Vėžio diagnozę kasmet išgirsta 180 žmonių daugiau, nei metais prieš tai. 72-ejų Janis Auzinš –vienas iš jų. Jis sako, kad į nemalonius pojūčius organizme numodavo ranka – tikėjosi, kad jie praeis savaime.
„Iki to momento, kai buvo man prostatos vėžys aptiktas, aš nelabai kreipiau dėmesio į jokius požymius. Pirmiausia turėdamas lytinius santykius jaučiau nemalonų jausmą. Ir man tas malonus santykis buvo visiška kančia.
Tada atkreipiau dėmesį, kad ir sperma buvo pakeitusi spalvą, dažniau keldavausi naktį šlapintis. Atsirado skausmai tarpuvietėje. Bet aš į tai nekreipiau dėmesio.
Tada atėjo laikas, kai man tiesiog reikėjo keisti vairuotojo pažymėjimą, todėl aš ėjau pas šeimos gydytoją ir ji man primygtinai pasiūlė pasitikrinti. Taip ir prasidėjo mano visos problemos –vaikščiojimas pas gydytojus, gydymas“, – kalba vyras.
Išgirdus diagnozę užplūdo abejingumas
Liga jam buvo diagnozuota perkopus 60-metį. Vyras prisipažįsta, kad pats apie simptomus niekam neprasitarė – vyrai pasakoti apie blogą savijautą nelinkę.
„Kai ligą diagnozavo, buvo jau beveik 4 stadija. Aš, kol man liga nebuvo diagnozuota, su niekuo apie blogus pojūčius nesidalinau. Kai gavau diagnozę, tai aš tada pagalvojau ir supratau, kad man reikia kuo daugiau pasakoti apie šitą ligą ir skatinti vyrus, kad jie pasitikrintų. Nes vyrai varžosi, bijo, mano, kad pakentės, nes yra vyras ir turi būti kietas“, – dalinasi jis.
J. Auzinš diagnozę priėmė ne su išgąsčiu ar baime – jis prisimena, kad išgirdus lemtinguosius žodžius pajuto apatiją viskam.
„Vis galvojau: „ai, gal praeis. Dar trupučiuką, nes šiandien jau lengviau.“ Ir taip tęsėsi ir užsileido visas reikalas. Kai išgirdau savo diagnozę, negaliu pasakyti, kad pasimečiau ar išsigandau. Mane paprasčiausiai užplūdo tokia abejingumo banga: „kas bus, tas bus“.
Vyras dalinasi, kad patekęs pas onkologą Arvydą Burneckį jis buvo nusiteikęs, kad ligą gydyti neverta: „Aš jam sakiau, kad net neverta nieko daryti, nebent tik moksliniais tikslais. Tada gavau pylos ir jis įtikino, kad man reikia gydytis ir kad viskas bus gerai. Pamačiau, kad gydytojai rimtai man nori padėti. Supratau, kad jie yra kompetentingi ir jų žmogiškumas nugalėjo.“
Artimieji simptomus gali pastebėti
11 metų su prostatos vėžiu gyvenantis vyras siunčia žinutę ir artimiesiems bei moteriškajai lyčiai.
„Naktį su prostatos vėžiu keliesi tikrai daugybę kartų, tai trikdo miegą ir ypač žmonoms tai turėtų būti įtartinas rodiklis, kad su vyru kažkas negerai. Tuomet ir reikėtų jį paimti už rankos ar už pakarpos ir nuvesti pas gydytoją. Kartais net ir prievartą reikia panaudoti“, –juokiasi jis.
Svarbiausia – noras pasveikti ir gydytis. Vyras tai įvardija kaip svarbiausius dalykus norint išsivaduoti iš vėžio gniaužtų.
