Pašnekovės dienos pripildytos veiklų – net braška. „Kai dirbau, viską labiau spėdavau, nei dabar, kai nebedirbu“, – šypteli pase jau senjorė Ona, nors iš tiesų metai vos gaudydami orą nuo tikrojo pelėdnagiškės amžiaus atsilieka mažiausiai geru dešimtmečiu!
Gyvsidabrio dūšią iš mamos paveldėjusi moteris kasdien grūdinasi šalčiu, mankštinasi, gomurį džiugina sveikatai palankiais valgiais, bet taip pat pabrėžia neatsisakanti ir mažų šio pasaulio malonumų – kąsnelio torto su artima bičiule ar egzotiškų vaišių kelionėje.
Onutės sielą svaigina meilė gėlėms, kurių žieduose vasarą skęsta kiemas ir sodas, širdis dainuoja, kai trankiai švęsti vardinių suguža būrys draugų, o pati didžiausia atgaiva – laikas su šešiais anūkais, Pelėdnagių užtvankoje plaukiojant irklentėmis ar, kaip tikrai močiutei – kepant lietinius. Štai toks tas jaunystės eliksyras – patikrintas ir išties veiksmingas!
Anūkės vestuvės – ypatingą dieną
Prieš susėdant pokalbio, Onutė paprašo kelias akimirkas luktelėti virtuvėje, kur ji mudviem ruošia sveikuolišką kokteilį iš vaisių, uogų, įpila vandens ir įkrečia porą šaukštelių medaus. „Vitaminų bomba! – pavadina į stiklines pildama vaiskiai rožinį kūrinį. – Vyras kavą geria, o aš – ne.“ „Onute, kam gi Jums kava? Jūs ir taip savo kunkuliuojančia energija prilygstat vulkanui“, – pasijuokiam. „Kadaise kavą gėriau, bet tada vyras negėrė, o dabar apsimainėm“, – priduria ji.
„O kaip vyras atlaiko Jūsų temperamentą? Regis, pats – ramaus būdo“, – pasmalsauju. „Taip, Vytas išties toks. Jei abu būtume smarkūs kaip aš – būtų mišios, – juokiasi. – O dabar viskas gerai. Rugpjūčio 30-ąją sulauksime auksinių vestuvių, – pasidžiaugia Ona. – Šventei buvome užsakę salę, bet teko datą nukelti savaite vėliau, nes vyriausia anūkė Karolina padarė siurprizą – pranešė būtent tą dieną pati eisianti prie altoriaus.“
Auksinė jaunamartė lieknės
Patogiai prisėdusios svetainėje su Onute keliame po stiklinę jos paruošto kokteilio už 2025-ųjų sėkmę. „Naujus metus daugelis pasitinka su įvairiausių pažadų našta. Vieni sportuos, kiti sveikai maitinsis, treti nervus tausos. O Jūs ar davėte sau kokių pažadų?“ – pasiteirauju įkvėpta mudviejų tosto.
„Daviau! – tvirtai tarusi nutęsia pašnibždomis… – Numesti svorio, – ir pasileidžia garsiai kvatoti. – Vyresniame amžiuje norimą svorį išlaikyti sunkiau. Bet iki vestuvių: ir anūkės, ir savo auksinio santuokos jubiliejaus – būtinai reikia sublogti. Noriu numesti mažiausiai 10 kilogramų!
Jau apgalvojau ir planą. Pirmiausia – laiku miegoti, laiku valgyti, ir, aišku, žiūrėti, ką valgai. Štai matote mano treniruoklius, turiu ir masažinę kėdę, specialų masažinį lanką, gimnastikos kamuolį, kitos įrangos. Sąžiningai sportuoju.“
Martelės patvorinė mišrainė
„Onute, kiek anksčiau prasitarėte, kaip atrodo Jūsų rytas. Labai suintrigavote – basomis kojomis lekiate per gruodą“, – nusistebiu ir paprašau pasidalinti.
