Tikrai taip, perskaitėte teisingai, akušerė Gražina Remeikienė dirba Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų akušerijos ir ginekologijos centre, o gyvena net 150 kilometrų atstumu, savo sodyboje, Zarasų rajone.
Gimdyti į Santaros klinikas moterys atvažiuoja kiekvieną dieną, didžiausias pačios G. Remeikienės rekordas – dvidešimt priimtų gimdymų per parą, o štai prieš šį pokalbį skyriuje per vieną parą užgimė net keturiolika naujų gyvybių.
„Na, mes mažėjančios Lietuvos tikrai nejaučiame“, – juokiasi pati G. Remeikienė.
Apie šią akušerę internetinėje erdvėje netrūksta gerų atsiliepimų, naujai tapusios mamytės tikina, kad G. Remeikienės nuoširdumas ir atsidavimas darbui įkvėpė motinystei ne vieną moterį. Šiandien su šia akušere kviečiame susipažinti ir jus.
Lemtinga akušerė su tuo pačiu vardu
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų akušerijos ir ginekologijos skyriuje Gražina Remeikienė dirba nuo pat jo įkūrimo pradžios. Nors akušerė jau ir pati nebesuskaičiuotų, kiek naujų gyvybių ji yra padėjusi atvesti į šį pasaulį, skaičius siektų tikrai ne vieną dešimtį.
Kaip pasakoja iš Rokiškio kilusi akušerė, tikriausiai ne ji pati pasirinko šį kelią, o pati profesija pasirinko ją. G. Remeikienė prisimena, kad dar pabaigus mokyklą, kartu su penkiomis draugėmis ji nusprendė apsilankyti Panevėžio medicinos mokykloje, kur ir užgimė lemtingas moters gyvenimo pasirinkimas.
„Nuvažiavome su mintimi, kad visos norime tapti medicinos darbuotojomis. Paėmiau mokymosi programą ir pamačiau akušeriją.
Kaip tik tuo metu bežiūrėdama, prisiminiau savo mamytę. Ji man pasakojo, kad kai aš gimiau, mane priėmė akušerė Gražina, todėl tėvai man ir davė tokį vardą. Pagalvojau, kodėl gi neišbandžius šios profesijos“, – šypteli pašnekovė.
Tekdavo dirbti kelis darbus vienu metu
Pabaigusi mokslus Panevėžio medicinos mokykloje, moteris įsidarbino Utenos ligoninėje. Iš pradžių penkerius metus ji dirbo pogimdyvinėse palatose ir konsultuodavo šviežias mamytes, vėliau, įgavusi reikiamų žinių ir praktikos, ji pradėjo dirbti ir pačiose gimdyklose.
„Mano darbas yra labai įdomus, esu juo be galo patenkinta. Nors kartais tas laukimas būna toks įtemptas, gimdymas sudėtingas, bet tos akimirkos, kai pamatai gimusį vaikelį viską atperka“, – sako ji.
Dabar jau keturiasdešimt antrus metus savo darbą dirbanti moteris pripažįsta, kad pirmieji jos priimti gimdymai iš tiesų buvo įtempti ir šiek tiek baisūs, tačiau kaip sako ji pati, šiame kambaryje ir verda tikrasis bei nesuvaidintas akušerės gyvenimas.
„Manau, kad akušerės pagrindinis darbas ir yra gimdykloje. Yra tokių jaunų akušerių, kurios baigusios mokslus, nenori eiti į gimdyklą ir sako, kad dirbs tik pogimdyvinėse palatose. Iš tiesų tai keista, todėl aš visada labai stengiuosi tokias mergaites paskatinti“, – pasakoja akušerė.
G. Remeikienė per savo gyvenimą yra mačiusi įvairiausio būdo gimdyves. Kaip prisimena pati akušerė, anksčiau moterys gimdydavo savo natūraliuose gimdymo skausmuose, o ir psichologų šalia nebūdavo.
Vadinasi, tuomet akušerei tekdavo ne tik padėti priimti kūdikį, bet ir psichologiškai nuraminti motiną, jos artimuosius bei dar tuo pačiu metu sugebėti pakelti ūpą moteriai, kuri gimdydavo be jokių nuskausminamųjų.
Laikai keičiasi, gimdymai taip pat
Akušerė G. Remeikienė džiaugiasi, kad dabar gimdymo sferoje viskas yra stipriai pažengę į priekį, moterys dažnai renkasi epidūrinę nejautrą, o gimdyvei padeda ir klinikose dirbantys psichologai.
„Anksčiau būdavo visos moterys gimdo natūraliame skausme, o toks skausmas kartais moterį palaužia, pasimeta ji ir nieko nebenori. Tada reikia mokėti teigiamomis emocijomis pakrauti moterį. Dabar, atsiradus epidūrinei nejautrai, moterims nebeskauda ir jos pačios dažnai sako, kad galėtų gimdyti iš karto ir vėl“, – juokiasi akušerė.
Dažniausiai akušerių ilgiausia darbo dalis yra laukimas: kada pasibaigs pirmieji sąrėmiai, kada prasidės gimdymas ir kada šį pasaulį išvys naujas mažylis. Jeigu kūdikis gimsta sveikas, mama su vaikeliu klinikose praleidžia dvi paras, kur ją nuolatos konsultuoja ir akušerės, pamoko pagrindinių pamokų, išvardija svarbiausius dalykus ir nuramina.
