Su naujienų portalu tv3.lt sutiko pasikalbėti 46-erių Jolita Skučienė, kurios šeima Švedijoje pragyveno kone du dešimtmečius. Nepaisant laukiančių iššūkių, jie nusprendė dėti tašką savo emigracijos dienoraštyje ir sugrįžti į Lietuvą.
Jolita neslepia, viskas gyvenime galėjo pakrypti kitaip, jei prisvilus pirmam blynui ji su vyru nebūtų stabtelėjusi atsitiktinėje vietoje, Švedijoje.
Papasakokite, kada, kodėl ir kaip pabandėte paragauti emigrantų duonos?
Reikėtų sugrįžti į 1998-sius. Dėl krizės tais metais Lietuvoje buvo labai sunku su darbais. Bankrutavo įmonė, kurioje dirbo mano vyras. Jis bandė ieškotis darbo, bet nepavyko nieko gero susirasti.
Man tuo metu buvo 27 metai ir kažkurioje darbovietėje man pasakė, kad esu jau per sena. Darbdaviai tais laikais turėjo daug pasirinkimo, tad galėjo sau leisti švaistytis tokiais pareiškimais.
Turėjome su vyru nusipirkę butą su paskola. Reikėjo pinigų, tad priglaudę draugą sėdome visi į automobilį ir išvažiavome ieškoti laimės. Pirmasis tikslas buvo Norvegija. Du vaikus tuo metu palikome augti pas senelius.
Bet Norvegijoje darbo negavome. Reikalavo turėti dokumentus, kurių neturėjome. Lietuva tada dar nebuvo Europos Sąjungoje. Negavome darbo, tad apsisukome grįžti atgal į Lietuvą. Pamenu, kad taupydami net miegojome automobilyje.
Pasukome link Švedijos. Važiuojant šioje šalyje sustojome atsitiktinėje vietoje. Pamatėme nesupjautus rąstus. Vyras su draugu pasiklausė švedo, gal reikia supjauti tuos rąstus.
Pasirodo, kad tas žmogus buvo stalius ir jam reikėjo darbo jėgos. Aš pradėjau dažyti lentas, o vyras su draugu pjovė malkas. Vėliau švedas pasiūlė vyrui darbą statybose. Jie pradėjo statyti namus, o man patikėdavo sienų dažymą.
Nors jokio supratimo apie tuos darbus neturėjome, bet mus slėgė banko paskola, todėl sparčiai mokėmės. Darbus atlikome gerai, todėl to paties švedo pasitikėjimas mumis didėjo.
Kaip toliau klostėsi situacija su darbais Švedijoje?
Toliau viskas rutuliojosi per rekomendacijas. Mano vyras turi auksines rankas, tad pradėjo mokytis atlikti įvairius statybų ir namų apdailos darbus. Darbus jis atlikdavo sąžiningai ir niekada neapgaudinėjo darbdavių, todėl ir užsirekomendavo jų akyse.
Kol Lietuva nebuvo ES narė kas tris mėnesius važinėjome į Švediją. Be vaikų, be daiktų, o 2004 m., kai Lietuva tapo ES nare, į Švediją jau persikėlėme oficialiai. Turėjome tokį darbdavį, kuris pastatė mums namus. Tiksliau statė vyras, o statybas finansavo darbdavys.
Nuo 1998-ųjų mano vyras taip ir įsikūrė Švedijoje. Iki 2004-ųjų aš būdavau tai Lietuvoje, tai Švedijoje. Bet 2003-siais pradėjome laukti trečiojo vaiko. Tuomet turėjau gerą darbą Lietuvoje, bet vyro darbdavys prašė mūsų persikelti su visa šeima.
Ar sunku buvo visai šeimai persikelti į Švediją?
Vyresniesiems sūnums tuo metu buvo 14 ir 9 metai. Jiems sprendimas persikelti buvo didelė trauma. Bet kartu įveikėme kilusias problemas ir baimes. Vyresnis sūnus pamatė, kiek per vasarą galima uždirbti Švedijoje ir kiek Lietuvoje.
Maža to, mūsų vaikai skiriasi nuo švedų vaikų. Kalbant bendrai švedai yra ramesni, o mūsų lietuvaičiai yra tokie judrūs, kartais net vaikiškai pasipūtę. Nieko keisto, kad ir mūsų vaikams buvo sunku suvokti švedus. Bet persilaužėme.
Kai paaugo mūsų leliukas ir pradėjo eiti į darželį pradėjau ieškotis darbo. Tą padaryti buvo sudėtinga, praktiškai neįmanoma. Gyvenome tokioje saloje, kur darbuotojų reikėjo nebent prie statybų, žuvininkystės srityje.
