Nors veiklos jam netrūksta, virtuvėje jis taip pat nėra naujokas. Nuo pat mažens jis matė, kaip virtuvėje sukasi jo tėtis bei eksperimentavimo gaminant maistą galėjo mokytis iš močiutės.
Prieš penkerius metus būtent advento laikotarpiu jis nusprendė atsisakyti mėsos ir šio savo sprendimo laikosi iki šiol, todėl jam puikiai pažįstami visi vegetariški ar veganiški patiekalai, kuriuos jis pats gamina šeimai ar draugams.
Kartu su laidos šefais Tomu Rimydžiu, Vyliumi Blauzdavičiumi stengėsi įrodyti, kad gaminant be mėsos kasdien galima valgyti sočiai, skaniai ir sveikai.
Naujienų portalas tv3.lt kviečia artimiau susipažinti su Mindaugu:
Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado maisto gaminimas?
Daugiau ar mažiau gaminantis buvau visąlaik nuo pat mažumės. Turėjau amžina atilsį tėtį, kuris namuose gamino dažniau nei mama, tad visada mačiau pavyzdį, kad vyrai kažką gamina. Reikia pripažinti, kad tokių šiuolaikinių patiekalų tėtis negamindavo, bet įkvėpimas prieiti prie maisto, pagaminti kažką skaniau ir įdomiau buvo nuo pat mažų dienų.
Kai prasidėjo studentavimo laikai, pirmieji darbai, pasidariau tas, greitesnio maisto mėgėjas ir jau vis rečiau užsukdavau į virtuvę. Paskui, kai prasidėjo šeima, atsirado noras grįžti prie tų puodų, mėginti kažką pasigaminti ir net nepastebėjau, kaip prasidėjo kulinarinių laidų žiūrėjimas, knygų skaitymas, įvairiausių receptūrų išbandymas.
Reikia pasakyti, kad praktiškai visą gyvenimą esu tas, kuris ne tik mėgsta valgyti, bet ir mėgsta kažką įdomaus pagaminti.
Kokius patiekalus gaminti mėgstate labiausiai?
Neturiu tokių patiekalų, kuriuos pagaminu sekmadienį ir valgau iki pat ketvirtadienio. Kasdien namuose vyksta kažkokio naujo patiekalo gaminimas. Kadangi prieš keletą metų atsisakiau mėsos, tai pasikeitė ir ta virtuvė. Iš pradžių buvo labai sunku, nes pasigaminti kažką skanaus iš mėsos visada yra lengva. Ypatingai vištieną ar jautieną.
Kai mėsos nebeliko, buvo ganėtinai didelis iššūkis. Pirmaisiais metais buvo išbandyti visi įmanomi bulvių patiekalai, nes jausdavosi ir sotumas, ir nemažai dalykų galima sugalvoti. Kuo toliau, tuo tikslingiau keliauju link tos vegetarinės virtuvės: visokiausi kruopų patiekalai, sriubos įvairiausios. Paskutiniu metu esu įdarbinęs moliūgą į visus ruošiamus patiekalus. Tai troškiniai, sriubos, salotos įvairiausios, pusryčių įvairios variacijos: nuo granolos iki sumuštinio su avokadais.
O kas yra pats mylimiausias, net sunku atsakyti būtų. Turiu savo puikių šaltibarščių receptą, kuriuo niekas nenusivilia. Manau, kad apskritai sugadinti šaltibarščius yra sunku. Ir desertą vieną turiu su kokosų kremu bei granola. Labai skanią granolą gaminu. Tokie būtų mano arkliukai.
Iš ko semiatės idėjų, susijusių su maisto gaminimu?
Visi vegetariniai receptai atkeliavo iš įvairių knygų, o apie 30-40 proc. jų – mano paties interpretacijos. Jie dažnai ateina iš kažkokių egzotinių kraštų arba reikalauja produktų, kurių Lietuvoje negalima arba sunku rasti. Tai tada reikia pridėti ir savęs truputėlį.
Tai sakyčiau, kad toks mišinys. Internetas plius tai, kas gimsta galvoje. Mano senelė buvo ta, kuri improvizuodavo gamindama. Jos obuolių pyrago skonis niekada nebūdavo toks pats, koks buvo tarkim prieš mėnesį arba du.
Kokios yra pagrindinės trys taisyklės, kurių visada laikotės gamindamas?
Pirma taisyklė – virtuvėje dirbu vienas. Ir tada, kai gaminu maistą, aplink manęs neturėtų būti nieko – nei norinčių padėti, nei norinčių pasikalbėti. Aš labai susitelkiu į darbą ir procesą, kurį darau, ir tai yra mano erdvė.
