Manto iš Vilkaviškio gyvenimas buvo toks, apie kokį svajoja daugelis – šalia du nuostabūs vaikai ir mylima moteris. Praėjusių metų birželį vyras pradėjo naują darbą atliekų perdirbimo įmonėje ir dirbo iki pat rugpjūčio 31 dienos, kai įvyko nelaimė, apie kurią jis pirmą kartą pasakojo TV3 televizijos laidoje „TV pagalba“.
Vyras į vieną iš atliekų presų dėjo kartoną. Vieną iš kartono lakštų reikėjo pataisyti, kad visas presavimas gautųsi taip, kaip turi būti. Visgi, ištiesus ranką pataisyti, presas sugavo Manto lietpalčio rankovę ir pamažu ėmė traukti ranką. Jis pabandė ištraukti ranką, bet buvo per vėlu – pajautė, kaip presas ėmė traiškyti pirštus.
Mantas bandė šauktis pagalbos, bet aplink kolegų nebuvo, o jo šauksmą užgožė kiti veikiantys prietaisai. Kai atėjo vyro kolega, presas jau buvo sustojęs ir įtraukęs Mantą iki pat peties. Visą laiką vyras matė, kaip traiškoma jo ranka, rėkė nesavu balsu, bandė išsivaduoti pats, bet negalėjo pasipriešinti įrenginiui.
Įrenginys nebebuvo tinkamas darbui
Mantas pasakoja, kad presas dažnai gesdavo, nebebuvo naujas. Vėliau, kai gavo savo bylą, pamatė, kad išvadose rašoma, kad presas nebebuvo skirtas darbui ir turėjo būti „nurašytas“.
Iš pradžių darbovietė į nelaimę reagavo ir pažadėjo Mantui padėti: „Bet, žinot, kaip būna – žmogus pasitiki, bet viskas būna šuniui ant uodegos“, – priduria vyras.
2 mėnesius jis gaudavo atlyginimą, o vėliau buvusi darbovietė pervedė jam 1000 eurų, kaip kompensaciją, kuomet jis gulėjo ligoninėje.
„Man buvo prižadėję kas mėnesį kažkiek laiko po 500 eurų pravedinėti, bet paskui, grįžęs iš ligoninės, žiūriu, kad vieną mėnesį nėra, kitą. Pasiskambinau ir pasakė, kad juk 1000 eurų pervedėme, tai čia dviem mėnesiams. Atrodo tarėmės vienaip, bet gavosi kitaip. Aišku, su buvusiu vadovu bendraujame, bet nėra bendravimas toks pats, kaip buvo iškart po nelaimės“, – sako vyras.
Į ligoninę atvyko per vėlai
Nelaimės dieną Manto žmona Vaida iš darbovietės sulaukė skambučio, kad kažkas nutiko, bet viskas bus gerai. Kas nutiko, ji taip ir neišgirdo. Vėliau ji sulaukė skambučio iš Manto, kai jis važiavo į ligoninę greitosios pagalbos automobiliu, tačiau iš jo išgirdo tik atsiprašymus. Kito skambučio sulaukė jau tik kitą dieną.
Mantas pasakoja, kad ir pats neprisimena, kas vyko nelaimės dieną jau atvykus į ligoninę:
„Nepamenu nieko iš pirmos dienos ligoninėje, nes mane, kaip sakant „atjungė“. Pabudau tik po operacijos, kai mano ranka buvo sukabinta metalais, nes joje buvo 6 lūžiai. Visa ranka buvo labai sunki“.
Iš pradžių gydytojai dar turėjo vilties, kad ranką gali pavykti išgelbėti, tačiau po kelių dienų gydytojai atnešė blogas naujienas.
„Jeigu gerai pamenu, buvo šeštadienis. Gydytojai atnešė man lapus pasirašyti, bet kokį parašą ten padėjau, kad sutinku. Po amputacijos atsikėliau ir pamačiau, kad iš rankos likę tik 5 cm bigė.
Keliais dienas dar bandė gelbėti, bet... Iš Marijampolės greitoji pagalba važiavo per ilgai su tokiu ekstra atveju. Iš Marijampolės į Kauną su greitąją pagalbą važiavome pusantros valandos“, – sako vyras.
Pats vyras sako, kad netekęs rankos patyrė visišką šoką. Šokas buvo ir jo žmonai, artimiesiems. Pasak, vyro ir dabar dar kyla įvairiausių minčių, tačiau dabar „TV pagalbos“ dėka ėmė lankytis pas psichologus ir jaučiasi šiek tiek geriau.
