Nėštumas buvo labai lauktas ir planuotas, o išgirdus žinią, kad laukiasi, Greta su vyru apsipylė laimės ašaromis – abu itin laukė šeimos pagausėjimo, su šypsena naujienų portalui tv3.lt pasakoja G. Borusienė.
„Nėštumas, mano manymu, vyko pagal planą, neturėjau didelių sunkumų nėštumo pradžioje, nevargino pykinimas ir kiti nėštumui būdingi požymiai. Išties, viskas vyko pagal planą. Minčių apie priešlaikinį gimdymą nebuvo, net nekilo mintis tuo pasidomėti. Gydytoja taip pat apie tai neužsiminė, nes tokių požymių nebuvo“, – prisimena pašnekovė.
Sunerimti privertė pilvo maudimas
Kaip pati sako, viskas ėjosi sklandžiai, kuomet 24-osios savaitės gale prasidėjo pilvo apačios maudimas – pirmoji mintis, atėjusi į galvą, jog tai pervargimas, ilgos darbo valandos ir vasaros karštis.
„Svarsčiau, jog galbūt magnio ar skysčių trūkumas mane užpuolė. Atšaukusi darbus, pasitarusi su medikais, bandžiau atstatyti savo sveikatą namuose, tačiau tam nepadėjus kreipiausi į medikus dar kartą. Antradienio vakarą nuvykusi į priimamąjį iš ten ir nebegrįžau, paguldė stebėjimui ir tyrimams. Kraujo tyrimai parodė uždegimą, dėl to buvo suaktyvėjusi veikla, stabdyti jau buvo nebegalima dėl rizikos tiek vaikui, tiek man pačiai. Toliau sekė vaikučio plaučių brandinimas ir perkėlimas į gimdyklą. Tos kelios dienos ir naktys atrodė kaip filme. Atrodo manęs čia nėra, bet viską išgyventi reikia pačiai“, – prisiminimais dalijasi G. Borusienė.
Medicinos darbuotojai informavo, kokios ankstyvo gimdymo baigtys, išgyvenimo statistika. Moteris neslepia – tai gąsdino, tačiau žinojo, kad turi tai išgyventi, nes kelio atgal nėra. Tuomet dar net vardo dukrai nebuvo sugalvoję, tačiau kone per kelias minutes priėjo sprendimą – gims Atėnė.
„Naktį, 2.40 val. gimė ji 764 gramų, trapi, gležna, bet kuomet išgirdau, kad ji verkia, man tapo ramiau. Supratau, kad ji kovos už save, už savo gyvenimą, o mes prisidėsime ir palaikysime ją visais įmanomais būdais“, – su ašaromis akyse prisimena pašnekovė.
Medikų prognozės dukrytei buvo vangios – jie negalėjo pasakyti, kas laukia rytoj, būklė buvo itin sunki ir priminimas ruoštis blogiausiam. Tokie žodžiai šeimą lydėjo pusantro mėnesio.
Pati Greta po gimdymo, sako, jautėsi prastai, tačiau ne fiziškai, o psichologiškai. Prireikė laiko, kol mintys susigulėjo ir susidėliojo į savo vietas:
„Fiziškai jaučiausi puikiai, realiai net negalvojau apie save tada. Bet morališkai atrodė, kad pasiekiau dugną. Supratau, kad dabar viskas nebe mano valioje, kad tai medikų rankose ir jos stiprybėje.“
Sunkumai nepalaužė
Tapusi mama, Greta negalėjo džiaugtis motinyste, kiekvieną dieną norėjosi bėgti pas dukrą, ją stebėti, o naktį pabusdavo nuo minčių, kaip dukrelei sekasi inkubatoriuje.
„Man, tapus mama, atrodė nesuvokiama – pagimdžiau, bet negaliu tuo džiaugtis, negaliu laikyti rankose, sūpuoti, maitinti. Manau prireikė poros savaičių, kad viskas susistovėtų galvoje, nors ramybės širdyje nebuvo dar ilgai. Kasdien su nežinomybe eidavau į intensyvios terapijos skyrių“, – nesulaikydama ašarų pasakojo pašnekovė.
Greta itin ryškiai, lyg tai būtų įvykę šiandien, prisimena pirmąjį kartą, kai galėjo Atėnę paimti ant savo rankų ir priglausti lauktą atžalą prie krūtinės:
„Į rankas pirmą kartą paėmiau antroje savaitėje. Kai keitė pataliukus, slaugytoja paprašė ją paimti ir iškelti, viduje, inkubatoriuje. Tai buvo kažkas „tokio“, bet ji buvo tokia lengva kaip pūkelis ir labai trapi. O pirmasis kengūravimasis įvyko tik penktoje savaitėje, kai jos būklė buvo kiek pagerėjusi, tuomet ji jau svėrė virš 1 kilogramo. Tuomet nenorėjau, kad tai baigtųsi. Atrodė, kad taip galėtume likti visada – šiltai, prie krūtinės, jaučiant jos gyvybę, švelnumą.“
Leidžiant dienas ligoninėje su dukra, sušlubavo ir vyro sveikata. Palūžti Greta negalėjo – jos palaikymas ir pagalba buvo reikalinga abiem, reikėjo rasti laiko ir sau, kad pasisemtų jėgų nepasiduoti.
