monika pakankamai aktyvi mergaitė. Jeigu esi su ja, prie kompiuterio neatsisėsi.
Žinoma, dabar jau gyvename įprastu ritmu, nes ją vedame į mums rekomenduotą darželį netoli namų“, – prisimena moteris.
Trys seserys
Tačiau moteris tikina, kad visa jų šeima žinojo, ko laukti. Tam ypatingai didelį dėmesį skyrė parengiamųjų kursų koordinatoriai, todėl ir pora tikėtis svajonių mergaitės net neketino. „Kursų koordinatoriai labai puikiai paruošia būsimus globėjus ir nieko nuo mūsų neslepia.
Juk vaikai nebus tokie, kokius mes juos susikuriame svajonėse. Buvome nusiteikę visiems scenarijams.
Bet mergaitė mane net nudžiugino, ji daug ką mokėjo pati“, – prisimena V. Žekonienė.
Dviem biologinėm Žekonių dukroms nauja globotinė taip pat nebuvo staigmena ar netikėta naujiena. Pora ilgą laiką kalbėjosi, diskutavo ir tarėsi su savo dukromis.
„Savo dukrų atsiklausėme leidimo, paaiškinome joms, kas yra laikina globa. Pati koordinatorė su mano dukromis kalbėjosi ir klausė, ar jos tikrai suvokia, kas dabar bus.
Mergaitės buvo daug kam pasiruošusios, bet žinoma, prireikė laiko, kol jos apsiprato ir susiderino“, – tikina ji.
Dabar visos mergaitės yra tarsi trys seserys. Didžiosios mergaitės kiekviena rytą skuba pas Moniką prie lovytės ir mielai su ja žaidžia.
Ryšys su broliu ir kaimynų rūpestis
Monika aktyviai ir noriai bendrauja su savo vyresnėliu broliu, kurį taip pat globoja kita šeima. „Jie tarpusavyje turi labai stiprų ryšį. Berniukas tikriausiai buvo tas žmogus, dėl kurio Monika dabar yra sveika ir gyva“, – pasakoja moteris.
Tačiau padedančių ir palaikančių porą yra išties gausus būrys: draugai, kaimynai, šeimos gydytoja bei darželio kolektyvas. „Visos mūsų bendruomenės mus labai stipriai palaikė. Visi domėjosi, klausinėjo ir džiaugėsi šia mūsų veikla.
Tačiau iš artimųjų dažnai sulaukiame kiek kitokios reakcijos – jiems norisi mus užjausti, apsaugoti nuo iškylančių sunkumų.
Būtų smagu, jei į globą jie žiūrėtų optimistiškiau“, – mano ji.
V. Žekonienę labiausiai stiprina paprastas, bet nuoširdus ir šiltas aplinkinių elgesys.
„Mane iki širdies gelmių paliečia mus supančių žmonių rūpestis Monika. Būna prie durų randame kaimynų paliktą krepšelį su rūbeliais ar dovanėlėmis jai, o užsukantys draugai atveža dovanų“, – pasakoja moteris.
Apibendrindama savo veiklą, moteris atvirauja, kad savo ir vyro poelgio ji tikrai nelaiko kokiu nors pasiaukojimu, o priešingai – ji nori bent dalelę savo namų pasidalinti su kitais.
„Norisi, kad tokie vaikai kurtų gražią šeimą, puoselėtų tradicijas ir gražiai tvarkytųsi savo namų ūkyje, o jie nėra to matę.
Mes tam ir esame, kad jiems bent truputį parodytumėm, kad gyventi galima kitaip“, – prasmingai pokalbį užbaigia V. Žekonienė.
