Bipolinis sutrikimas, anksčiau vadintas maniakine depresija, – nuotaikos sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys aktyvumo, padidėjusios energijos, pakilumo epizodai (manija ar hipomanija), o juos po kurio laiko keičia depresijos laikotarpis. Moteris neslepia, kad polinkis sirgti psichikos liga galėjo būti ir paveldėtas – bipolinis sutrikimas diagnozuotas ir jos mamai.
Studijuodama Vilija susipažino su būsimu vyru: „Tuo metu palaidojau mamą. Juokaudavau, kad ji man atsiuntė vyrą iš to paties krašto – toks buvo sutapimas. Pradėjom draugauti, susituokėm. Viskas buvo gerai, kol nesusilaukėm vaiko.“
Nėštumas praėjo sklandžiai, bet moterį išsekino sunkus ir ilgai trukęs gimdymas. Tada prasidėjo kūdikio auginimo rūpesčiai – nuovargis, nemiga. „Tekdavo keltis naktį prie vaiko, miego trūko, jis tapo nereguliarus. Tai labai išderino organizmą. Prasidėjo stiprus ligos paūmėjimas – su psichoze, iliuzijomis, haliucinacijomis, pernelyg ryškiomis spalvomis“, – pasakoja Vilija.
Didesnis profesionalios psichologinės pagalbos prieinamumas.
Daugiau galimybių psichologinę pagalbą gauti telefonu ir internetu.
Mobiliosios specialistų komandos.
Pakilimo būsena – savotiškai maloni
Ji pasakoja, kad minčių galvoje buvo labai daug, jos nerišlios, moteris stengėsi užsirašinėti tai, kas ateidavo į galvą. „Tuo metu jautiesi ypatingas. Man per manijos laikotarpį labai sustiprėjo polinkis į religiją. Mama buvo tikinti, aš – taip pat. Nuolat vaikščiodavau su rožiniu, kalbėdavau maldas. Tikėjimas galbūt apsaugojo nuo atsitiktinių santykių, tik neapsaugojo nuo beprasmio išlaidavimo, saiko nebuvimo“, – pripažįsta pašnekovė.
Moteris neįvardija sumų, kokias išleido būdama manijos būsenos, tik pripažįsta – jos buvo labai didelės: „Leidi pinigus tol, kol kas nors nepasako „Stop“ arba pats nepradedi suvokti, kad kažkas su tavimi ne taip. Tuo metu jautiesi tarsi burbule, kitoje realybėje. Prisipirkau brangių bilietų į koncertus, poilsinių kelialapių. Stabdžių nebuvo.“
Jos teigimu, pakilimo būsena žmogui yra maloni, jam atrodo, kad viską supranta geriau nei kiti, labiau pasitiki savo jėgomis. „Tuo metu nesunku keltis labai anksti ryte, žvaliai jautiesi visą dieną, – pasakoja Vilija. – Visai kas kita, kai prasideda depresijos būsena – tada nesinori nieko, miegi iki pietų, mažiau save prižiūri, tampi neproduktyvus. Prie slogios nuotaikos prisideda ir suvokimas, jog per aktyvumo laikotarpį priskaldei daug malkų, per keletą dienų iššvaistei dideles sumas. Tuo metu labai reikėtų žmogaus, kuris galėtų kontroliuoti, paglobotų, matytų būsenas.“
Sunku atlikti kasdienius darbus
Moteris neslepia, kad susirgus buvo sunku tinkamai pasirūpinti dukra. Kol vyras gyveno kartu, jis vaikui skirdavo daugiau dėmesio. Vyrui išėjus iš namų Vilijai mergaite rūpintis teko vienai. „Užklupus depresijai, daug miegodavau, būdavau vangi. Žinoma, stengdavausi dukros neapleisti – šiek tiek pasikalbėdavom, šiek tiek padėdavau jai, sušukuodavau, išleisdavau į mokyklą. Bet tai nebuvo toks rūpestis, kokio vaikui reikėjo. Dabar manau, kad galbūt reikėjo perlipti per save, daugiau bendrauti su mergaite, – sako Vilija. – Kai dukra gyvena su tėvu, bendravimo su ja labai trūksta, pokalbiai telefonu ne tas pats, kas realus buvimas kartu.“
Vis dėlto Vilija pasidžiaugia, kad santykiai su vyru liko civilizuoti, jiedu išsiskyrė ir bendrauja be didelių pykčių, draugiškai pasidalijo turtą. Moteris liko gyventi tame pačiame bute, kur gyveno iki skyrybų.
Darbe išsilaikyti sunku
Pastaruoju metu Vilija nemažai laiko praleidžia ligoninėse, tai jai trukdo ilgesnį laiką išsilaikyti darbe. Gydytojams diagnozavus bipolinį sutrikimą, kurį laiką Vilija dar dirbo pagal specialybę vadybininke. Vis dėlto, pasak jos, ligai paūmėjus, prarasdavo laiko nuovoką, nebesuprasdavo, kad reikia į darbą, nenueidavo po keletą dienų. Be to, negalėdavo susikoncentruoti, todėl šį darbą teko palikti.