„Rytą pradedu stikline šilto vandens. Tada basa einu palakstyti į lauką. Nors ir speigas, tačiau bent kelioms minutėms būtinai – šitas ritualas mirtinas, niekada nepraleidžiu. Grįžusi darau mankštą, o paskui lendu po kontrastiniu dušu. Jis labai naudingas odai ir puikiai pabudina.
Tada sėdu pusryčiauti. Dažniausiai tai būna virtas kiaušinis, avokadas ir… silkutė, – netikėtu lėkštės komponentu užbaigia pusryčių meniu. – Žinau, gal silkė ir nelabai dera su kiaušiniu, bet man skanu.“
Moteris pasidalina ir gardžios rytinės košės receptu. Ekologiškus, specialioje mūsų senamiesčio parduotuvėlėje perkamus grikių dribsnius pelėdnagiškė išverda vandenyje, tada košę skanina lašeliu ghi sviesto, avokadu, šviežiu pomidoru ir žalumynais – petražolėmis, krapais.
„Mudu su uošviu abu buvom tokie žoleėdžiai, – juokiasi Onutė. – Mes pas juos šiltnamį statydavom. Atvažiuodavom pavasarį, aš darže pripjaudavau jau išlindusių žieminių česnakų laiškų, garšvų paskindavau ir sutaisydavau su grietine. Tai a. a. uošvis sakydavo: „Palauksiu marčios – ji labai skanią patvorinę mišrainę padaro.“ Aš viską valgau – man viskas tinka.“
Ant Onutės pietų stalo išvysite ir garuojančią dilgėlių sriubą, o atsigaivinti ji pasiūlys garsiojo arbatos grybo – kombučios gėrimu, laikomu vaistu nuo šimto ligų. „Šį grybą mama ir vaikystėje augindavo“, – prisimena Ona.
Gruodį žalumynai – iš savo šiltnamio
Pačių įvairiausių daržovių pelėdnagiškė užsiaugina darže, o savais šviežiais žalumynais dar gardino neseniai prabėgusių žiemos švenčių patiekalus!
„Neįtikėtina, bet Kūčių vakarienei ruošėme mišraines iš savame šiltnamyje puikiai išsilaikiusių špinatų, gražgarsčių. Petražolės, krapai net lauke dar nebuvo nušalę, – stebisi pašnekovė. – Dabar (aut. past. – kalbėjomės sausio 13 d.) gal jau ir nieko neliko – nebuvau nuėjusi pažiūrėti, nes neseniai grįžau – prieš Naujuosius buvau išvykusi paviešėti pas Vokietijoje gyvenančią dukrą Akvilę ir jos šeimą.“
Sužavėjo Vokietija
Nuo tada, kai į Vokietiją su vyru sparnus pakėlė Onutės dukra, moteris į šią svečią šalį mielai susikrauna lagaminus vos pasitaiko proga. Vokietija pelėdnagiškę žavi tvarka, švara, apgalvotais gyventojams patogiais sprendimais ir vietinių žmonių kultūringumu.
„Stiprų įspūdį paliko vokiečių mandagus – eini per parką ir kiekvienas – tiek vaikas, tiek suaugęs – su tavimi sveikinasi, – pasakoja moteris. – Dukros šeima įsikūrusi nedideliame miestuke, apie 180 kilometrų nuo Frankfurto – Pietų Vokietijoje. Jų mieste gyvena ūkininkas, iš kurio dukra perka kiaušinius, pieną, daržoves.
Prie ūkio lauke stovi kioskas – tarsi automatas. Atėjęs, nors ir vidury nakties, įmetei pinigų ir nusipirkai bulvių, morkų, kiaušinių, dešros, dešrelių, šiame ūkyje gaminamo vyno, pieno pripila į butelį. Kainos normalios – pieno litras kainuoja 1 eurą. Mums į Pelėdnagius ūkininkai irgi už tokią pačią kainą atveža pieną.
