Miestas Kannur šiaurinėje Keralos valstijos dalyje unikalus tuo, jog jame iki šiol šventyklose šokamas archaiškas ritualinis šokis theyyam. Norėdamos jį pamatyti rizikavome savo gyvybėmis, belsdamosis naktį siaurais, neasfaltuotais kalnų keliais ir miegodamos pirmame pasitaikiusiame viešbutyje žemėlapiuose nepažymėtame Panyanur mieste. Theyyam buvo to vertas.
Skaitykite pirmąją, antrąją, trečiają, ketvirtąją, penktąją ir šeštąją nuotykių Indijoje dalį.
Kai pasibaigia asfaltas
Šiek tiek pavažiavus iš Virajpet Panyanur kryptimi autobuso bilietų pardavėjas uždarė visus langus. Iš pradžių nesupratome, kam to reikia, kai taip karšta. Netrukus priežastis paaiškėjo - baigėsi asfaltuotas kelias. Lenkijos keliai, palyginti su neasfaltuotu kalnų keliu Indijoje, - nuostabi magistralė. Jeigu asfaltuotu keliu Indijoje normalus greitis yra 40-50 km/h, tai šiuo keliu autobusas važiavo perpus lėčiau. O mes jautėmės kaip audros blaškomoje valtyje viduryje vandenyno. Autobusui įveikiant kiekvieną duobę nuo sėdynės pašokdavome nuo mažiausiai 30 cm. Jūrligės simptomai, paprastai mane kankinantys važiuojant kalnų serpantinais, nuo tokio kratymo išnyko.
Apsilenkimai su priešpriešiais važiavusiomis mašinomis autobuso vairuotojui buvo didžiausias iššūkis. Tokio siaurumo ir duobėtumo kelyje, mūsų akimis, tai atrodė niekaip neįmanoma. Klaikome, klausydamos, kaip pakelės medžių šakos braižosi į langus, o autobusas pakrypdavo ant šono iki minimalios apsivertimo ribos. Indai yra vairavimo virtuozai. Tokioje ekstremalioje situacijoje, kai nuo tavęs niekas nepriklauso, mokaisi pasitikėti žmonėmis. Juk vairuotojas ir bilietų pardavėjas važiuoja šiuo keliu kiekvieną dieną...
Keista, tačiau mums kelionės diskomfortas ir baimė sukėlė paradoksalią reakciją - juoką. Kodėl ir iš ko kvatojomės, nė neprisimenu, tačiau tuo momentu, ko gero, tai buvo vienintelė mūsų apsauga. Čia reikėtų pridurti, jog, be mūsų, autobuse buvo dar kokie septyni keleiviai. Trys vyrai, iš kurių vienas buvo visiškai girtas, ir šeima su kokių trejų metų mergaite bei kūdikiu. Per visą tą neasfaltuotą košmarą, trukusį gal valandą, gal pusantros (laiko nuovoka buvo išnykusi), vaikai nė necyptelėjo.
Kai galvojome, jog jau tuoj tuoj visi vidaus organai iškris iš savo orbitų - autobusas sustojo prie... restorano. Taip mes garsiai pavadinome pakelės užeigą, tiksliau, pašiūrę, kurioje nebuvo šviesos (jos ten turbūt apskritai nėra), bet buvo maisto ir būrelis vyrų vakarieniavo žvakių šviesoje.
Suprantama, jog po "smagių" linksmųjų kalnelių mums į maistą buvo bloga net pažiūrėti, bet vanduo su soda ir citrina atrodė kaip dievų gėrimas. Velniop įspėjimus, jog šio gėrimo Indijoje gerti nepatartina, nes jam naudojamas vanduo gali būti nefiltruotas. Aišku, kad tokiame užkampyje jis ir buvo nefiltruotas, bet išgyvenome ir, kad ir kaip keista, jokio blogumo nepajutome.
