Kaip pasakoja pati Samanta, priežasčių, dėl ko nusprendė pasirinkti ugdymą šeimoje, buvo ne viena, o ir anksčiau buvo apie tai galvojusi, tačiau šiemet galiausiai nusprendė, kad pati perims mokytojos rolę. Moteris jau dabar įžvelgia tokio mokymo privalumus.
Sūnų ugdo šeimoje
Mintis apie sūnaus ugdymą šeimoje pašnekovės galvoje sukosi ir anksčiau, jų šeimai toks būdas atrodė tinkamiausias, o praėjusiais metais įvestas karantinas tapo lyg pasibandymu ir galiausiai pastūmėjo pasirinkti tai, kas Samantos sūnui dabar yra kasdienybė – mokymui namuose.
„Neaišku – tai mokykla, tai karantinas, reikia kaukių, nereikia. Yra visiškai neaiški padėtis, kad nervų mažiau gadintis, nusprendėm pagaliau pasiryžti ugdymui šeimoje. Mes ir seniau planavom, visus privalumus tikrai žinom, bet valstybinėje mokykloje buvom gavę labai gerą mokytoją, todėl pirmus du metus ten pabuvom, bet nusprendėm grįžti prie savo pirminių suvokimo būdų. Mokykloje viskas yra sistema, vaikai ten išmoksta tam, kad išmoktų, motyvacija neskatinama, prie individualių poreikių neprisitaikoma“, – pasakojo S. Zacharova.
Dar viena priežasčių, kodėl šeima nusprendė žengti tokį žingsnį – valstybinėje mokykloje pasikeitusi mokytoja, kuri neatitiko šeimos lūkesčių, o taikyti mokymo metodai neatrodė priimtini.
Nuo šio rugsėjo Samantos sūnus mokosi kiek kitaip nei daugeliui įprasta – 1-2 dienas per savaitę keliauja į privačią mokyklą, o kitomis dienomis mokosi namuose su tėvų pagalba. Tiesa, moteris pabrėžia, kad vadinti tai mokymu namuose yra neteisinga: „Pagal terminus, mokymas namuose – kai mokytojas ateina į namus, o toks mokymo būdas, kokį mes taikome, vadinamas ugdymu šeimoje.“
Kad galėtų pradėti ugdyti vaiką šeimoje, Samantai reikėjo gauti dvi pažymas, o toliau sekė pokalbiai su mokykla ir sutarties pasirašymas.
„Birželio mėnesį reikėjo gauti dvi pažymas iš savivaldybės ir vaikų teisių, kad šeima nėra įtraukta į asocialių šeimų sąrašą, kad nebuvo girtuokliavimo ar narkotinių medžiagų vartojimo, smurto. Tuomet su tom pažymom reikia kreiptis į norimą mokyklą, kurioje yra pasirašoma ugdymo šeimoje sutartis. Tuomet jau viskas, vaikas prirašomas naujoje mokykloje ir nuo rugsėjo einama į susitikimus su mokytoja, aptariama, kada kokie atsiskaitymai, vyksta individualus tarimasis“, – pasakojo pašnekovė.
Tvarkaraščio nedėlioja
Pasiteiravus, ar sūnui mokantis namuose viskas atrodo panašiai kaip mokykloje, moteris sako, kad nesivadovauja 45 minučių pamokos taisykle. Juk tai ir yra ugdymo šeimoje esmė – daugiau laiko skirti tam, kas vaikui sekasi sunkiau, prisitaikyti prie jo poreikių.
„Mes bandome mažiau, bet kokybiškiau išmokti, kad nebūtų, jog susikišo dešimt temų į galvą ir iš jų atsimena dvi. Manome, kad geriau mažiau temų apimti, bet apimti kokybiškiau, kad atsimintų, išmoktų, kad jam būtų įdomu ir iš to būtų nauda.
Kai vaikas turi individualų priėjimą, gaunasi taip, jog ten, kur jam reikia daugiau laiko, pastangų, jis daugiau jo turi. Tarkim, jis matematiką labai greit padaro, o lietuvių kalbai lieka daugiau laiko kažką panarplioti, patyrinėti, pasimokinti.
