Akcija pavyko – per tris dienas sulaukta 25 „būsimųjų modelių, auksinių gaublių laimėtojų ir televizijos ekranų žvaigždžių“. „Smagu, kad sulaukėme didelio susidomėjimo, – sako viena iš akcijos sumanytojų, „Algojimo“ rinkodaros vadovė Aurelija Šotaitė. – Kai kurie skambinę žmonės apgailestavo, kad negalėjo dalyvauti dėl netinkamo darbo laiko, bet pažadėjo atvykti jiems patogiu metu. Be to, buvo apgailestaujančių, kad atranka organizuojama tik Vilniuje, todėl pasistengsime panašių akcijų surengti ir kituose dideliuose miestuose.“
Vis dėlto atrankoje ne visi buvo vilniečiai – Vaiva Dulevičiūtė atvyko net iš Pasvalio rajono. Beje, ji yra „Algojimo“ projektų koordinatorė (dirba nuotoliniu būdu), tad pati kalbino žmones atvykti. Vaiva įsitikino – nesvarbu, kur gyveni ir kokia tavo negalia, jei nenori dalyvauti, visada rasi kokią priežastį neateiti: „Tai atstumas per didelis, tai laikas netinkamas, tai dar kokia kliūtis.“
Pati Vaiva turi modelio patirties – yra reklamavusi keletą produktų socialiniuose tinkluose. „Esu reklamavusi ir produktus, kurie visai nesusiję su negalia – drabužius, kosmetiką – jeigu kas nors kviečia, mielai dalyvauju“, – šypsosi Vaiva.
Vilnietei Jelenai ši atranka – pirmoji. „Feisbuke radau informaciją ir nusprendžiau išbandyti save, pasižiūrėti į save iš šono. Man tai apskritai pirmasis bandymas išeiti iš namų, dalyvauti viešoje akcijoje“, – sako 15 metų vežimėliu judanti moteris ir priduria, kad ką tik įstojo į asociaciją „Savarankiškas gyvenimas“, tad ši akcija jai, matyt, nebus paskutinė.
Taip.
Ne.
Nežinau, manęs tai nedomina.
Idėja – iš Australijos
A. Šotaitė pasakoja, kad bendraujant su šeimomis, kurios augina negalią turinčius vaikus, pastebėjusi, jog šie vaikai neturi drąsių svajonių. „Bet kuris kimokyklinio amžiaus vaikas, paklaustas, ką norėtų veikti gyvenime, turės tūkstantį atsakymų: noriu būti dainininkas, šokėja, policininkė, kosmonautas ir pan. To paties paklausus vaiko, turinčio negalią, dažnai neišgirsi jokio atsakymo arba jis nusuks akis ir atsakys visiškai nevaikiškai: „gal kažką su negalia, gal kokiam fonde norėčiau dirbti“. Pradėjom galvoti, kodėl tie vaikai neturi pasitikėjimo, neturi svajonių. Matyt, vaiko artimieji taip susikoncentruoja į vaiko negalią, kad pamiršta vaikui parodyti, kad yra ir kitoks pasaulis, kad turint negalią galima svajoti, galima daryti visiems įprastus dalykus – eiti į koncertus, dainuoti šokti, piešti ar dalyvauti modelių agentūros atrankose“, – pasakoja rinkodaros vadovė.
Ji sako, kad idėją pasiskolino iš internete rasto pavyzdžio – Australijoje viena mama, auginanti negalią turintį vaiką, nufotografavo jį vienoje modelių atrankoje ir nuo to laiko jį ėmė kviesti filmuotis, fotografuoti reklamoms. Taip gimė idėja pabandyti į atrankas pakviesti žmones, turinčius negalią. Pasak Aurelijos, „Editos kastingas“ pasirinktas dėl to, kad šios modelių agentūros darbo laukas labai platus – ji dirba ne tik su dideliais reklamos projektais, bet ir ieško žmonių, kurie galėtų dalyvauti kino filmų masuotėse, televizijos laidų filmavime ir kt.
Reikia tik išdrįsti
UAB „Editos kastingas“ įkūrėja, režisierė Edita Kabaraitė sako, kad sulaukę pasiūlymo bendradarbiauti mielai sutiko. „Iš tiesų mūsų atrankose yra buvę negalią turinčių žmonių – kartais jų ieškodavome, bet buvo ir tokių, kurie atėjo patys. Dirbame tokioje rinkoje, kur gali prireikti įvairiausių žmonių, todėl tikiu, kad atsiras projektų. Viena mama atsivedė nuostabią dukrytę Vanesą, turinčią Dauno sindromą. Ketverių metų mergaitė yra drąsi, visur eina, su visais sveikinasi, šypsosi“, – įspūdžiais dalijasi Edita.
Fotografė Svetlana Bolnienė sako negalią turinčius žmones fotografavusi pirmą kartą, bet jai ši fotosesija niekuo nesiskyrė nuo kitų. „Kai kurie truputį daugiau susikaustę, kiti laisviau jaučiasi – kaip ir visi žmonės. Iš pradžių gal daugiau susikaustymo, o kai pradedi bendrauti, žmogus atsipalaiduoja“, – sako Svetlana.