Lengviau atsikvėpėme tik įvažiavusios į Keralos valstiją. Dėl to, jog vėl sugrįžome į asfaltuotą ir lygų kelią, dėl to, jog artėjome prie sąlyginio kelionės tikslo. Juk autobusas važiavo ne į Kannur, kur mums reikėjo, o į kažkokį Panyanur, neva esantį 30 km nuo mūsų miesto. Įvažiavus į kažkokį nedidelį miestelį autobuso bilietų pardavėjas mus informavo, kad čia turime išlipti ir laukti autobuso į Kannur. Buvo apie 11 valandų vakaro. Aišku, jog joks autobusas į Kannur tokiu laiku nevažiuos, o miestelyje nepastebėjome nė vieno viešbučio, tad išlipti atsisakėme ir nusprendėme važiuoti iki Panyanur.
"Hotel" - tai ne viešbutis
Į Panyanur atvažiavome vidurnaktį. Akyse nušvito, kai prie pat autobusų stoties pamatėme du iš tolo šviečiančius, spalvotomis girliandomis papuoštus pastatus su užrašu "Hotel". Prie įėjimo mus pasitiko gal penki įstaigos darbuotojai. Paprašyti parodyti kambarius, jie mus paslaugiai palydėjo į didžiulę salę, bet tai buvo valgykla, pilna naktipiečiaujančių vietinių. Patikslinome, kad nenorime valgyti, kad norime pasižiūrėti kambarius. Tada buvome palydėtos... į dar vieną, ko gero, banketinę, salę. Kai dar sykį paaiškinome, jog ieškome nakvynės, pagaliau buvome suprastos. "Hotel" darbuotojai paaiškino, jog viešbutis yra tik miesto centre. Tai kas tada yra "Hotel"? Vėliau, jau supratusios, jog "hotel" Keraloje reiškia ne viešbutį, o valgyklą, kurioje reikia greitai pavalgyti ir išsinešdinti, vis dar negalėjome susitaikyti su šia indiška keistenybe.
Išėjusios iš "Hotel" į motorikšą sėdomės pasiruošusios, jog šis gali nuvežti nežinia kur. Juk naktis, o vakariečiai turistai šitoje vietoje tikriausiai itin reti svečiai. Taigi patogi proga pasipelnyti. Laimei, autorikšos vairuotojas pasitaikė sąžiningas, iš tiesų nuvežė į geriausią Panyanur viešbutį ir net už realią kainą. Deja, kainos viešbutyje buvo ne pagal mūsų kelionės biudžetą. Dvivietis kambarys kainavo apie 2500 rupijų (apie 200 litų). Viešbučio darbuotojo pasiteiravusios, ar neįmanoma apsistoti pigiau, gavome nuorodą į netoliese esantį pigų viešbutį. Pasirodo, viešbučiai Keraloje vadinami anglišku terminu "lodge" (nakvynės namai). Už nakvynę "Everest Lodge" sumokėjome mažiausiai per visą kelionę - tik 160 rupijų (apie 8 litus) už dvivietį kambarį. Nustebome, kad kambarys buvo gana tvarkingas. Žinoma, karšto vandens jame tikėtis būtų buvę naivu. Vis dėlto džiaugėmės, pagaliau radusios kur priglausti galvą.
Susisiekimas tarp Panyanur ir Kannur buvo puikus. Tiesa, ne 30 kilometrų, o kokios 3 valandos kelio, tačiau kelionė minkštu patogiu autobusu, gėrintis vešlia, žalia Keralos gamta, neprailgo. Dar vienas indiškas paradoksas - nedidelius atstumus veža komfortabilūs autobusai, o ilgus ir sudėtingus - senos griuvenos.
Kannur ketinome tik pasižiūrėti theyyam ir tą pačią dieną keliauti toliau.