„Jei kovojant su vėžiu gydytojai deda visas pastangas, kad padėtų, o pacientas abejoja, ar jam stengtis, tada tos pastangos tikrai bergždžios. Kas liečia mane, tai aš savo kailiu pajutau visą aparatūrą, nes buvau gydomas ir spinduliniu gydymu, ir brachiterapija ir manau, kad gydytojai dėl manęs darė viską, ką tik galėjo.“
Kalbėti apie slegiančią naštą – dar vis sunku
„Man per tėvo dieną teko vėžio institute kalbėti apie prostatos vėžį ir sulaukiau daug pagyrimų, kad esu šaunuolis ir kad daugiau reikėtų kalbėti apie vėžį viešai. Ten aš stebėdavau vyrus – vieni žinią pasitinka nusiminę, kiti išsigandę, trečiuosius neramindavo klausimai apie lytinius santykius. Pasikalbėdavau aš ten su kitais vyrais, nes reikia su jais bendrauti ir kalbėti, kad būtų jaučiamas bendruomeniškumas“, – kalba jis.
Kalbėti apie ligą ir jausmus dažnam vyrui yra tarsi parodyti, kad esi pažeidžiamas. Janis sako, kad yra vyrų, kurie tiesiog viską laiko savyje.
„Yra tokių žmonių, kurie užsidaro savyje. Sykį buvo vienas vyras, kurį užkalbinau, jis irgi sirgo prostatos vėžiu, o jo problemos, lyginant su mano atveju, buvo tikrai žymiai didesnės.
Ir jis vienas buvo, neturėjo nei žmonos, nei jokių artimųjų ir nenorėjo niekam pasakoti nieko. Tai aš tiesiog daviau jam savo numerį, kad galėtų bet kada paskambinti ir pasipasakoti.“
Dabar gyvena pilnavertį gyvenimą
Po visų terapijų, gydymo, lankymosi pas onkologus vyras optimizmo neprarado. Priešingai – gyvenimas pasuko gerąja linkme, o priminimų apie ligą beveik neliko.
„Šalutinių požymių nuo vėžio nejaučiu, bet gyvenimas tikrai pasikeitė. Apsivedžiau, laikau putpeles, rūpinuosi bitėmis. Aš gyvenu pilnavertį gyvenimą ir net apie tai negalvoju. Ryte išgeriu vaistų ir einu savo darbus atlikinėti. Aš nepalieku vietos netgi blogoms mintims“, – prisipažįsta jis.
Paklausus, kaip vyras nepraranda vilties, jis atsako, kad reikia priimti vėžį kaip dar vieną organizmo gyventoją. „Man kažkas yra sakęs: „mes su vėžiu gyvename dviese ir jis gyvena mano sąskaita. Jis irgi nori gyventi ir nemirs tol, kol aš esu gyvas“. Aš supratau, kad tuos dalykus reikia derinti ir su jais susigyventi.“
Minėjo pasaulinę prostatos vėžio žinomumo dieną
Praėjusią savaitę minint pasaulinę prostatos vėžio žinomumo dieną, Nacionalinio vėžio instituto sodelyje surengta šventė. Į renginį atvyko ir išskirtiniai svečiai – „BMW“ klubas. Ką bendro galingi automobiliai turi su prostatos vėžio žinomumo diena? Deja, bet neretas vyras savo automobiliui skiria daugiau dėmesio nei savo sveikatai: į autoservisą užsuka dažniau, nei į gydytojo kabinetą. Todėl ir šio renginio šūkis: „Tegul prostata tarnauja ilgai kaip geras automobilis!”
Į renginį taip pat atvyko garbūs svečiai iš Kauno klinikų, Santaros klinikų, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos. Per renginį pratęstos ir gražios ilgametės tradicijos:
NVI sodelyje pastatyti trys nauji suoliukai, kurie skirti nusipelniusiems onkologams: mokslininkei onkologei, imunologei, vėžio imunologijos pradininkei Lietuvoje, aktyviai visuomenės veikėjai, švietėjai profesorei Elenai Moncevičiūtei Eringienei, mokslininkui onkologui, eksperimentinės onkologijos pradininkui Lietuvoje, visuomenės veikėjui, humanistui profesoriui Viktorui Kutorgai, gydytojui chirurgui, onkologui, Lietuvos onkologinės chirurgijos patriarchui, pedagogui profesoriui Petrui Norkūnui.