Žinoma, įspūdžiai įspūdžiais – pakeliauti smagu, bet svarbiausia, kad pabuvau su anūkais, kuriuos dėl mus skiriančio atstumo matome rečiau nei norėtųsi, o jie pagrandukai: Gabrielei – dveji, Norbertui vasarį bus 6-eri. Taip pat vasarį vidurinio sūnaus Pauliaus atžaloms Nojui sueis 15-ka, Kajui – 17-ka. Vyriausio sūnaus Deivido dukrai Karolinai – 24-eri, o sūnui Dominykui – 14-ka. Laiką su anūkais labai branginu.“
Mena senuosius Pelėdnagius
Onutė užaugo Babėnuose, o jos vyras Vytautas – Sirutiškyje. Į Pelėdnagius pora atsikraustė 1976-aisiais, kai sutuoktinis čia gavo vairuotojo darbą.
„Buvome jauna šeima. Neturėjome, kur gyventi, o mums čia prižadėjo bendrabutį, tai ir atsikraustėme. Paskui viename iš pastatytų daugiabučių gavome dviejų kambarių butą, o gimus dukrai – trečiai atžalai, mūsų šeimai kitame daugiabutyje skyrė keturių kambarių butą. Vėliau nusprendėme nusipirkti savo namą, – nuo to laiko Ona šeimos židinį kursto žaliame Kėdainių gatvės medinuke, praeivio akį vasarą traukiančiame rūpestingai išmyluotais gėlynais. – O kaip anuomet atrodė Pelėdnagiai! Taip gaila, kad neturime nuotraukų. Kaimas statėsi mūsų akyse. Žvyrkelius, balas ir barakus keitė statybos – atsirado daugiabučiai, darželis, mokykla, asfaltuotos gatvės.
Melioracijos statybos montavimo tarnybos (MSMV) viršininkas a. a. Juozas Ulickas buvo žmogus iš didžiosios raidės. Kai jis dirbo, Pelėdnagiai labai atsigavo. Jis skrupulingai rūpinosi aplinka, tvarka – jei eidamas pamatydavo numestą popierėlį, būtinai pakeldavo. Labai kultūringas ir taktiškas žmogus.“
Kaimyno vestuvėse sutiko jaunikį
Santuokos 50-metį minėsiantys Ona ir Vytautas Keruliai susipažino bendro bičiulio vestuvėse.
„Jis buvo mano kaimynas, o Vyto – draugas. Vestuvėse buvome pabrolys ir pamergė, bet skirtingose porose, – pažinties istoriją dėsto Onutė. – Netrukus vestuves iškėlė to kaimyno brolis ir mus vėl pakvietė.
Tiesa, tada Vytas jau paprašė, kad mudu į tą pačią porą suvestų. Matyt, buvau kritusi Vytui į akį, – valiūkiškai šypteli, – Tokia ugninga kaip dabar buvau ir tose vestuvėse. Manęs pilna buvo visur – ir šnekant, ir šokant. Nuo mokyklos laikų mane tokią prisimena.“
Mamos genai
Už savo ryškų būdą, tampantį vizitine kortele, Onutė dėkinga mamai.
„Mano mama tokia buvo, – prisimena ji. – Nors tėtis mirė anksti, kai jaunėlis brolis ėjo į penktą klasę, aš – į aštuntą, o sesuo – į vienuoliktą, bet mama vargui ir liūdesiui nepasidavė. Visada buvo linksma, energinga ir gero ūpo nepristigo.
Mama buvo nuostabi šeimininkė. Kepdavo gardžiausius čeburekus, ją kviesdavo ruošti vestuves. Praėjus kuriam laikui po tėčio mirties, mama antrąsyk ištekėjo – už našlio, todėl vestuvės buvo su visomis ceremonijomis: ir bažnyčioje, ir metrikacijos biure, – antrąkart mamos atrasta šeimynine laime pasidžiaugė Ona. – Mama dirbo virėja mūsų buvusiame profilaktoriume, bet ją prikalbino dirbti Kauno rajone – Viršužiglyje, kur atidarė naują sanatoriją. Ten mama dirbo daugiau kaip 20 metų. Kai šventė 70-metį, vis dar ten dirbo! Viršužiglio sanatorijoje ji pradirbo visą įstaigos veiklos laiką – kai uždarė sanatoriją, mama išėjo paskutinė.“
Po 60-ties – į mokyklos suolą
Kol kiti Onutės bendraamžiai renkasi į paskaitas Trečiojo amžiaus universitetuose, ji pati pernai gegužę Kėdainių profesinio rengimo centre įgijo individualios priežiūros specialisto kvalifikaciją ir gavo diplomą.
