„Laimė yra kažkokia akimirka, akimirkos būsena. Kuo tų akimirkų yra daugiau, tuo mes jaučiamės laimingesni. Tačiau mes kartais tiesiog nepagauname: žmonės kartais gyvena ir galvoja apie tai, kas buvo, apie tai, kas bus ir užmiršta apie tai, kas yra čia ir dabar. Jeigu mes visą laiką matytume, kas yra čia ir dabar, mes dažniau būtume laimingi, nes tų laimės akimirkų yra visą laiką, kiekviename žingsnyje, o mes jų neužfiksuojame“, – laidoje „Ieškom laimės“ pasakojo A. Mamontovas.
Dainininkas sako, kad, pasižiūrėjus į šią akimirką, pamatytume, kad joje nėra jokio liūdesio ir kuo mes dažniau pagausime šį momentą, kuriame dabar esame, tuo dažniau būsime laimingi. Tačiau savo gyvenime Andrius neieškojo laimės – jis ieškojo meilės.
„Kiekviena gyva būtybė, kiekvienas gyvis ar augalas, ieško meilės. Mūsų gyvenimas yra prasmingas, jei mes bent kartą gyvenime patiriame meilę. Jeigu mes nepatiriame meilės, džiaugsmo, mūsų gyvenimas atrodo beprasmis. Manau, kad kalbėdami, kad ieškome laimės, iš tikrųjų ieškome meilės, džiaugsmo – tai yra sudėtinės dalys to jausmo, kad „aš esu laimingas“, – kalbėjo jis.
Ypatingos akimirkos
Dainininkas sako, kad ypatingos akimirkos yra nebūtinai laimingos. Štai jis prisimena vieną tikrai ypatingą momentą, kuris daugiau nebepasikartojo – tai paskutinio grupės „Foje“ koncerto 1997 m. metu atliekamos paskutinės dainos– „Laužo šviesa“ – patirtas jausmas. Andrius žinojo, kad jo klausosi 10 tūkstančių žmonių ir kad ši akimirka nebepasikartos.
„Tai nebuvo laiminga akimirka, tai buvo tiesiog ypatinga akimirka. Aš dabar esu laimingas, kad tokią akimirką turėjau, bet tuo metu tai neatrodė laimė. Tiesiog tuo metu suvokiau, kad baigėsi kažkoks gyvenimo etapas ir kad pas tave atėjo 60 tūkst. žmonių, ir kad greičiausiai taip yra tik kartą gyvenime. Tada tu tą akimirką stengiesi kažkaip išgyventi. Ar aš tą akimirką jaučiausi laimingas – to pasakyti negaliu. Tai buvo daug visokių jausmų: ir graudu, ir kažkoks palengvėjimas, kad kažkas baigėsi, ir nuoskaudos, gal dar kažkokie dalykai, dėl ko mūsų grupė iširo, tuo pačiu euforija, kad yra tiek žmonių, ir mes grojame jiems“, – kalba dainininkas
Kitas ypatingas momentas Andriui Mamontovui – kai gimė jo dukra. Pats dainininkas dalyvavo tame procese ir dar kelias dienas po to jam nepraėjo jaudulys.
„Kai gimė mano dukra, aš pamačiau, kaip ji atmerkė akis ir pradėjo rėkti – aš nukirpau virkštelę. Tai buvo labai labai jaudinanti akimirka, paskui man pora dienų rankos drebėjo, nes tai buvo labai stiprus išgyvenimas. Bet vėlgi, tą akimirką, kada esi laimingas, tu ne visada žinai, ne visada galvoji: „koks aš laimingas“, – sakė A. Mamontovas.
Užmiršta save
Pašnekovas sako, kad laimingiausi žmonės būna tada, kai užmiršta save – pavyzdžiui, per koncertus jis tarsi išnyksta, Andriaus Mamontovo ten nebelieka.
„Būna kartais groju koncerte ir staiga atsipeikėju ir suprantu, kad kokias dvi ar tris dainas buvau pranykęs. Kažkaip susilieji su tuo visu veiksmu, kuris vyksta – su muzika, žmonių reakcija. Tu užmiršti save. Paskui kažkaip suvoki: aš išnykęs buvau, reiškias, aš buvau kažkame kitame, pasinėręs tame kitame dalyke“, – sako dainų autorius.
Užmiršta save jis ir kūryboje, kuri, kaip jis sako, nebūtinai turi gimti iš kančios, netgi priešingai – Andrius norėtų, kad geriausia kūryba gimtų iš laimės.
„Kūrybą įkvepia kažkoks stiprus išgyvenimas: gal tai buvo bloga emocija, gal gera – tu gavai stiprų įspūdį ir kažkaip nori tai išreikšti. Kartais tai gali būti kančia, kartais tai gali būti laimė – niekada nėra vieno dalyko. Man dėl to ir patinka toks kūrybinis gyvenimas, nes nebūna, kad tu arba tik laimingas, arba tik nelaimingas. Tai būtų nenormalu, jeigu būtų tik viena linija kažkokia“, – sako. jis
Ar Andrius Mamontovas yra laimingas? „Taip, šią akimirką tai taip, o būna akimirkų, kai būnu nelaimingas. Šią akimirką taip“, – sako dainininkas.
