Vis tik tokius pojūčius patiria tie, kurie į klinikas užsuka retai. Štai Santaros klinikų reanimacijos-intensyvios terapijos skyriaus vedėjas daktaras Mindaugas Šerpytis čia jaučiasi lyg žuvis vandenyje.
Turbūt nėra nė vieno kampelio, kurio nežinotų Mindaugas, kuris klinikų slenksčius mynė dar būdamas vaikas – prisėdęs savo kabinete jis prisimena vaikystę, kai čia jį atsivesdavo jo mama. „Tada, kai ji eidavo baltu chalatu ir galėdavau su ja eiti, mane apimdavo pasididžiavimo jausmas.
Niekada nesuabejojau, kad noriu būti gydytojas. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi galėdamas padėti žmonėms“, – šypsosi M. Šerpytis.
Kasdien mato mirtį
Daugeliui darbas reanimacijoje atrodo apgaubtas mistika. Daugybė technikos, nuolat mirgantys aparatų ekranai, sunerimusios slaugytojos ir susikaupę medikai. O kokiomis akimis į darbą su sunkiausiais ligoniais žiūri patys medikai?
„Į mūsų skyrių patenka tie pacientai, kuriems sutrinka visos organų sistemos. Ši sritis apjungia ir kitas specialybes, pradedant endokrinologais, pilvo chirurgais ir baigiant kitais specialistais.
Čia, šiame skyriuje, susirenka visų specialybių atstovai, ir svarsto, kaip padėti žmogui, kurio daugybė organų yra sutrikę bei ką galima padaryti esant vienokiai ar kitokiai būklei“, – sako gydytojas.
Jo teigimu, darbas reanimacijoje yra itin komandinis, nes labai svarbu visų skyrių medikams įsigilinti į pacientų nusiskundimus, ligas bei patologijas.
„Kiekvienas ligonis yra aptariamas su keliais specialybių gydytojais. Tai viena gydytojų darbo pusė, o kita – reikalaujanti itin didelio atsidavimo. Todėl ne veltui medikai ir slaugytojos dažniausiai patiria perdegimo sindromus.
Būtent jie užima pirmąją vietą, todėl sakyti, kad medikai nejautrūs – tikrai negalima. Mes kasdien susiduriame su mirtimis, netektimis, todėl privalome išmokti ramiai ir šaltai reaguoti, kad dar labiau nesujaudintume artimųjų“, – kalba M.Šerpytis.
Kovoja iki paskutinės minutės
Kartais iš šalies gali atrodyti, kad gydytojai gali priprasti prie mirties ir į ją išmoksta žiūrėti ramiai. Ar išties taip gali būti?
„Žmonės galvoja, kad medikai užsiaugina storą žievę ir nebepriima jautrių detalių į širdį. Tačiau jeigu mes būtume nejautrūs, tai, turbūt, ir perdegimo sindromo nebūtų. Žinoma, skausmo ir širdgėlos mes neparodome. Kartais mes kovojame už pacientus net tais atvejais, kai žinai, kad kovą pralaimėsi.
Mūsų skyrių lygina su lėktuvų pilotavimu. Medikai kaip pilotai yra atsakingi už viską – visą lėktuvą. Mes privalome sekti visas funkcijas, pokyčius, turime nuraminti, paguosti, atnešti vaistus, padėti. Juk net lėktuvui krintant, lakūnas su stiuardesėmis pasakys, kad viskas gerai ir keleiviai turi išlikti ramūs. Lygiai taip ir mes – kovojame iki paskutinės minutės“, – sako pašnekovas.
Mirtį prisimena kaip pamoką
Jis neslepia – kiekvieną mirtį medikai priima skirtingai. „Kiekviena mirtis mirčiai nelygi. Ypač stipriai išgyvenu jaunų žmonių mirtis, kurios būna netikėtos arba po varginančios kovos su liga. Tokiais atvejais išgyvenu tikrai sunkiai.
Kiek kitaip yra su pacientais, kurie nugyveno ilgą ir gražų gyvenimą, užaugino anūkus, proanūkius. Tokiais atvejais suvokiu, kad tai yra gyvenimas ir kad būtent tokia – realybė. Neretai kovą pralaimime vien dėl to, kad išsenka žmogaus gyvybiniai rezervai“, – paaiškina medikas.
Iki skausmo atviras M.Šerpytis pokalbio metu prisiminė jautriausią akimirką, kurią iki šiol, kaip pamoką, kartoja savo studentams.