Mokykloje – 45 minutės matematika, 45 minutės lietuvių kalba ir negalima iš tų rėmų išeiti, darai pagal tai, kaip visi daro. O čia gaunasi, kad yra prisitaikoma prie individualių mokymosi poreikių“, – dėstė S. Zacharova.
Pati S. Zacharova sūnaus užduotis planuoja savaitei, remdamasi bendruoju ugdymo planu. Tinkamiausias modelis Samantos šeimai – sudaryti savaitės planą, kokias užduotis reikia atlikti ir nesprausti sūnaus į rėmus, kokiu laiku ar kokią dieną jos turi būti padarytos. Moteris šypsosi, kad ji tik padeda vaikui planuotis laiką, kad spėtų pasiekti nustatytus savaitės tikslus.
„Aš paskirstau užduotis, kiek į savaitę turėtų būti ir jis tuomet pats pagal laiką žiūri – galbūt šiandien kažką daugiau padaryti, gal rytoj mažiau. Būna įvairiai – jei turiu daugiau laisvesnio laiko, mes kartu kažką darome, jei ne, jis renkasi, pavyzdžiui, pratybas daryti“, – pasakojo pašnekovė.
Moko savarankiškumo
Ugdant sūnų šeimoje, Samanta su vyru visada stengiasi ne tik perteikti sūnui informaciją, bet ir integruoti mokymą į kasdienybę, atliekant įvairias veiklas namuose, taip pat stengiasi kuo dažniau rengti išvykas ir supažindinti su Lietuvos istorija, kurios mokosi pasaulio pažinimo pamokose:
„Tai nėra vien tik sėdėjimas namuose, mokymas vyksta pačioj eigoj. Tarkime, kažką perku, duodu suskaičiuoti grąžą. Tai yra integruota mokymo sistema, kai beveik visuomet vyksta mokymasis. Tarkim, jeigu kokį pyragą kepu, proporcijas jam duodu žiūrėti, mililitrus paskaičiuoti.
Mes esam padarę daug mokymosi ne tik namie, bet vis tiek yra išvažiavimai, tarkime, į ekskursijas, per dokumentinius filmus irgi mokomės. Vaikams tai labai patinka. Būna, perskaito apie kažkokį piliakalnį, po metų klausi ir jis nieko neatsimena. Bet jeigu mes kažkur nuvažiuojam, jis pasižiūri, susieja su istorija, tada geriau atsimena.“
Mokymas namuose taip pat skatina vaiko savarankiškumą – moteris sako esanti daugiau kaip pagalbininkė, kai reikia sūnui paaiškinti naują temą ar padėti geriau įsigilinti į tą, kurią mokosi, tačiau pirmiausiai skatina sūnų informacijos ieškotis pačiam.
„Jis turi visokių knygų, enciklopedijų, visą laiką sakau, kad yra knygos, bandyk ieškoti, pirmiausia pasižiūrėk, jeigu nesupranti, tada ateik ir žiūrim, aiškinamės. Stengiuosi, kad jis susiintegruotų įprotį ieškoti informacijos pačiam. Tai man yra labai svarbu, nes psichologiniu požiūriu, kai vaikas deda pastangas, ieško, eina, daro, žymiai geriau įsimena. Jam tai gaunasi kaip iššūkis: jeigu nesuprantu, atėjau, pats pasižiūrėjau, pats radau, pats išsprendžiau užduotį. Toks mokymosi būdas yra tikrai žymiai geriau įsisavinamas“, – aiškino moteris.
S. Zacharova neslepia, kad praėjusiais metais, prasidėjus nuotoliniam mokymui, sūnaus motyvacija buvo itin žema, o dabar mato, jog ugdymas šeimoje duoda pirmuosius vaisius ir jo motyvacija gerokai pakilusi.
Kyla iššūkiai, bet įžvelgia privalumus
Paklausta, ar būna dienų, kai sūnus nenoriai sėda prie mokslų, moteris šypteli, kad būna visko, tačiau didelių barnių dėl to nekyla – ji padeda sūnui dėliotis savo laiką taip, kad spėtų ir pasidaryti užduotis, ir turėti laisvo laiko, kuriuo keliauja į būrelius ar daro ką nori.