Kaip pasakoja G. Remeikienė, šiuo metu akušerės labai didelį dėmesį skiria ir žindymui. Anot jos, labai svarbu, kad kiekviena nauja mamytė išmoktų taisyklingai maitinti savo naujagimį.
„Kai dar tik pradėjau dirbti, mamos pogimdyvinėse palatose praleisdavo net aštuonias paras, nors abu su vaiku būdavo sveiki.
Anksčiau jos neturėdavo prie savęs vaikelio, būdavo toks naujagimių kambarys, kuriame visi naujagimiai gulėdavo ir didelis vežimas. Būdavo suguldai ir veži mamoms maitinti“, – ankstesnius laikus prisimena pašnekovė.
Kalbą atranda su visomis mamomis
Pati G. Remeikienė gyvenime yra užauginusi du savo sūnus, o dabar didžiuojasi net penkiais savo anūkais. Ji pripažįsta, kad medicininės žinios jai padėjo auginant vaikus, tačiau pati ji juos gimdė be jokių nuskausminamųjų ar įmantrių norų.
Tačiau šiomis dienomis gimdyvės vis labiau užsimano ir įvairenybių gimdymo palatoje. Štai, pavyzdžiui, vis dažniau moterys renkasi dūlas, o gimdymo metu nori girdėti mėgstamą muziką.
G. Remeikienė tokių moterų įnorių nesureikšmina ir patikina, kad ji lengvai randa kalbą ir su dabartinėmis mamomis. Svarbiausia, anot moters, yra išlikti darbščia, rūpestinga, smulkmeniška ir švelniai bendrauti su mamomis.
Vienas įsimintiniausių akušerės priimtų gimdymų buvo dar bedirbant Utenos ligoninėje, tuomet jai teko dalyvauti gimdyme tamsoje su žvakėmis:
„Tame gimdyme dar buvo vienas niuansas... Senesniais laikais tai būdavo pagimdo moteris, tu priimi naujagimį, prausi, šluostai. O to gimdymo metu pirmą kartą manęs paprašė iš karto vaikelį pridėti prie mamos.
Žinoma, dabar jau taip daro visi, bet tada tai buvo didelė naujiena. Moteris kartais paprašo įvairiausių dalykų, renkasi ir dūlas, bet aš nematau nieko blogo, jei tik joms nuo to geriau“, – šypteli G. Remeikienė.
Viena mirtis
Nors gimdymas laikomas vienu gražiausių moters gyvenimo epizodų, vis dėlto kartais nutinka ir taip, kad ši diena tampa paženklinta mirtimi. Pati G. Remeikienė džiaugiasi, kad per jos darbo kelią mirtis pasirodė tik vieną kartą. Tą dieną ji prisimena ir šiandien.
„Toks atvejis mano gyvenime buvo tik vienas. Tada kūdikį išvežė į Vilnių iš Utenos, nebuvo gyvenimas suderinamas su gyvybe...ir jis mirė. Gal ir gėda sakyti, bet tada verkėme su mama abi apsikabinusios. Juk esi žmogus, pats turi vaikus, net ir dabar apie tai sunku kalbėti...“, – emocijų neslepia moteris.
Nepaisant to, G. Remeikienė patikina, kad dabar pastebėti, jeigu kūdikiui yra kažkas negerai, daug paprasčiau, nes medicininė aparatūrą stipriai pagerėjo:
„Dabar yra įvairiausi aparatai, kurie padeda klausyti kūdikio tonusų. Kai dirbome anksčiau, nebuvo tokios aparatūros, buvo tokia trūbelė, pridedi prie ausies ir eini, eini, spaudai ir spaudai ją“.
Patogumai centre
Šiuo metu Vilniaus Santaros klinikų akušerijos ir ginekologijos centre dirba daugiau nei keturiasdešimt akušerių. Čia yra įrengta dvylika bendrų pogimdyvinių palatų, taip pat dar apie vienuolika mokamų palatų (jų kaina svyruoja nuo 50 – 60 eurų) ir trys, skirtos mamoms, pagimdžiusioms ankstukus.
Tiesa, čia yra ir dar viena, savo prabangumu išsiskirianti palata, pavadinimu „Budapeštas“. Šią palatą prieš keletą metų už 20 000 eurų įrengė Darius ir Vaidilė Katinai. Idėja įrengti tokią palatą vyrui kilo po žmonos gimdymo.
Tokios palatos kaina parai – šimtas eurų, bet kaip sako G. Remeikienė, ji tokia populiari gimdyvių tarpe, jog dažnai dėl jos būna ir eilės.
Nors tiek G. Remeikienės vyras, tiek abu jos sūnūs yra pasirinkę ne medicinos kelią, akušerė šypteli, kad gyvenime ji savo profesijos nekeistų ir pokalbio pabaigoje prisimena vieną linksmą nuotykį:
„Anksčiau vyro į palatą neleisdavo ir moteris turėdavo gulėti viena. Pamenu buvo atvejis, kai moteris gulėjo po gimdymo, o vyras vis nerimastingai vaikščiojo koridoriuje.
Staiga tik girdžiu pro duris rėkia vyrui: mielasis, tu tik ten, būk geras, laikykis, o aš jau kaip nors ištversiu“, – nuotaikingai pokalbį užbaigia akušerė.