„Tapome pirmąja šios specialybės laida. Didžiuojuosi savimi, – pabrėžia Onutė. – Nors Bendruomeniniuose vaikų globos namuose ir tada dirbau individualios priežiūros darbuotoja, bet reikėjo diplomo. Į pamokas važiuodavau kartu su savo vaikais, – nusišypso draugišką ryšį su be tėvų globos likusiais auklėtiniais puoselėjusi Onutė. – Studijos labai patiko. O dar nesitikėjau, kad taip gerai mokausi! – tiesdama pažiūrėti svarbų dokumentą žodžius beria vos su vienu aštuntuku, o daugiau – devynetais mokslus baigusi pašnekovė. – Štai kokių metų tapau studente! Buvau vyriausia grupėje dieninių studijų mokinė Profesinio rengimo centro istorijoje.
Geras jausmas buvo vėl atsidurti mokyklos suole. Tik gaila, kad balandžio mėnesį dėl etatų mažinimo teko palikti mylimą darbą. Nors tada sakiau, kad pailsėsiu, bet dabar jau norėtųsi profesinės veiklos.“
Mylėjo sceną
Pirmoji ir, sakyčiau, tikroji Onutės sielos specialybė – režisūra. Kūrybinga, artistiška moteris išties sutverta būti ant scenos ir mėgautis rampų šviesomis: nei drąsos išreikšti save, nei džiaugsmo, kurį gali sukurti publikai, Onutei išties nestinga.
„Meninė veikla man visad patiko. Taigi Vilniuje baigiau režisūrą ir dirbau kultūros namuose. Dalyvaudavau įvairių meno kolektyvų veiklose, o kiek visokių renginių sukūrėme… Gera prisiminti. Bet vėliau pasikeitė laikai ir susiklostė taip, kad atsisveikinau su šia profesija, nors Pelėdnagių bendruomenės veikloje, kultūros renginiuose mielai dalyvauju, jei reikia – ir vaidinu“, – sako kūrybos iš gyvenimo neišbraukusi pašnekovė.
Paskui Onutė išbandė įvairių darbų – kurį laiką buvo ir pardavėja. „Kad ir ko besiėmiau, visi darbai buvo su žmonėmis, – šypsosi bendrauti mėgstanti moteris. – Galiausiai pradėjau dirbti vaikų globos namuose „Saulutė“ mažiausiųjų grupėje. Iš pradžių buvau pedagogo padėjėja, paskui – socialinio darbuotojo padėjėja, o galiausiai – individualios priežiūros darbuotoja.“
Onutė neslepia – profesinio kelio pradžia vaikų globos namuose emociškai buvo sunki.
„Buvo labai gaila vaikų – visus norėjosi apkabinti, visus norėjosi pasiimti, bet teko užsiauginti odą, – pasidalina jautrios širdies moteris. – Su vaikais sutarėme liuksiškai. Savo darbu buvau patenkinta, ėjau kaip į šventę.“
„Atradai ten save“, – priduria interviu metu į svečius užsukusi Onutės draugė Irma, su kuria nuoširdi ir tvirta pašnekovės bičiulystė užsimezgė abiem moterims besidarbuojant globos namuose. „Nors Irma pagal amžių man tinka į dukras, bet mudvi randame bendros kalbos. Man palikus Bendruomeninius globos namus mūsų draugystė nenutrūko“, – pasidžiaugia Onutė.
Sunkiai dirbo – iš širdies ilsėjosi
Pati būdama tikras vijurkas, pelėdnagiškė ir augindama tris vaikus anuomet su vyru sumanydavo linksmų, netgi nutrūktgalviškų pramogų.