„Pastarąjį kartą dirbau fizinį darbą – tokį, kur rezultatas buvo matyti iškart, nuo jo priklausė ir kitų žmonių darbas. Nesusitvarkai – viskas, išeik. Teko palikti ir šį darbą. Darbdavys labai gražiai su manimi atsiskaitė, sumokėjo išeitinę išmoką, tai labai pagelbėjo prasidėjus karantinui. Dėl prasidėjusio ligos paūmėjimo didelę dalį pinigų išleidau – vėl buvo išsijungęs tas „Stop“ signalas“, – atvirai kalba pašnekovė.
Pasak jos, susirasti darbą ar jame išsilaikyti sunku dėl nuotaikos kaitos – užplūdus depresijai, ji tampa vangi: „Kartais nieko negaliu rišliai pralementi, sunku pokalbiuose su darbdaviu. Sudėtinga perlaužti save, sunku suprasti klausimus ir atsakyti į juos – atrodo, galva tuščia, joje nėra minčių. Kalbi, o mintis nutrūksta, nežinai, kaip pabaigti sakinį. Šalutinį poveikį turi ir vartojami vaistai.“
Esant pakilimo būsenai, padidėja pasitikėjimas savimi, todėl įsidarbinti pavyksta lengviau. Vis dėlto tai nepadeda ilgesnį laiką išbūti darbe – anksčiau ar vėliau išlenda ligos sukeltos problemos.
Nesupranta, kad reikia gydytis
Vilija neslepia, kad artimiesiems tenka ją vežti gydytis per prievartą – ligai paūmėjus savo būklės ji pati adekvačiai įvertinti negali: „Artimiesiems nepavykdavo iki manęs prisibelsti, rasti tinkamų žodžių. Ar pykdavau, kai išveždavo gydytis? Žinoma. Kai tave uždaro į ūmiausių pacientų skyrių Vasaros gatvėj, nieko smagaus nėra. Vis dėlto, būklei pagerėjus, imdavau suprasti: elgiausi netinkamai.“
Moteris sako, kad pirmosios savaitės ligoninėje būna ypač sudėtingos, dėl stiprių vaistų ji mažai ką teprisimena, išlieka tik kai kurios įvykių nuotrupos: „Kartais mane paguldydavo į palatą su lengvesnių sutrikimų turinčiais žmonėmis, bet vėliau perkeldavo ten, kur durys rakinamos, kur stebima vaizdo kameromis. Nemiegodavau naktimis, neleisdavau miegoti kitiems. Pamenu, kaip kartą visus aplinkinius krikštijau vynuogėmis it švęstu vandeniu. Dabar suprantu, kad mano elgesys buvo neadekvatus.“
Ligos paūmėjimas dažniausiai prasideda moteriai nustojus gerti vaistus. „Du kartus buvau metusi vartoti vaistus. Kodėl? Kasdienis tablečių vartojimas verčia jaustis blogai psichologiškai – tai reiškia, kad esi kitoks, antrarūšis. Be to, vaistai turi šalutinį poveikį – padidėja apetitas, imi valgyti, kas pasitaiko po ranka, priaugi svorio. Keletas ligos paūmėjimo atvejų pasitaikė ir vartojant vaistus, bipolinis sutrikimas – labai klastinga liga“, – tvirtina pašnekovė.
Trūksta bendruomeninių paslaugų
Vilija sako, kad sergant psichikos ligomis vien vaistų nepakanka, labai trūksta psichoterapeuto, psichologo pagalbos, bendruomeninių paslaugų. Lengviau rasti tik privačiai dirbančių specialistų, bet jų teikiamos paslaugos kainuoja brangiai.
Pasak pašnekovės, psichiatrų pagalba labai dažnai apsiriboja tik vaistų išrašymu, bendravimo su žmogumi mažai, jo labai trūksta: „Net du kartus psichiatrijos klinikoje atsidūriau tarp liepos ir vasario mėnesių. Būtų įdomu išsiaiškinti, kodėl paūmėjimas ištinka būtent šiuo metu? Norėtųsi, kad specialistai padėtų rasti atsakymus į rūpimus klausimus, taip pat tinkamus žodžius.“
Moters teigimu, ligoninėse besigydantiems žmonėms teikiamos dienos centro, užimtumo paslaugos. Išėjus iš stacionaro, paslaugų tęstinumo pritrūksta. „Taip nuolat susiduri su tais pačiais iššūkiais, patenki į tą patį užburtą ratą. Labai stinga bendrystės jausmo, norisi su kuo nors pasikalbėti, prisijungti prie panašaus likimo žmonių grupės, galbūt padėti jiems. Tikiuosi, kad pavyks sėkmingai įsilieti į Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendriją, be to, ketinu dalyvauti Valakupių reabilitacijos centro rengiamuose projektuose, skirtuose psichikos ir proto negalią turintiems žmonėms. Manau, buvimas tarp žmonių padės pasijusti geriau“, – viliasi pašnekovė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
