„Mes gyvename tokiame pasaulyje, kai mums visą laiką rodo kažkokias reklamas, kur sako: jeigu turite problemą, tai išgerkite tabletę, ir problema dings, arba paskambinkite šituo telefonu, ir mes išspręsime jūsų problemą. Kai užgriūna sunkumai, mes norime greitai greitai viską išspręsti, kad nieko nebūtų, tačiau ne visada taip būna. Mums kartais reikia išgyventi tą liūdesį. Tarkim, numirė kažkoks artimas žmogus. Mes nieko nepadarysim, kad mūsų gedėjimas dabar pasibaigtų – kartais tai trunka metus, kartais dvejus, kartais trejus – įvairiems žmonėms tai trunka skirtingai. Bėgti nuo liūdesio bet kuriais būdais čia ir dabar yra didžiulė saviapgaulė. Kai liūdna, man, pavyzdžiui, norisi pasiklausyti liūdnų dainų.
Yra žmonių, kur sako: kai man liūdna, tai aš užsidedu linksmą dainą ir bandau pralinksmėti. Iš tikrųjų, jei tau liūdna ir klausai linksmos dainos, kontrastas dar didesnis. Tu tada galvoji: kaip ten linksma ir kaip man liūdna – tau dar liūdniau nuo to darosi. Iš tikrųjų geriausia, kai tau liūdna, paklausyti liūdnos dainos. Tu tada supranti, kad kažkas irgi išgyveno tokį patį jausmą ir tu esi ne vienas“, – tv3.lt laidoje „Ieškom laimės“ kalbėjo dainininkas.
Užsmaugė emocijos
Andrius pasakoja, kad žmonės dažnai nemoka pripažinti, kad jiems reikia pagalbos – to mokinasi ir jis pats. Andrius sako, kad, jei nepasidalinsi su niekuo sunkiomis emocijomis, jos ims smaugti. Taip nutiko ir jam.
„Tada pasikalbėjau su kitu žmogumi. Reikia pasidalinti, reikia pasikalbėti. Pagaliau paskambinti į „Jaunimo liniją“ ar kitą telefono pagalbą ar parašyti laišką kažkam. Jeigu tave spaudžia išgyvenimai, apie tai reikia kažkam papasakoti, su kažkuo pasikalbėti – aišku, geriausia, su žmogumi, kuriuo tu pasitiki“, – sako jis.
Jaučiasi nereikalingas
Andrius sako, kad jis netgi dažnai jaučiasi nereikalingas – tuomet jis ima kvestionuoti tai, ką daro, tačiau tai, pastebi dainininkas, yra normalu.
„Galvoji, kam aš čia darau tai, ar kažkam reikia šito, ar nereikia, ar man to reikia. Aš esu tikras – su tais klausimais susiduria kiekvienas absoliučiai žmogus. Jeigu žmogus nesusiduria su šitais klausimais, man atrodo, kad jam kažkas negerai su galva. Tai natūralu, kad mes kvestionuojame, mes abejojame tuo, ką darome. Tai savotiškas pasitikrinimo mechanizmas“, – sako jis.
Budizmui, kuriame siekiama išsilaisvinimo nuo proto ir nušvitimo, simpatizuojantis dainininkas sako, kad jis taip pat nori sulaukti nušvitimo – jis tai įvardija kaip momentą, kada viskas tampa aišku.
„Ar mes visi nesiekiame nušvitimo, ar visi nenorime, kad vieną dieną staiga viskas būtų aišku? Man atrodo, kad vienam ar kitam lygmenyje visi žmonės nori to kažko, prieiti kažkokį tašką, kai viskas tampa aišku.Tas nušvitimas yra momentinė būsena. Būna akimirkų, kai tu vidury nakties pabundi, ir tau staiga viskas viskas yra aišku – viskas, išvis bet kas aišku, bet tai nėra kažkas, kas tęsiasi visą laiką. Kartais tave aplanko aiškumas, tampa aišku, kad yra taip, o ne kitaip, bet kitą dieną to jausmo gali nebeturėti. Nesu tikras, ar tas nušvitimas yra visiškai galutinis. Tu gali būti išgyvenęs tokias akimirkas, bet paskui ieškosi vėl kitos nušvitimo akimirkos. Man atrodo, mes vis tiek visa laiką ieškom tų euforinių nušvitimo momentų, kada mums viskas tampa aišku, kada mes užmirštame save. Ieškom, kame mes išnykstame – visada ieškom to“, – kalbėjo A. Mamontovas.