Kita ilgametė tradicija: gyvybės simbolių – obelaičių sodinimas NVI sodelyje. „Šitos obelaitės kažkada bus dideliu sodu, nuo kurio raškysime obuolius. Šie suoliukai primena mums ankstesnes kartas, iš kurių mes išmokome daug vertingų dalykų. Malonu, kad yra kas tęsia šias gražias tradicijas. Džiugu, kad situacija keičiasi ir keičiasi į gerą pusę. Šiandien susitikome kalbėti apie prostatos vėžį – dažniausią vyrų onkologinį susirgimą. Nors kalbėti apie sunkią ir dažną ligą yra ganėtinai sunku, mes turime kuo pasidžiaugti,” – kalbėjo NVI vadovė, prof. Sonata Jarmalaitė.
Dažniausia vyrų onkologinė liga
Prostatos vėžys Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, yra dažniausia vyrų onkologinė liga. Pasaulyje 2020 m. buvo nustatyti 1,4 mln. naujų šio vėžio atvejų ir užfiksuota 375 tūkst. mirčių. Susirgimai prostatos vėžiu sudarė 7 proc. visų onkologinių susirgimų pasaulyje imant abi lytis kartu ir 14 proc. visų susirgimų vyrams.
Lietuvoje 2015 m. buvo nustatyti 2967 nauji priešinės liaukos vėžio atvejai (sergamumo rodiklis – 221,8 atvejų 100 000 gyventojų) ir tai sudarė apie 32 proc. visų vyrams diagnozuojamų onkologinių susirgimų.
Tarp mirčių nuo vėžio priešinės liaukos vėžys buvo antra pagal dažnumą mirties priežastis vyrams ir 2015 m. sudarė apie 12 proc. visų vyrų mirčių nuo vėžio. 2015 m. nuo šio vėžio mirė 544 vyrai (mirtingumo rodiklis – 40,7 atvejų 100 000 gyventojų).
Priešinės liaukos vėžio sergamumo rodikliai Lietuvoje yra didesni nei Europos Sąjungos vidurkis, tačiau, lyginant su kitomis Europos šalimis, susirgusiųjų šiuo vėžiu išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje yra geri. Reliatyvus 5-erių metų išgyvenamumas susirgus priešinės liaukos vėžiu Lietuvoje – 97,2 proc. Nustačius priešinės liaukos vėžį I stadijoje 5-metų išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje siekia 100 proc., t.y. visi onkologiniai ligoniai, kuriems ši liga buvo nustatyta I stadijoje išgyveno mažiausiai 5 metus po diagnozės nustatymo. Daugiau nei pusė visų prostatos vėžio atvejų Lietuvoje diagnozuojamos ankstyvos I ir II stadijos. 2020 m. dėl pandemijos dalyvavimas profilaktinėje patikros programoje sumažėjo 33 proc.
Tačiau, anot NVI vadovės, didelis diagnozuojamų prostatos vėžio atvejų skaičius nereiškia, kad situacija Lietuvoje yra prasta:
„Išgyvenamumo rodikliai yra gana geri. Nustačius priešinės liaukos vėžį pirmoje stadijoje 5-metų išgyvenamumo rodikliai siekia 100 proc. Daugiau nei pusė visų prostatos vėžio atvejų Lietuvoje diagnozuojamos ankstyvos I ir II stadijos. Bendri ligos išgyvenamumo rodikliai taip pat atitinka europinį lygį. Tačiau tokie puikūs rezultatai buvo ne visada.
Dėl didelio sergamumo ir anksčiau buvusių prastų išgyvenamumo rodiklių, mes vieninteliai Europoje vykdome prevencinę programą ankstyvam prostatos vėžio aptikti. Todėl vis dažniau prostatos vėžį diagnozuojame ankstyvoje stadijoje, kaip liga gerai kontroliuojama. Be abejo, tam svarbu kad kuo daugiau 50-69 metų vyrų aktyviai dalyvautų prevencinėje programoje, pasitikrintų PSA rodiklį,” – pranešime spaudai apie tai, kodėl vyrams prevenciškai reikia tikrintis dėl prostatos vėžio pasakojo NVI vadovė, prof. S. Jarmalaitė.