E. Kabaraitė nori padrąsinti save išbandyti ir tuos, kurie akcija nesusidomėjo arba mano, kad tai – ne jiems. „Editos kastingas“ laukia kiekvieno, ir tam nereikia kažkokių specialių akcijų. „Jeigu žmogus negali eiti, tai gali dainuoti, garsinti filmus, dar kažką daryti. Galimybių visada yra, tik reikia truputėlį drąsos. Drąsesni galėtų būti ir kūrybininkai – negalią turintys žmonės tikrai galėtų būti dažniau matomi socialinėse reklamose ir kitur“, – įsitikinusi „Editos kastingo“ vadovė.
Jai pritaria ir A. Šotaitė: „Norisi atkreipti reklamos kūrėjų dėmesį, kad negalią turintys žmonės yra ne tik visuomenės dalis, bet ir tikslinė grupė – jiems ir internetas rūpi, ir technologinės naujovės, jie ir sportuoja, pavyzdžiui, vežimėliu judantis Viktoras, kuris keturis kartus tapo pasaulio fitneso čempionu – jam irgi aktualu, kokius naujus batus ar termomarškinėlius išleido „Nike“. Bet tokių žmonių reklamose mes nematom“, – sako Aurelija.
Tikisi sulaukti pasiūlymų
Užkalbintas Viktoras Topol prisipažįsta, kad turi svajonę nusifilmuoti kokiame nors seriale: „Turiu daug pažįstamų Australijoje ir Amerikoje, kurie, turėdami negalią, filmuojasi ir uždirba“, – sako Viktoras. Jam kameros – ne naujiena. Jis šoka hiphopą, yra dalyvavęs „Lietuvos talentuose“, savo vežimą iškelia į orą, atlieka kitus triukus.
Akcijoje dalyvavusiam asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentui Ričardui Dubickui dalyvavimas modelių atrankose kažkada buvo kasdienybė – Ričardas filmavosi įvairiuose filmuose, dirbo kaskadininku, buvo net subūręs trisdešimties žmonių kaskadininkų grupę. Bet kino karjera baigėsi Ričardui atsisėdus į neįgaliojo ratelius. R. Dubickas sako pastebėjęs, kad kitose šalyse kuriami filmai, kuriuose dalyvauja ir negalią turintys žmonės, o pas mus tokių kūrinių labai trūksta. „Norėtųsi, kad neįgalūs žmonės turėtų daugiau galimybių, todėl labai palaikau šią akciją“, – sako Ričardas.
Naujų pasiūlymų tikisi sulaukti ir Inga Filipovič. Ji „Editos kastinge“ jau buvo užsiregistravusi prieš daugelį metų, tereikėjo atnaujinti savo anketą. Ingai yra tekę vaidinti ir teatre, ir kine – tiesa, čia ji atliko tik epizodinius vaidmenis. „Man patinka, kad vaidindamas gali užmiršti savo rūpesčius, bėdas ir būti visai kitoks. Labai norėčiau kine gauti rimtesnį vaidmenį, būtų įdomu padirbėti“, – sako Inga.
Save išbandyti reklamose, o gal ir kur nors kitur tikisi ir Živilė Žukauskaitė. Socialinę pedagogiką baigusi Živilė sako turinti sceninės patirties, jai yra tekę organizuoti renginius. Ši akcija jai – galimybė ištrūkti iš įprastos aplinkos, išbandyti save.
Vežimėliu judanti Agnieška Toločko – magistrantė, Vilniaus universitete studijuoja kriminologiją. „Paauglystėje prisižiūrėjau filmų apie kriminalistiką ir visą laiką svajojau apie šią profesiją, bet supratau, kad tai ne man – nuo gimimo nevaikštau, tai tikrai nevažiuosiu į iškvietimą vežimėliu – juk pas mus daug kas nepritaikyta. Todėl pasirinkau profesiją, kuri yra arti kriminalistikos“, – pasakoja Agnieška. Vis dėlto gal kam nors kils idėja sukurti serialą apie vežimėliu judančią kriminalistę? Fotogeniška, aktyvi, drąsi mergina puikiai tiktų tokiam vaidmeniui.
A. Šotaitė tiki, kad galimybių atsiras kiekvienam, tik reikia bandyti. „Pavyzdžiui, žmonės kviečiami dalyvauti filmuojant televizijos laidas. Paaiškėjo, kad negalią turintys žmonės dažniausiai kviečiami tik į laidas apie neįgaliuosius. Bet juk jiems įdomios ir laidos apie sportą, maistą, makiažo paslaptis, santykius, jie lygiai taip pat puošiasi, skalbia, gamina, keliauja. Be to, tokiuose filmavimuose galima susirasti draugų, pamatyti, kaip atrodo filmavimo aikštelė, kaip dirba montuotojai, apšvietėjai, garso specialistai – gal tai galimybė rasti ir būsimą profesiją?“ – sako rinkodaros vadovė.
Pasak Aurelijos, per tris dienas tikrai niekas nepasikeis, bet pirmieji žingsniai padaryti. „Tikimės, kad mūsų akcijos dalyvius pastebės įvairių projektų kūrėjai. Tada gal ir kiti pamatys, klaus: važinėji į televiziją? O ką ten veiki? Tada gal ir patys išdrįs pabandyti“, – optimistiškai kalba A. Šotaitė.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