„Sutarėm, kad tikrai nebus didelių ožių, nedarymo, sakė, kad darys pagal mūsų planą, nes ugdymo programą vis tiek reikia išeiti, veiksnį, tarinį, būdvardį reikia išmokti. Neturim didelių nusiskundimų. Aišku, būna visko, kad nenori arba bando nukelti vėliau, tuomet sakau, kad jei vėliau, susidės daugiau darbų, tai vis tiek pasidaro“, – kalbėjo S. Zacharova.
Pradėjus sūnų ugdyti mišriu būdu, 1-2 kartus per savaitę keliaujant į mokyklą, Samanta džiaugiasi, kad kai vaikas mokosi namuose, lieka daugiau laisvo laiko, tad gali mokyti ir papildomų dalykų. Šiuo metu sūnus mokosi ne tik ugdymo programoje numatytus dalykus, bet ir sužino apie verslumą bei psichologiją.
Tiesa, kyla ir keblumų – kaip motyvuoti vaiką mokytis, ugdyti jo savarankiškumą, tačiau nesprausti į rėmus ir nesukurti per daug disciplinuotos aplinkos, kur jaustų spaudimą:
„Turbūt didžiausias iššūkis yra su motyvacija ir kontrole, kad per daug neužspausti, neuždisciplinuoti, nebūti ta griežta mokytoja, kad dabar sėdi, eini ir darai, visgi, aš žinau, kad tokie dalykai smukdo motyvaciją, kai yra per daug disciplinos, atsiranda bausmės, tai priverčia tarsi bėgti nuo problemų arba padaryti, atsiskaityti ir atstok nuo manęs.“
Dar vienas iššūkis yra pačių tėvų laikas. Pašnekovė sako nežinanti, kaip pavyktų ugdyti vaiką šeimoje, jei dirbtų biure nuo 8 iki 17 valandos, tačiau pati su vyru dirba iš namų, todėl gali skiri pakankamai laiko sūnaus mokymui, o jei prireikia, pasitarę su sūnumi nusprendžia, koks laikas būtų tinkamas aiškintis naujai temai.
Į valstybinę mokyklą negrįžtų
Moteris pabrėžia, jog daugeliui atrodo, jog vaiką ugdant šeimoje jam trūksta socializacijos. Samantos sūnaus atveju to tikrai nėra – jis kasdien keliauja į sporto būrelį, kur bendrauja su įvairaus amžiaus vaikais.
„Labai daug kas galvoja, kad vaikui trūksta socializacijos, bet visiškai to nesuprantu. Juk vaikas nesėdi namuose visą dieną, tai nėra vaiko uždarymas namuose – jis lanko įvairiausius būrelius, eina į kiemą. Tos socializacijos visiškai užtenka. Gaunasi taip, kad socializacija yra ne tik tarp savo bendraamžių, o tarp įvairiausių žmonių.
Aišku, ir nuo vaikų priklauso, jei jie nieko nelanko, tai gal nelabai gerai, bet vis tiek, priklauso ir nuo vaikų, ir nuo šeimos, čia daug faktorių susijungia“, – svarsto pašnekovė.
Pamačiusi ugdymo šeimoje privalumus, S. Zacharova sako nemananti, kad kada nors sūnus pilną savaitę eis tik į mokyklą ar tik mokysis namuose, tačiau ateityje galbūt pakeistų mokymosi namuose ir mokykloje dienų santykį:
„Aš asmeniškai savo vaikui nesu už šimtaprocentinį ugdymą šeimoje, tai priklauso nuo tam tikrų charakterio savybių, bet aš matau, kad jam tai nebūtų tinkamas variantas.
Bet nėra tinkamas ir šimtaprocentinis mokykloje, nes mes ir pirmoje klasėje eidavome keturis kartus per savaitę, vieną dieną darydavom pertrauką – tai buvo mūsų laikas, darydavom taip, kaip mes norim, mokinomės savas temas.
Į valstybinę mokyklą neįsivaizduoju, kad mes grįžtume. Privati mokykla, mišrus būdas, bet šimtaprocentinis į vieną ar kitą pusę – ne, mes norim rasti tą viduriuką.“
