„Mane laimingą daro kiekviena diena. Turbūt visą gyvenimą mokaisi, kaip išmokti būti laimingu kiekvieną dieną. Laimė yra mokslas ir darbas, skirtas kitam, o ne sau. Kažkas yra labai gerai pasakęs, kad savo laimę arba savo džiaugsmą gali matyti per kito akis, ne per savo. Veidrodyje savo laimės nepamatysi. Pats laimingas žmogus nebūna – jis nori iš karto pasidalinti“, – tv3.lt laidoje „Ieškom laimės“ sakė V. Masalskis.
Girdėti pasaulį
Garsaus menininko teigimu, žmogui reikia išmokti girdėti pasaulį, ką jis jam siūlo, o ne save, nes savyje žmogus laimės, anot jo, neras.
„Pavyzdžiui, dabar, kaip aš galiu būti nelaimingas, jeigu tu man paskambini ir sakai: pakalbėkit, duokit interviu. Aš esu laimingas, nes esu kažkam reikalingas. Jeigu esu reikalingas – tačiau kitam, ne sau – atsiranda didžiulė laimė“, – sako jis.
Vienas talentingiausių Lietuvos aktorių ir režisierių teigia, kad, norint girdėti gyvenimą, žmogui reikia mažiau svajoti nerealių svajonių ir mažiau galvoti, kad jis viską gali. V. Masalskis pataria save vertinti kritiškiau ir nuolat klausytis, kokios užduotys jam iškeliamos šiandien, dabar.
„Aš galiu labai labai daug prisisvajoti, nematydamas, ką man dabar siūlo gyvenimas. Aš tada kažką užminsiu, kažką nuskriausiu, kažką pažeisiu, sužeisiu. Pavyzdžiui, aš vakare Nacionaliniame dramos teatre turiu spektaklį, bet dabar tu (kreipiasi į žurnalistę – red.) esi mano užduotis. Aš gavau užduotį iš gyvenimo, aš ją priėmiau, ir jai dabar turiu tarnauti. Aš tau dabar turiu tarnauti, manęs jau nėra.
Kai mokaisi aktorystės, pirmiausia turi išmokti gerai jaustis geroje situacijoje, išsisukti iš jos. Pirmiausia aktorystėje mokomės girdėti ir matyti. Galima klausyti, bet ne girdėti, galima girdėti, bet neklausyti, galima matyti, bet nematyti, žiūrėti, bet nematyti. Ta prasme, tu turi pradėti matyti pasaulį, ką jis tau siūlo – jo visą muziką, kompoziciją“, – kalbėjo menininkas.
Apie laimę per nelaimę
Režisierius sako, kad, kalbant apie laimę, labiausiai reikia atkreipti dėmesį į tai, kada žmogus būna nelaimingiausias. „Tu būsi nelaimingas, kada pataikausi visiems. Pataikauti visiems atneša nelaimę – tu esi bestuburis. Geriau gali gauti per galvą, bet tu turi turėti stuburą, turėti poziciją. Bestuburis žmogus visada bus nelaimingas: ar tu būsi kalėjime – tave nuskriaus, ar tu būsi laisvėje – tave nuskriaus, ar tu būsi darbe, ar šeimoje“, – sako pašnekovas.
V. Masalskis taip pat sako, kad nelaimingas jis būna tada, kai nekontroliuoja savo norų.
„Jeigu aš norėčiau važinėtis ypatingos markės mašinomis, aš čia su tavimi nesėdėčiau. Aš būčiau kažkur kitur ir uždirbinėčiau pinigus, kad nusipirkčiau tą mašiną. Aš tarnaučiau tam norui. Tuos norus reikia labai aiškiai kontroliuoti. Nenorėti kažko, kažko atsisakyti, labai realiai pradėti juos girdėti ir matyti“, – sako jis.
Bijo pinigų
Dirbdamas su studentais, V. Masalskis dažnai iš jų girdi pinigų klausimo akcentavimą, tačiau režisierius prisipažįsta, kad nenori daug pinigų, kad nereikėtų jiems tarnauti:
„Taip, pinigai mums yra svarbu, tačiau, jeigu aš turėčiau labai daug pinigų, aš su tavim čia nekalbėčiau. Man čia, Lietuvoje, dabar šalta, ir pinigai man padiktuotų mano gyvenimo būdą, ne aš jiems.