Naujas gydymas – naujos galimybės
Anot Kauno klinikų Urologijos klinikos vadovo, Lietuvos urologų draugijos prezidento prof. Mindaugo Jievalto, pasidžiaugti galima ir tuo, kad nuolat daugėja prostatos vėžio gydymo galimybių. „Labai svarbu ši diena bendram solidarumui su vyrais, kurie serga šia liga ir kitomis onkologinėmis ligomis. Visame pasaulyje jos išlieka didžiulė problema ir dideli iššūkiai. Mes, kaip medikų bendruomenė, esame kartu su pacientais toje kovoje už gyvenimą ir sveikatą. Šnekant konkrečiau apie prostatos vėžį, blogoji žinia yra ta, kad jo vis dar yra labai daug.
Geroji žinia – dažniausiai ne taip blogai gydoma ir išgyvenamumo rodikliai yra sąlyginai neblogi. Gydymo galimybių spektras ir toliau plečiasi, Lietuvoje taip pat. Reikia pasakyti, kad naujoji Vyriausybė rado finansinių išteklių į kompensuojamų medikamentų sąrašą įtraukti dar vieną vaistą. Labai norėčiau tikėtis, kad tai tikrai ne paskutinis vaistas. Sąraše yra dar kitų labai laukiamų vaistų. Ar visi klausimai išspręsti?
Į šį klausimą galėtų geriausiai atsakyti pacientų organizacijų atstovai. Reikia daugiau dėmesio ir ankstyvosios diagnostikos programai, kurioje tikrai ne viskas sklandžiai einasi. Lieka neišspręsti klausimai dėl papildomo kai kurių dalykų finansavimo. Dėl PSMA, PET, MRI, trūksta finansavimo ir kitiems ištyrimo metodams, kuriuos turi kaimyninės šalys, o mes neturime. Mūsų pacientai važinėja aplinkui, jau penkeri metai apie tai diskutuojame. Sprendimo kol kas nėra, retas pacientas gali įpirkti jam reikalingą paslaugą,“ – kalbėjo prof. M. Jievaltas.
Anot prof. M. Jievalto lieka dar nemažai neišspręstų problemų – abliacijos, HIFU, kitos metodikos, kurias urologai yra pasiruošę įsisavinti ir taikyti mūsų pacientams. Svarbu, jog moksliniai tyrimai vyksta toliau, turima informacija leidžia modifikuoti metodikas, pažanga juda toliau. „Pandemija turėjo įtakos ir Lietuvos urologų draugijos veiklai. Mes, kaip profesionali gildija bendrame mūšyje su onkologinėmis ligomis esame kartu su jumis pasirengę eiti tuo keliu, padėti kautis už ilgesnį išgyvenamumą. Esu tikras, jog artimiausiu metu rasime ir finansinių, ir profesinių išteklių gerinti onkologinių ligų gydymo rezultatus,“ – kalbėjo prof. M. Jievaltas.
Anot Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidento Pauliaus Rakščio, džiugu, kad kasmet galima džiaugtis ne tik gražiomis tradicijomis, bet ir tobulėjančiu prostatos vėžio gydymu. „Smagu, jog šią tradiciją puoselėjame jau 8 metai. Man, kaip pacientų organizacijų atstovui labai svarbu, kad vietos obelaitėms sodinti vis dar atsiranda. Pacientų organizacijų pareiga ginti pacientų interesus, palaikyti jų viltį. Išgirdome pozityvias mintis, kad atsiranda naujos technologijos, nauji vaistai. Tai labai svarbi žinia sergantiems vyrams.
Dar kartą noriu paraginti netylėti apie savo negalavimus ir ateiti laiku pas gydytoją. Tada žymiai lengviau suvaldyti ligą, ją pagydyti – žmogus turės galimybių grįžti į normalų gyvenimo ritmą, į savo šeimą,” – kalbėjo P. Rakštys. Per renginį NVI darbuotojus ir svečius taip pat džiugino „Yamahos muzikos mokyklos” koncertas, o kadangi ruduo įsibėgėja – renginio svečiai buvo kviečiami lėkštei gardaus šiupinio.
