Maisto gamyba L. Vitkutei niekad nebuvo svetima. Ji su šypsena veide prisimena, kaip vaikystėje pas močiutę kaime gamindavo salotas su braškėmis, o mėgstamiausi žaidimai vykdavo virtuvėje, eksperimentuojant su skoniais ir išbandant jėgas maisto gaminime.
„Visą laiką buvau šalia to, bet niekada to neįdarbinau ir neįsivaizdavau, kad tai gali būti pagrindinė mano gyvenimo veikla, labiau siejau tai tik su hobiu. Bet aplinkybės privertė“, – nusišypso.
Savęs paieškos atvedė į konditeriją
Lina per gyvenimą yra išbandžiusi daug ką, vis savęs ieškojo: gamino papuošalus, baigė kosmetikės specialybę, bet visos šios veiklos buvo kaip hobis, niekad nematė jų kaip pragyvenimo šaltinio.
Kurį laiką ji buvo emigravusi į Angliją, ten viskas prasidėjo nuo to, kad namuose vyresnėms dukroms kepdavo tortus. Išsituokusi su pirmuoju vyru, keliai vėl parvedė į Lietuvą, kur vėl rado meilę.
Tada gimė ir sūnus Jonas, kurį meiliai vadina Jonuku. Moteris pasakoja kurį laiką nežinojusi ir net nenutuokusi, kad sūnui autizmas. Visas šias diagnozes išgirdo tik tada, kai jau laukėsi jauniausios dukros.
„Kai sužinojau visas diagnozes, supratau, kad viskas – sustoju. Tai buvo gili duobė, nes vaikai gimė metų skirtumu, vieną dar žindau, paskui kitą lakstau, tada sekė ir skyrybos su antruoju vyru, su kuriuo nebuvome susituokę. Taip ir likau viena pati su keturiais vaikais, o kažkaip suktis reikėjo“, – kalbėjo Lina.
Kadangi sūnus turi sunkią negalią, ieškotis pastovaus darbo, pavyzdžiui, biure, buvo sunku, be to, moteris svarsto, ar kas norėtų priimti vienišą keturių vaikų mamą dirbti. Tačiau rankų sudėjusi ji nesėdėjo – paaugus jauniausiai dukrai, jai pradėjus lankyti darželį, Lina įstojo mokytis:
„Tiek metų prabuvau namuose, labai norėjosi save kažkur realizuoti, vėl kažką dėl savęs padaryti, tad įstojau į konditeriją – tai, kas man arčiausiai širdies. Taip užsivedė visas varikliukas.“
Iš pradžių klaipėdietės desertus skanaudavo artimi draugai, pažįstami – taip žodis apie jos gaminius pradėjo sklisti iš lūpų į lūpas. Tik niekur per daug nesiskelbė, kad užsiima konditerija, kol nesulaukė paskatinimo apie save papasakoti socialiniuose tinkluose.
Sulaukė daugybės dėmesio
Tą dieną Lina puikiai prisimena: kadangi artimai bendrauja su siuvėja, kuri vaikams siuva drabužėlius, kaip padėką per Mokytojų dieną nunešė savo keptų keksiukų.
„Ji pasakė, kad pasidalins mano socialinių tinklų profiliu, kad daugiau žmonių sužinotų, o aš jo net neturėjau! Tad greitai susikūriau ir iš širdies parašiau įrašą, parašiau taip, kaip yra ir žmones, tikriausiai, tas tikrumas ir palietė“, – šypteli.
Moteris pasakoja, kad nė nesitikėjo sulaukti tiek dėmesio ir kad jos įrašas bus pasidalintas tiek kartų, tačiau prisimena neįprastą sapną – galbūt jis buvo pranašiškas?
„Prieš porą mėnesių sapnavau labai įdomų sapną, kad ramiai miegu ir įvyko greitas šuolis į viršų, net pabudus apėmė toks įdomus jausmas“, – prisimena ji.
„Jonuko ir Gretutės kepyklėlės“ vardą jos puslapis socialiniuose tinkluose gavo ne šiaip sau – sako, norėjosi kažko savito, artimo ir unikalaus, todėl pavadino mažiausiųjų šeimos narių vardais.
Lina juokiasi, kad vyresniosios dukros vis klausia, kodėl pavadino sesės ir brolio vardais, o ne jų, tad joms pažadėjo – sukurs desertus, kuriems suteiks Vanesos ir Ievos vardus.
Didžiausią klaipėdietės siūlomo asortimento dalį sudaro biskvitiniai tortai, tačiau ne ką mažiau populiarūs prancūziški sausainiukai macaroons, keksiukai, naminiai zefyrai ir tinginio pyragėliai.
Pasinėrusi į kūrybą
Kad ir kokį receptą pasirinktų, Lina į kiekvieną jų vis prideda kažką nuo savęs, kaip pati sako, „Linos ingredientų“. Jau keleto desertų receptus yra sukūrusi ir pati – kūryba jai labai patinka.
„Būna konditerės, kurios kuria tarsi meno kūrinius, su labai gražiomis dekoracijomis, o aš, kadangi dar pradžia, labai gilinuosi į skonio balansą, kad būtų labai, labai skanu. Iš patirties ir iš klientų pastebėjau, kad retas kuris prisimena grožį, žmogui labai svarbus skonis.
Žinoma, pirmas įspūdis susidaro pažiūrėjus, todėl turi atrodyti estetiškai ir skaniai, bet svarbiausia, kad atrodytų skaniai – tada norisi paragauti ir, aišku, kai paragauja, padedamas galutinis taškas, nulemiantis, ar žmogus ir toliau bus tavo klientas, viskas priklauso nuo to, ar jam bus skanu.
Yra žmonių, kurie pasako, kad desertas buvo skanus, bet kai palieka atsiliepimą, visą laiką pabrėžia, kad be galo skanu. Manau, pirmoje vietoje ir yra skonis, o tai – mano siekiamybė: išgryninti skonius ir sukurti kuo daugiau autentiškų receptų. Aš atsisėdu ir kuriu, galvoju, kas su kuo derėtų. Gyvenu kūrybos procese“, – šypsosi pašnekovė.
Lina juokiasi, kad vos atsikėlus pradeda galvoti apie naujus receptus ir miegoti gulasi su mintimis apie juos. Tik ištaikyti laiką, kada kepti desertus, kartais nelengva: reikia išvežioti vaikus į ugdymo įstaigas, būrelius, sūnų – įvairius užsiėmimus.
„Kartais sunku, tenka ir nemiegoti, ir pasislėpus kamputyje paverkti, nes neturiu nei seserų, nei brolių, su tėvais santykiai taip pat nėra itin šilti. Bet mane labai sujaudino, kiek svetimų žmonių jautriai reaguoja į mano situaciją ir nuoširdžiai palaiko. Įsitikinau, kad yra be galo daug gerų žmonių.
Dėl to ir turiu viską spėti, bet sakau, kad kai nori – spėji. Didelio noro vedina visa tai darau ir man pavyksta. Tik mažiau miegu (juokiasi). Kai nori, visada atsiranda laiko, tik reikia labai norėti ir viskas įmanoma“, – optimistiškai nusiteikusi dėstė L. Vitkutė ir pridūrė, kad didžiausia jos pagalbininkė – 14-metė dukra, kuri yra tarsi dešinioji jos ranka.