„Visa šeima kartu ir dirbdavome, ir pramogaudavome, – sako Onutė. – Kaip ir daugelis tada, auginome šiltnamius, todėl darbo buvo daug ir kiekvienas turėdavo savų pareigų. Bet sunkų darbą visada keisdavo smagios pramogos. Tarkime, važiuodavome į Žemaitiją parduoti agurkų ir sustodavome Palangoje nakvoti su palapinėmis. Vasarą nuolat eidavome maudytis – tvenkinys vietoje. Žiemą išvis kokių cirkų prisigalvodavome – prisirišdavome prie mašinos lyną ir su slidėmis ar rogėmis slidinėdavome po Babėnų mišką. Tikra atrakcija būdavo. Paskui susikurdavom laužą ir kepdavome dešreles ar šašlykus.
Nuolat būdami gamtoje, su vyru ir vaikams išugdėme meilę gamtai. Prisimenu, kai Akvilė dar buvo nedidelė, jei atvažiuodavę miško poilsiavietę rasdavome prišiukšlintą, ji tuoj puldavo tvarkyti.“
Visos trys Kerulių atžalos pasirinko aukštos atsakomybės ir didelio atsidavimo reikalaujančias profesijas – abu sūnūs tapo kariškiais, o dukra Vokietijoje dirba gydytoja.
Močiutė daro špagatus
Onutė – neišsenkanti staigmenų skrynia. Op ir prašom – Jūsų dėmesiui grakštus špagatas, kurį lydi plati šypsena. Reginys verčia iš koto! Nesižavėti Onute ir jos žvaliu būdu tiesiog neįmanoma. Pašnekovės prašau atskleisti, kaipgi ji išmoko daryti špagatus.
„Kai buvau penktokė, per televizorių pamačiau pranešimą – vaikus kvietė stoti į Panevėžio sporto mokyklą. Žinoma, ir man prisireikė. Pati parašiau laišką ir įstojau mokytis gimnastikos.
Ši mokykla buvo internatinė. Varžybų grafikas – labai intensyvus. Retai pavykdavo grįžti namo. Buvau dar vaikas ir namų labai ilgėjausi, todėl po metų mečiau mokslus Panevėžyje. Paskui Kėdainiuose lankiau gimnastikos būrelį. Taip špagatai mane gyvenime lydi nuo vaikystės iki dabar“, – atskleidžia Onutė.
Ledinių maudynių ekspertė
Ne tik špagatais, bet ir šuoliais į eketę pašnekovė gali priblokšti naujus pažįstamus. Ledinės maudynės – Onutės gyvenimo rutina jau daugiau kaip 30 metų.
„Kai Dainius Kepenis Palangoje atidarė savo sveikuolių mokyklą, sesuo man nupirko kelialapį ir abi nuvažiavom. Buvo vasario mėnuo, daug sniego, bet stovyklos programa labai intensyvi ir įspūdinga: baseinas, paskaitos, mankštos, įdomūs patiekalai ir, žinoma, maudynės Baltijos jūroje. Tada pirmą kartą maudžiausi žiemą. Į ledinį vandenį įlįsti padėjo bandos jausmas. O maudėmės pliki! Taip temperatūra tolygiau pasiskirsto. Paskui maudynes tęsiau Pelėdnagiuose“, – pasidalina ekstremalius pojūčius ir adrenaliną mėgstanti Ona.
Moteris sako, kad ilgametis grūdinimasis duoda naudos – imunitetas tapo itin atsparus virusams.
„Kai kolegės sloguodavo, čiaudėdavo, prie manęs jokie virusai nelipdavo. Net ir kovidu nesirgau. Juokaudavau, kad vis jį užšaldau, užšaldau ir negriebia manęs, – pasakoja pašnekovė ir toliau vardija grūdinimosi šalčiu privalumus. – Sveikata stipresnė, visada turiu energijos, esu geros nuotaikos, mintys švarios. D
ar mėgstu į Kauną nuvažiuoti pasiklausyti gongų, knygą paskaitau, filmą pažiūriu, feisbuke nedaug sėdžiu, – nusijuokia Onutė, prisiminusi, kad socialiniai tinklai jau sugebėjo stipriai įtraukti ir jos bendraamžius. – Labai džiaugiuosi, kai ir kitus žmones pavyksta įkvėpti išbandyti ledines maudynes ar bent pradėti kitaip grūdintis. Sūnūs jau maudosi, anūkai irgi pradėjo ne tik basi lauke vaikščioti, bet taip pat ir maudytis. Irma pamėgo kontrastinį dušą.“
Grūdinimosi pradžiamokslis
Štai ką pataria Onutė, jei ir Jūs susigundėte išbandyti grūdinimąsi šalčiu.