„Atrodo, pradėjome „byrėti“ visi kartu, bet išsigryninus tikslus, siekius, supratau, kad šeima ir sveikata svarbiausia, tad kiek įmanoma bandžiau padėti tiek vyrui, tiek dukrai ir sau. Žinojau, kad esu reikalinga abiem, tad sau palūžti tiesiog neleidau. Per tarpus, kuomet galėdavau ilsėtis, užsiėmiau piešimo terapija, muzikos klausymusi. Dariau tai, kas man padėdavo nusiraminti, nukreipti mintis“, – sunkumus prisimena G. Borusienė.
Vyras atsistojo ant kojų, o Atėnė po 3 mėnesių, praleistų klinikose, su šeima pagaliau galėjo keliauti namo. Tiesa, čia dukrai atlikta atviro arterinio latakėlio operacija, o anksčiau grįžti namo negalėjo dėl deguonies trūkumo – nuėmus deguonies kaukę, vis tekdavo prie jos grįžti.
„Mano manymu, itin ankstyvas gimdymas ir itin didelis neišnešiotumas tikrai pridėjo ligų, kurių galimai šiandien neturėtume ar nebūtų reikėję tvarkyti. Tiek toliaregystė, tiek atviro arterinio latakėlio operacija, tiek 3-4 laipsnio kraujosrūvos smegenyse – ankstyvojo gimdymo pasekmė“, – apmaudo neslepia pašnekovė.
Dalį savęs atiduoda padėdama kitiems
Kad ir kokį sunkų kelią teko nueiti, dabar Atėnė energinga ir linksma mergaitė. Žvelgdama iš šiandienos perspektyvos, Greta neslepia, jog gyvybė įgavo visai kitokią prasmę po to, ką teko išgyventi.
„Jau praėjus beveik dviem metams, vis dar su ašaromis akyse peržvelgiu šią situaciją ir bijau pagalvoti, kas būtų, jeigu būtų buvę kitaip. Tad padėkoju medikams, likimui ir stebuklams, kad turiu tai, ką turiu šiandien – sveiką, aktyvią, drąsią dukrytę, kuri yra įkvėpimas ne tik man, bet ir aplinkiniams. Džiaugiuosi, kad tiek žmonių ja gėrisi, pasidžiaugia mūsų šeimos, dabar galima jau sakyti, sėkmės istorija“, – šypsosi Greta, pridurdama, kad didelis džiaugsmas, jog savo istorija, kuria dalinasi „Instagram“ paskyroje „Mom of premature girl“, gali įkvėpti ir kitas ankstukų mamas.
Greta, susidūrusi su priešlaikiniu gimdymu, dabar savanoriauja pirmoje Lietuvoje internetinių konsultacijų platformoje „Neišnešiotukų pagalbos linija“. Kaip pati sako, jaučia norą ir poreikį atiduoti dalį savęs kitiems, kurie susiduria su tuo, ką teko išgyventi ir pačiai.
„Tuomet, kai aš buvau šioje situacijoje, aš radau tik daug straipsnių apie ligas, problemas ir keletą sėkmės istorijų. Bet neradau žmogaus, su kuriuo galėčiau pasidalinti savo nerimu. Tad štai taip atėjo jausmas, kad dabar aš galiu išklausyti kitą, pabandyti suprasti, padėti atpažinti problemas. Tai lyg dalis, kurią turiu atiduoti už tai, ką gavau tuomet, kai mums reikėjo įkvėpimo, tikėjimo ir vilties.“
Moteris skatina ir mamas, tėčius bei artimuosius parašyti žinutę į „Neišnešiotukų pagalbos liniją“, išsakyti savo jausmus, baimes ir abejones, o patyrusios savanorės, baigusios specialius mokymus, pasiruošusios realiu laiku atsakyti į rūpimus klausimus, patarti ir palaikyti emociškai. Galbūt fiziškai niekas nepasikeis, tačiau gausite tikrą, nuoširdų ir empatišką palaikymą, kurio tuo metu reikia. Taip pat šeimos, auginančios ankstukus, turi galimybę gauti nemokamą gydytojos konsultaciją kiekvieną antradienį, 16-18 valandą.
