Štai tokia istorija: vienas žmogus sėdėjo stotyje ir laukė traukinio. Tai nebuvo paprastas traukinys, tai – jo laimės traukinys, kuris turėjo nuvežti toli, į ramybės ir džiaugsmo, harmonijos ir santarvės, meilės ir supratimo šalį.
Laukimo salės suoliukai buvo nepatogūs, tačiau dėl būsimos laimės žmogus buvo pasiruošęs kentėti nepatogumus. Kai kurių keleivių kaimynystė jam buvo nemaloni, bet žmogus negalėjo nė akimirkai palikti laukiamojo, jis bijojo pražiopsoti pranešimą, kad atvyko „jo“ traukinys. Na ir kas tie „nepatogūs“ kaimynai, palyginti su nauju gyvenimu, kurį jis tuoj pradės gyventi. Salėje trūko oro ir buvo tvanku, bet žmogus tikėjosi, kad tuoj pat praneš, jog jau reikia sėsti į traukinį, ir tada jau jis prisikvėpuos šviežiu, gaiviu oru.
Traukinių buvo daug, bet tam žmogui netiko nei vienas. Vienas važiavo pernelyg greitai, kitas – per lėtai, trečias buvo per brangus, ketvirtame buvo tik vietaženkliai vagonai, penktas – per triukšmingas, šeštas testovėjo perone kelias minutes, septintas – stovėjo per ilgai. Visi kiti laukusieji jau išsiskirstė ir išvažiavo, į jų vietas prisirinko naujų keleivių, o žmogus vis laukė ir laukė.
Laikui bėgant laukiančiojo akys neteko ankstesnio aštrumo, jam tapo sunku skirti atvykstančių traukinių numerius. Klausa taip pat kartais nuvildavo. Vietoje „Traukinys atvyko į trečią antros platformos kelią“ jam girdėjosi „Dabar pats tinkamiausias momentas viską pakeisti“. Nutirpę raumenys sunkiai pasiduodavo, kai žmogus pasikeldavo pažiūrėti į laiminguosius, kurie nuvažiuodavo bet kuriuo atvykusiu traukiniu. Geraširdžiai stoties darbuotojai pamaitindavo senuką, kuris daugiau kaip pusamžį praleido ant stoties suolelio, laukdamas savo laimės traukinio. Traukinio, kuris taip ir neatvažiavo.
Atsidurti tokiame „laukiamajame“ labai paprasta
Pakanka tik sau pasakyti, kad:
– aš dar pernelyg... (jaunas, senas, nepatyręs, patyręs, kvailas, protingas ir t.t.);
– štai tada..., kai... (ateis šviesi ateitis su visomis savo sėkmėmis ir pasekmėmis);
– dabar yra labai daug... (darbo, rūpesčių, papildomų kilogramų, problemų ir t.t);
– dabar yra labai mažai... (pinigų, laiko, galimybių ir t.t);
– jei aš būčiau turėjęs... (kitokią vaikystę, tėvus, išsilavinimą, gimtą šalį, pinigų ir t.t), tada... (ateitų šviesi ateitis su visomis savo pasekmėmis).
Galima guostis (ar teisintis) ir taip:
– aš stengiuosi, bet...;
– aš jau bandžiau (greičiausiai, jau kokį 100 kartų), bet...;
– aš dar nepasiruošęs (nepasiruošusi)...;
– pradėsiu pirmadienį (rytoj, per atostogas, pensiją, kitais metais ir t.t).
„Laukiamajame“ laukia ir keletas malonių priedų...
Taip „laukdami“ nejaučiate jokios atsakomybės dėl savo gyvenimo ir ateities, o tiksliau – neturite galimybės nusimesti šios atsakomybės; nėra baimės ir rizikos, jūsų gyvenimas visiškai kontroliuojamas ir numatomas; sulaukiate daug supratimo ir dėmesio iš tų, kurie sėdi šioje salėje kartu su jumis.
... ir šalutinių efektų
Laukia nuobodus, vienodas ir, svarbiausia, neturintis prasmės gyvenimas, rutina, nuovargis, irzlumas; nuoskauda ir pyktis ant tų, kuriems pavyko išvažiuoti. Tikėtini ir atramos judamojo aparato susirgimai (ilgai sėdėti vienoje vietoje žalinga), širdies ir kraujagyslių sistemos ligos (gyvenimo pokyčių, įspūdžių, sveikų emocijų nebuvimas žudo galvos smegenų kraujagysles, o tai, kad nėra meilės – širdį), skrandžio ligos (maistas laukiamajame tikrai nėra įvairus ir sveikas). Nėra ir ateities, nes atsisakoma dabarties.
Ką renkatės jūs? Ir toliau sėdėti „laukiamajame“ ar rizikuoti ir šokti į traukinį? Bandyti, nežiūrint į tai, kad tai jau 101 kartas ar atidėti šį bandymą labiau tinkamam momentui? Rizikuoti, nekreipiant dėmesio į nedidelę patirtį, menkas žinias, laiko stoką ar palaukti, kol tapsite pakankamai patyrę ir išmintingi?
Rinktis jums.