Theyyam, arba Dievas kalba žmonėms
Theyyam ritualinis šokis, atliekamas šventyklose. Theyyam - tai archaiška induizmo atmaina, primityvus gentinis religinis kultas, kuriam turėjo įtakos budizmas ir džainizmas (uždraudęs kraujo aukojimo ritualus). Praeityje theyyam išpažino milijonai žmonių visoje šiaurinėje Keralos valstijos dalyje, o dabar ji išliko tik Kannur ir Kasargod miestuose.
Istoriškai theyyam susiformavo kaip žemiausioms kastoms priklausiusių žmonių - šudrų, vaišijų ir kt. - religinė tradicija, mat šių kastų atstovams praeityje nebuvo leidžiama įeiti į induistines šventoves, kuriose melsdavosi aukštesnių - brahmanų bei kšatrijų - kastų atstovai. Theyyam metu dažniausia garbinama Motina Deivė, vadinama Bhagavathy, kuri yra pagrindinių induizmo deivių Brahmani (Sarasvati), Vaišnavi (Lakšmi) ir Šivani (Durga) trejybė. Taip pat garbinamos dvasios, protėviai, medžiai (vienas theyyam namelis mūsų aplankytoje šventykloje buvo prilipdytas tiesiog prie medžio kamieno), gyvūnai, gyvatės, daugybė žmonių dievų ir deivių.
Theyyam ritualas prasideda nusileidus saulei, 7 valandą vakaro, ir tęsiasi visą naktį. Ir taip kiekvieną dieną. Theyyam šventykla - tai trys maži mediniai nameliai. Ant jų stogų viršūnių - įspūdingos iš medžio drožtos kažkokių demonų (gal dievų) kaukės, visas namelis dekoruotas drožinėtais ornamentais, nudažytas ryškiomis spalvomis. Namelio viduje kabo raudonas audeklas, dega aliejinės žvakės, pridėta aukų dievams - ryžių, gėlių žiedlapių, aliejų.
Aptvertos šventyklos teritorijos kampe vyksta pasiruošimas ritualui. Grupė vyrų, apsikrovę palmių lapais, cukranendrių plaušais, dažais ruošia rekvizitą theyyam ritualui. Prie kiekvieno namelio prieš theyyam atlikėjo pasirodymą pasimeldžia (giedodamas mantras uždega smilkalus, aliejines žvakes, aukoja aliejų, ryžius, laimina žmones) šventikas.
Netrukus su būgnininkų palyda pasirodo theyyam ritualinio šokio atlikėjas. Tai - įspūdingos išvaizdos vyras: stambaus sudėjimo, juodais, žemę siekiančiais plaukais, apsirengęs ryškų raudoną kostiumą, kurį sudaro sijonas ir į skraistę panaši viršutinė dalis bei karūna. Jo veidas išdažytas ryškia geltona spalva, akys apvestos juodai, matyt, simbolinę reikšmę turinčiais baltos spalvos piešiniais dekoruotas kūnas. Ant rankų ir kojų žvanga masyvios grandinės. Atrodo grėsmingai. Pagal būgnų ritmą jis pradeda šokti. Tas šokis - keistas, įdomus, baisus, hipnotizuojantis, vedantis į transą. Šokėjas ritmiškai linguoja visu kūnu, sukasi aplink savo ašį, judina rankas, kojos nenutrūkstamai muša ritmą. Vėliau jis apsuka ratą aplink kiekvieną spalvotąjį namelį, sauja žarsto ant žmonių ryžius.
Vienas indas, priėjęs prie mūsų, pasisiūlo paaiškinti, kas vyksta. Jis papasakoja kažkokią legendą apie brahmanų ir šudrų konfliktą, pasibaigusį žmogžudyste. Neva nužudytasis žemosios kastos žmogus tampąs theyyam dievybe. "Kitose šventyklose žmonės kalba su Dievu (meldžiasi), o theyyam - Dievas kalba žmonėms", - sakė nepažįstamasis.
Bus daugiau.