Pradėjau nuo namų dažymo darbų. Po kelerių metų pribrendau pokyčiams ir įkūriau grožio saloną. Viskas buvo fantastiška, vėliau mane išrinko net į verslo ambasadores Švedijoje. Sugebėjau per 4 metus įkurti du verslus. Buvau pavyzdys kitiems užsieniečiams.
Tiesa, grožio salonas Švedijoje nebuvo labai populiarus. Įvertinus rezultatus buvo daugiau vargo nei naudos. Tad po dviejų metų saloną pardaviau ir grįžau į statybų sektorių. Sėkmingai dirbome kartu su vyru, įkūrėme savo verslą. Bet tikrai nebuvo tas kelias rožėmis klotas, vėliau prasidėjo problemos.
Kokios problemos prasidėjo?
Švedai pradėjo skųsti mus. Kai sulaukiau tiek dėmesio visoje Švedijoje, tai vietiniai mane pradėjo atpažinti. Greičiausia iš pavydo švedai pradėjo domėtis manimi. Skundė ne tik įvairioms darbo inspekcijoms, bet ir mokyklos socialinėms darbuotojoms. Netikėjo, kad galiu ir verslą vystyti, ir vaikus prižiūrėti. Socialiniai darbuotojai keletą kartų lankėsi mūsų namuose. Bet vėliau viskas aprimo. Tik tas procesas labai išvargino.
Buvo pirmas kartas, kai susidūriau su sistema. Pajaučiau, ką reiškia puolimas iš visų pusių. O negalėjau nieko apskųsti, nes buvo pasakyta, kad iškart praloši teismą. Kai patenki į tokį sūkurį, tai tave pradeda tempti žemyn. Tada būna labai lengva pasimesti. Nors buvo sunku, bet tada dar nekilo minčių sugrįžti.
O kada jau apsisprendėte, kad metas kelti sparnus į gimtinę?
Ta nuolatinė kova mus išvargino. Kritinis taškas buvo pasiektas dar 2017 metais. Tiesiog pavargau kovoti. Pavargau būti užsieniete. Pavargau įrodinėti, kad esu geresnė už juos. Ir mano vyras pavargo.
Vis dažniau susimąstydavome apie sugrįžimą į Lietuvą. Man būdavo taip gera grįžti namo ir kalbėti lietuviškai. Taip gera buvo jaustis gimtuose namuose. Tada ir pagalvojau, kokio velnio man reikalinga ta Švedija, kai galiu grįžti į tą pačią Lietuvą ir kažką sukurti čia. Lietuvoje yra labai daug galimybių.
Kada planuojate sugrįžti?
Oficialiai persikraustyti turėtume jau šių metų vasario mėnesį. Persivešime sukauptą turtą, o namą parduosime. Kyla problemų tik dėl jaunėlio, kuris šiuo metu lanko 8 klasę, mokyklos. Lietuvoje man pasakė, kad geriau būtų, jog vaikas pradėtų mokyklą lankyti nuo rugsėjo mėnesio. Tai dar spręsime šį klausimą. Vaikas laisvai kalba švediškai ir angliškai, bet su lietuvių kalba yra šiek tiek sunkiau.
Ar grįšite kartu su visais vaikais?
Vyriausias sūnus gyvena Islandijoje, o kitas – Švedijoje. Kas žino, gal ir jie parlėks paskui mamą kada nors. Bet šiuo metu į Lietuvą planuojame grįžti su vyru ir jaunėliu.
Kaip vertinate darbo rinką ir atlyginimus Lietuvoje?
Peržvelgiau darbo skelbimus, pažiūrėjau, kurioje srityje galėčiau pradėti dirbti. Bet sprendimo dar nepriėmiau. Tikrai nėra taip blogai Lietuvoje su atlyginimais. Galiu pasakyti, kad Švedijoje norint pragyventi turi būtinai dirbti du žmonės.
Vieno atlyginimas visada atiteks mokesčiams, paskoloms. O iš kito jau bus galima pragyventi. Švedijoje mokesčiai yra labai dideli. Už paskolą ir kitus mokesčius gali tekti suploti 1300-1400 eurų. Maistas Švedijoje kainuoja panašiai kaip ir Lietuvoje.
Kainos beveik panašios, o kai ką galima ir pigiau čia nusipirkti. Kava tikrai Švedijoje pigesnė. Sauskelnės taip pat. Viską įvertinus galima teigti, kad plius minus 200 eurų skirtumas susidaro gyvenant Švedijoje ir Lietuvoje.
Lietuvoje yra daug galimybių. Tai skatina žmogų tobulėti. Ko nepasakysi apie Švediją, nes ten jei apsistosi vienoje srityje, ten ir sėdėsi visą gyvenimą. Gal Lietuvoje tik reikėtų pažaboti nesiskaitymą su darbuotojais.