„Tos mintys bėga į šoną, bet vis tiek būna akimirkų, kai nori padaryti kažką ir sunku. Sunku, bet vis tiek lengviau nei prieš tai buvo. O palaiko ir žmona, ir giminės, ir visi“, – tvirtina Mantas.
Jaučiasi palūžęs
Prieš nelaimę Mantas buvo dešiniarankis, todėl teko mokytis viską daryti iš naujo.
„Dabar su kaire ranka ne viską pavykstą pasidaryti, bet jau geriau. Būna, kad labai supykstu ant savęs ir viso pasaulio, nes kažkas nepavyksta. Bet turiu stengtis, nes niekas kitas nepadarys už mane. Turiu labai gerą kaimyną, kuris man labai padeda, jeigu paprašau, o šiaip sunku yra. Aš anksčiau viską pasidarydavau pats, neprašydavau pas nieką.
Aš dėl to esu labai palūžęs, nes anksčiau viską darydavausi pats. Kambarius apsišildžiau pats. Jeigu man reikėdavo pagalbos, tai nebent kad kažką žmona palaikytų, o dabar viskas...“, – apgailestauja jis.
Vieno apsilankymo pas gydytoją metu Mantas išgirdo, kad nelaimė galėjo kainuoti jo gyvybę. Vyras prieš tai nebuvo pagalvojęs, kad ši nelaimė galėjo jį pražudyti, tačiau sako, kad atsibudęs ligoninėje pats norėjo mirti.
„Jeigu atvirai, pats nenorėjau gyventi. Kai atsibudau su metalais rankoje, skausmai buvo nežmoniški. Vaistus reikėdavo saujom gerti. Turėdavau gerti stiprius migdomuosius, bet jie nelabai padėjo. Per parą miegodavau gal tik 3 valandas. Jeigu užmigdavau ir pasisukdavau, iškart pabusdavau, nes skausmai didžiuliai būdavo. Net verkdavau dėl jų.
Ir dabar skauda, bet nebe taip. Tada galvojau, kad geriau mirt nei gyvent su tokiais skausmais. Žaizdos buvo didžiulės, nes man ir visą pažastį išplėšė ir dar gal 5 cm pločio nugaros dalį nuplėšė. Dabar yra didžiausi randai ir dar laukia nauja operacija, jeigu noriu ranką nešioti“, – sako jis.
Didžiausia svajonė
Mantas sako, kad labai nemėgsta prašyti pagalbos, tačiau dabar neturi kitos išeities – jis svajoja apie bioninę ranką, o savarankiškai tokių pinigų jam surinkti nepavyktų.
„Aš labai nemėgstu prašyti pagalbos, bet pasitariau su žmonėmis ir pats logiškai pamąsčiau, kad pinigų reikalingų protezams, gyvenime nesurinkčiau. Man dar ir neįgalumo davė tik trečią grupę.
Labiausiai praverstų mintimis valdoma, bioninė ranka, bet ji kainuoja apie 250 tūkst., reikėtų važiuoti į Vokietiją ir kaina dar galėtų kilti ir iki 300 tūkst. Ji labai brangi, bet vėl galėčiau turėti dešinę ranką“, – sako vyras.
Dabar jis turi ligonių kasų suteiktą protezą, tačiau jo nenešioja, nes jis kiekvieną kartą nutrina naują žaizdą, be to, yra labai nefunkcionalus.
„Tai senų laikų protezas. Jis valdomas su kitu pečiu, tai pavyzdžiui, jeigu darai kažką kaire ranka, negali daryti dešine. Kartais net paprasčiausio puodelio negali išlaikyti.
Svajoju turėti gerą bioninę ranką, kad galėčiau valdyti ją, kaip savo ranką. Suprantu, kad ji nebus tas pats kaip tikra ranka, bet galėčiau džiaugtis, kad galiu iš tikrųjų kažką su ja daryti. Man užtektų tik pagalvoti ir ranka jau darytų, ką noriu“, – viltingai sako vyras.
Jeigu norite prisidėti prie Manto svajonės turėti bioninę ranką išsipildymo, tai galite padaryti pervesdami lėšas į šią sąskaitą: GAVĖJAS: Mantas Bajoraitis, SĄSKAITOS NUMERIS: LT53 7044 0901 0005 0229.