Žmonės sako: kai turėsiu pinigų, darysiu, ką noriu. Nedarysi. Pinigai tau padiktuos, ką daryti. Pavyzdžiui, man pinigai pasakytų: skrendam į Maljorką, čia šalta. Pinigai manęs klaustų: „kam tau tie studentai, kam tu išvis dirbi? O ką, tu dabar naktį lėksi į Klaipėdą iš Vilniaus dėl studentų? Kam tau išvis vaidinti šitame spektaklyje? Atsisakyk. Kam šitiems tarnauti? Nereikia. Aš tau duosiu laisvę. Būk laisvas, skrendam.“ Ir taip pinigai pradeda diktuoti tau taisykles ir tu absoliučiai pradedi nebegyventi savo gyvenimo. Dėl to aš labai bijau tų pinigų“, – kalba V. Masalskis.
Laisvė, žaidimai ir laimė
Režisierus sako, kad dabar daug žmonių ieško ir neranda laimės dėl įvairių priežasčių: pasikeitusios gyvenimo būdo, pasikeitusio žmonių santykių. Viena svarbiausių žmogaus liūdesio priežasčių, anot jo, yra tai, kad vaikai nustojo tarpusavyje žaisti.
„Vaikai nebežaidžia tarpusavyje, o juk mes atrandame profesiją per žaidimą. Pavyzdžiui, aš noriu būti daktaras, o tu būk pacientė. Jeigu nenori būti paciente, ji pabando būti vairuotoja, pavairuoti. Aš irgi žaidžiau, buvau lakūnas, daktaras, ir aktorystė atsirado per žaidimą.
Šešerių metų, kada išmokau skaityti, pasidariau Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“ – išmokau atmintinai ir pats jį susirežisavau, kaip jį kalbėti ir vaidinti. Mane pastatydavo per didžiąsias šventes prie stalo, o aš padainuodavau, įvairiausiais balsais suvaidindavau tą eilėraštį – man labai patikdavo to „Grybų karo“ socialumas. Labiausiai man įstrigo tai, kad mano klausytojams tas „Grybų karas“ patinka. Tie žmonės juokdavosi, jie buvo laimingi. Kai aš prie stalo padeklamuodavau tą konkursą, visi būdavo labai laimingi, ir man būdavo taip faina, man buvo labai gera, kad jie laimingi, ir taip aš suradau tą kitą. Aha – menas, kai padarai laimingą kitą.
Jau būdamas mokykloje, aš nuėjau į konkursą padeklamuoti tą eilėraštį. Ten buvo komisija. Aš galvoju: aišku, laimėsiu, komisija, kaip ir tie žmonės prie stalo, juokis. Ir kai aš pradedu deklamuoti, matau nelaisvus žmones. Jie visiškai nelaisvi. Jie sėdi, jie į mane taip žiūri įtariai, o tie, už stalo, visai kitaip žiūrėjo į mane, jie buvo tikri žmonės“, – pasakojo režisierius. Tame konkurse, dar vaikas V. Masalskis nieko negavo, komisija jį nurašė. Tačiau jaunasis menininkas suprato, kad ta komisija jam nėra kažkoks kriterijus.
„Taip aš pradėjau suprasti pirmiausia, kas yra tas netikrumas, tas maivymasis, susireikšminimas. Tas vaikas, kuris jiems deklamavo, suprato, kad jie yra nelaisvi. Publika, kuri ateina žiūrėti spektaklio, būna laisva. Kritikai arba pseudointelektualai, arba snobai šitoje salėje būna labai svarbūs – svarbūs patys sau. Tai yra didžiulis egoizmas. Jis nemoka priimti, jis nemoka gerti, kas duodama jam gerti. Jis sako: pala pala pala, aš gal negersiu šito“, – sako V. Masalskis.
Režisierius mano, kad žmogus nelaimingiausias būna tada, kai susikoncentruoja į save, kai galvoja jog pasaulis – tai jis, kai virš visko iškelia savo nuomonę ir supratimą apie gyvenimą.
„Mes išvis nekenčiame, kai žmogus labai pučiasi. Amžinatilsį Miltinio (režisierio Juozo Miltinio – red.) yra labai gražus pasakymas: jeigu nori priešą užmušti, reikia jį girti. Jį girk, o jis pūsis kaip varlė, pūsis ir sprogs pats“, – kalba V. Masalskis.
Gyvenimas – laimė
Dabar režisierius sako, kad niekuo negali skųstis – jis yra laimingas, nepaisant visko, ką jis gyvenime patyrė ir nuveikė: „ Kad daug nelaimių pasėjau šitame pasaulyje eidamas per tą gyvenimą, kad aš padariau daugelį žmonių nelaimingais, tai taip. Ne savo gal noru, gal per kvailumą, per durnumą, gal per garbėtrošką, gal per pasipūtimą, gal per pyktį padariau daugelį žmonių galbūt nelaimingais, gal net to nenorėdamas. Bet galiu ir pasakyti, kad mane saugojo angelai sargai ir kad gyvenimas išvis yra jau laimė“, – kalbėjo režisierius V. Masalskis.