„Ne kartą esu verkęs. Yra atvejų, kai susigyvename su pacientu, tampame jų bendražygiais, šeimos dalimi. Pacientams daug ramiau, kai gydytojai įsigilina į jo gyvenimą ir būklę. Tam, kad laimėtume kovą prieš giltinę, reikia medikų, ligonių ir ligonio artimųjų palaikymo ir bendrystės.
Vis tik yra atvejis, kurį prisimenu iki šiol ir pasakoju apie jį savo studentams. Vienas labiausiai jaudinančių atvejų, kurį iki šiol prisimenu, tai buvo istorija apie mirusią jauną moterį.
Tai buvo tam tikra pamoka. Ją aš dažnai kartoju savo studentams. Pas mus skyriuje buvo gydoma jauna moteris. Įvyko vadinamoji katastrofa jos smegenų srityje, įvyko smegenų mirtis, o artimieji sutiko paaukoti jos organus kitiems pacientams.
Ji išgelbėjo net kelias gyvybes. Prisimenu, kad ji turėjo šešerių metukų sūnelį. Jis visada ateidavo su tėčiu ir močiute lankyti mamos. Mes kovojome už ją ,tačiau viskas buvo nesuderinama su gyvybe.
Po kelių metų atvažiavo jos vyras pas mus į skyrių ir mums padėkojo už tai, kad mes pradėjome pokalbį apie donorystę.
Jis dėkojo sakydamas, kad tai buvo didžiausia pagalba jo sūnui, kuris neteko mamos. Pasirodo, vaikas visiems gyrėsi, kad jo mama išgelbėjo labai daug gyvybių. Štai čia yra pavyzdys, kai tragedija tampa tarsi pavyzdžiu. Jo akimis, mama yra jam pavyzdys, jis didžiuojasi mokykloje apie ją kalbėdamas. Tikiu, kad net netektis nebuvo tokia skausminga, supratus tokius dalykus“, – jautriai kalba M.Šerpytis.
Dirba ir po darbo
Ar yra būdų, galinčių padėti atsiriboti nuo tokių jautrių ir skausmingų istorijų? „Mes kasdien su medikais aptariame ligonius. Kasdien čia nuskamba frazė, kad esame laimingi, jog esame sveiki.
Vis tik vos išėję iš ligoninės, imame vėl bėgti, skubėti, laiko vis kažkam neužtenka. Mes dirbame net po darbo valandų, bendraujame su artimaisiais, kalbamės“, – komentuoja medikas ir paaiškina, jog klysta net ir medikai, priimdami vienokius ar kitokius žmogiškus dalykus.
„Mes mėgstame pasidžiaugti gyvenimu, tie džiaugsmai ne visada būna sveiki. Aš, pavyzdžiui, baru draugus, kad jie nerūkytų, negertų, daliju patarimus, tačiau ne visada pats laikausi tokių dalykų.“
Didžiuojasi tėvais
Būti mediku Šerpytis svajojo nuo vaikystės. Ir nieko keisto – juk jo tėvai yra žinomi šalies medikai. „Mes esame tas pavyzdys, kai specialybė perduodama iš kartos į kartą.
Aš visada labai didžiavausi savo tėvais. Žinoma, dėl jų užimtumo retai juos matydavau, nes jie vis budėdavo, tačiau su sese jų laukdavome. Kurendavome pečių, pasiskirstydavome darbais ir pareigomis.
Kai eidavau su mama į ligoninę, ji būdavo apsirengusi baltu chalatu. Man būdavo didžiulė garbė. Kai nuvažiuodavome į šeimos šventes, aš matydavau, kaip artimieji reiškia pagarbą mano tėvams, vis klausinėja įvairių dalykų, pagalbos. Tada jau supratau, kad ši specialybė – labai prasminga“, – neslepia vyras.
Medicina žengia į priekį
Jo teigimu, per pastaruosius 20 metų medicina itin patobulėjo ir pažengė pirmyn. „Dabar yra galimybės išgydyti ligas, kurios anksčiau buvo mirtinos. Dabar su jomis galima kovoti. Ypač su hematologija.
Prieš 20-30 metų tai buvo nuosprendis, o dabar žmonės išgyvena, tik neretai jos komplikuojasi tam tikromis kitomis ligomis.
Vienintelio organo, galvos smegenų, mes negalime pakeisti. Visą kitą mes galime pabandyti sukontroliuoti“, – viltingai aiškina medikas.