„Dabar netinkamas laikas pradėti grūdintis – reikėtų vasarą ir palaipsniui. Pirmiausia šaltu vandeniu plaukite kojas, besimaudydami šaltu vandeniu vis apsipilkite, vėstant orams kelioms minutėms basomis išeikite į lauką“, – pradžiamoksliu pasidalina pašnekovė.
„O vyras su Jumis irgi neria į eketę?“ – klausiu. „Ne, – šypteli. – Bet jis visada mane palaiko. Jei noriu po sniegą miške palakstyti – Vytas važiuoja kartu. Kai einu vakare maudytis, jis eina drauge, pastovi ant kranto, rankšluostį palaiko. Piktumų dėl to nebūna.
Vasarą grįžusi dukra atsivežė irklentes. Labai smagiai pasiplaukiojom po užtvanką. O paskui abiem su vyru po irklentę ir padovanojo.“
50-mečiui – šuolis parašiutu
Onutę įbauginti sudėtinga. Kartą su vaikais ir anūkais pramogaudama atrakcionų parke ji užsimanė išbandyti katapultą, į kurią sėsti ryžtasi tik patys drąsiausi. Išlipusi iš jos moteris lengvabūdiškai mestelėjo: „O kažin kaip būtų su parašiutu.“ Ir 50-mečio proga vaikai pasirūpino, kad mama šį smalsumą patirtų.
„Gavau dovanų šuolį su parašiutu iš 4 km aukščio. Tiesa, su instruktoriumi, – Onutei pasakojant nuo tada patirtų emocijų net ir dabar sužimba akys. – Iki tol nebuvau skridusi lėktuvu, tik su kukurūzniku jaunystėje. Kyla lėktuvas ir galvoju, koks velnias mane nešė į šią galerą… Sėdžiu, šypsausi, o dūšioj baimė – oi, čia tai prisidirbau, maniau. Sunkiausia – žengti iš lėktuvo. Buvome virš debesų – žemės nesimatė. Šokome į debesis. Pats krytis – kaifų kaifas. Fantastiška patirtis. Dabar svajoju paskraidyti oro balionu.
Mėgstu nardyti. Su anūkais Pelėdnagių užtvankoje nuo bokštelio šokinėjame, – toliau stebina patrakusi močiutė, kurią miestelio senbuviai žino ir kaip kūrybingą auksarankę: Onutė gamina paveikslus primenančius kartkartėmis netgi kelių aukštų želė tortus, o per Jonines bičiulių galvas išpuošia nepamirštamo grožio žolynų ir gėlių vainikais. – O Oninės kokios pas Onutę būna! – priduria draugė Irma. – Vaišių stalai – sode, būrys svečių, dainos… Labai smagu.“
Kai energijos užtenka, amžius negąsdina
Gyvybingo būdo Onutė savo metų nesikuklina ir netgi prasitaria, kad išgirdę jos tikrąjį amžių visi iš nuostabos išpučia akis.
„Niekas man neduoda 66-erių metų. Sako, kad esu jaunesnė. Gal ir taip, bet nesuku dėl to galvos. Mano amžius – mano turtas. Energijos turiu, o raukšlės manęs negąsdina – senstu oriai“, – žavingai nusišypso Onutė ir pakilusios nuo sofų keliaujame į lauką – mudvi su Irma apsimuturiavusios paltais ir šalikais, o Onutė basomis ir trumparankove sportine eilute – įamžinti vyšnios ant interviu torto – špagato sodo sniege!
Teksto autorė: Akvilė Kupčinskaitė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
