Mergaitė iš Ukrainos, dabar gyvenanti Jungtinėje Karalystėje, liko taip sutraumuota karo, kad nekalbėjo penkias savaites, rašoma mirror.co.uk.
Devynmetė Malina Pankreatine iš Ukrainos bėgo kartu su broliu Artiomu (17) ir mama Odena (38) – jų kelionės tikslas buvo Trafalgaro Mančesterio apylinkėse.
Britas Andy Gabriela su žmona Gražina, abiems jiems 56–eri, priėmė juos į savo namus kartu su dar viena trijų asmenų šeima.
Mažoji mergaitė visai nekalbėjo
Buvo baiminamasi, kad Artiomas su šeima išvykti negalės dėl Ukrainoje galiojančio draudimo sveikiems vyrams palikti šalį. Jam taip pat išgyventa patirtis paliko traumą ir dabar jis nenori būti su kitais žmonėmis, sako Andy. Šeima atvažiavo į Angliją gegužės pradžioje, iš Lvivo Vakarų Ukrainoje jie keliavo į Krokuvą Lenkijoje.
„Mažoji mergaitė visai nekalbėjo“, – apie Milaną pasakoja Andy. – „Ji tokia miela, ji net mūsų šuniui Owenui per visą Europą atvežė cypiantį guminį viščiuką. Aš jiems sakiau – palaukite, kol ji atvažiuos, kai pamatys šunį, tikrai pradės kalbėti“.
Andy ir Gražina anksčiau savo namuose buvo priėmę ir pabėgėlių iš Sirijos. Juos įkvėpė Gražynos šeimos istorija Antrojo pasaulinio karo metu.
„Mano žmonos mama buvo lenkė, ir per Antrąjį pasaulinį karą, kai atėjo rusai, jie nužudė jos tėvą, jaunus sūnus, keturias mažas mergaites su mama įsodino į roges ir išsiuntė kaip pabėgėles“, – pasakoja Andy. –
„Jos mama išgyveno tik kitų žmonių pagalbos dėka. Galiausiai ji prieglobstį gavo Indijoje, ten praleido paskutinius ketverius gyvenimo metus. Todėl mes ir norime padėti. Jei ne žmonių pagalba, neturėčiau savo žmonos“.
Sirgo koronavirusu
Andy pasakoja, kad kai Putinas paskelbė invaziją į Ukrainą, jis gulėjo lovoje sirgdamas koronavirusu. Jis kompiuteryje stebėjo karo eigą ir pradėjo galvoti, kaip gali padėti.
„Feisbuke pradėjau ieškoti žmonių, radau ukrainiečių, pradėjau komentuoti jų įrašus, pasiūliau apgyvendinti moteris ir vaikus, ir žinia labai greit pasklido iš lūpų į lūpas“, – sako jis.
Antroji Andy ir jo žmonos priimta šeima – mama Galina (38), jos vaikai Kristina (18) ir Borisas (11). Andy priduria, kad vietos savivaldybė kruopščiai tikrino jų namus, prieš patvirtindami, kad jie gali suteikti prieglobstį:
„Buvo daug patikrų, ypač dėl vaikų priėmimo. Jie pas mus buvo atėję gal tris ar keturis kartus, tikrino pasus, priešgaisrinę apsaugą, elektros instaliaciją ir taip toliau, kad tikrai būtų saugu“.
Jungtinėje Karalystėje savivaldybė pabėgėlius priimančioms šeimoms, kurios jiems padeda, per mėnesį skiria 350 svarų visai šeimai. Pabėgėlių šeimos taip pat gali gauti 200 svarų čekį maistų. Vaikai gali eiti į mokyklą, suaugusieji gali dirbti ir turi mokėti mokesčius. Jie taip pat gali registruotis pas gydytojus ir odontologus.
Andy sako: „Visai taip pat, lyg jie būtų atvažiavę iš ES, kai mes dar nebuvome išstoję“.
Po reikiamų patvirtinimų pabėgėliai iš Ukrainos gauna šešių mėnesių trukmės vizą. Tačiau jei jiems suteikiama biometrinė viza, tuomet viza pratęsiama iki trejų metų. Tik tuomet galima prašyti ilgalaikio leidimo gyventi.
Ilgai laukė vizų
Andy priduria: „Britanija viską gerai sutvarkė, bet vizų išdavimo sistema buvo lėtoka. Iš pradžių mums reikėjo laukti šešias savaites, kol buvo išduotos vizos, nors dabar, girdėjau, laukimas sutrumpėjo iki trijų dienų“.
Šiuo metu jis padeda Olenai ir Galina ieškoti darbo, o vaikams – tinkamų mokyklų.
„Jie po truputį įsikuria, viskas jiems gerai sekasi“, – sako jis. Galina šią savaitę turėjo pokalbį dėl darbo, o Malina ir vėl pradėjo kalbėti.
„Mes labai džiaugiamės, galėdami juos priimti, o jie mato, kad esame tiesiog geri žmonės“, – sako Andy.
Pora turi dvi suaugusias dukras, kurios su tėvais jau nebegyvena.