Antra taisyklė – po gaminimo pats gamintojas išsiplauna virtuvę nuo iki. Virtuvė turi būti švari prieš maisto gamybą ir po. Reikia išlaikyti maksimalią švarą ir estetiką, kiek tik tai yra įmanoma.
Trečia taisyklė – vengti į visus rimtus patiekalus dėti česnaką. Viena priežastis yra ta, kad česnakas yra labai dominuojantis prieskonis, kuris dažniausiai užmuša visą kitą, kas yra lėkštėje. Netgi „La maisto“ vienas iš šefų yra pasakęs, kad didesnis iššūkis yra nedėti į patiekalą česnako ir padaryti jį skanų, nes česnakas, kaip afrodiziakas, sukelia mums labai daug skanių potyrių.
O kita priežastis yra ta, kad česnakas iš prigimties yra pikta daržovė, taip reikėtų sakyti, o kadangi aš pats gyvenime esu ganėtinai impulsyvus, tai stengiuosi neužpildyti dar ir pašaliniais dalykais, kurie skatintų tą impulsyvumą.
Kokį geriausią patarimą susijusį su maisto gamyba yra tekę gauti?
Nepervirti bulvių, kai verdi bulvių košę, nes atrodydavo, kad ant maksimalios ugnies pajungi puodą, stengiesi, kuo greičiau jas išvirti, ir atrodo, koks skirtumas, kiek jos verda 20, 25 ar 30 minučių. Svarbu, kad jos išvirtų. Kai pirmą kartą pagaminau bulvių košę pagal visas esančias taisykles, pamačiau, kad ji kur kas geresnė.
Apskritai, lėtas gaminimas – atrodo, kad dedi tuos pačius ingredientus, bet gauni visiškai kitą rezultatą. Svarbiausias patarimas, kad yra patiekalų, kuriuose reikia kuo tiksliau laikytis taisyklių ir kuo mažiau improvizuoti: ar darysi „Hollandaise“ padažą ar darysi tradicinį patiekalą. Taip, gali jį paskaninti nuo savęs, bet kai kalbama apie pasaulinius patiekalus – nereikia improvizuoti. Dviratis jau išrastas – jo nebereikia išradinėti.
Kokius patiekalus/idėjas rekomenduotumėte skaitytojams, kurie mėgsta gaminti ir skaniai valgyti, tačiau nenori trukti virtuvėje?
Jeigu norite greitai ir skaniai pasidaryti, gaminkite salotas. Visas kitas maistas reikalaus daugiau laiko ir be pusvalandžio tu čia neišsisuksi. Čia kaip su ta bulvių koše. Jeigu nori gauti gerą rezultatą, proceso paskubinti nepavyks. Kuo paprastesnis maisto ruošimas, pavyzdžiui, salotos, kurios kartais irgi gali tapti iššūkiu, tačiau jos yra kur kas lengvesnė išeitis, nei iškepti žuvį ar pasidaryti troškinį.
Rinkitės tuos patiekalus, kurie iš tikrųjų yra paprastai pagaminami. Jeigu jau laiko neturite ir norite kažko rimčiau, tai ruoškite roges vasarą – iš vakaro pasiruoškite kai kuriuos ingredientus, kad kitą dieną, kai prasidės gamyba, sutaupytumėte bendro laiko.
Ką dar be maisto gaminimo mėgstate veikti? Ką veikiate laisvu laiku?
Maisto gamybą vis dėlto prilyginčiau daliai savo laisvalaikio, nes kai darbai įsuka nelabai nori tu į tą virtuvę pasižiūrėti. Tada jau pa mane prasideda grikių puotos kelias dienas ir kartais neišvengiu pusfabrikačių, kaip paruošti įvairūs jogurtai arba nevalgau nieko. Kai maistą gaminu, jau suprantu, kad jau ilsiuosi.
O be maisto mano laisvalaikis sueina į kažkokią fizinę veiklą, knygų skaitymą. Pastaruosius metus ypač daug laiko skiriu skaitymui. Tokiu būdu ne tik ilsiuosi, bet ir save lavinu. Dar keliauju, vaikštau miške, būnu su artimiausiais žmonėmis. Turbūt toks mano laisvalaikis.
Daug laiko praleidžiate laidos „La maistas“ užkulisiuose. Koks jausmas būti laidos svečiu?
Įdomus jausmas, nes man tai visiškai neįprasta pozicija. Antrą kartą susidūriau, ką reiškia gaminti dėl tam tikro įsipareigojimo, galima taip sakyti. Vis tiek, kai gamini šeimai, jau žinai, ką jie mėgsta, todėl pagaminti kažkokį patiekalą yra žymiai lengviau. Tuo labiau kiekiai kitokie.
Man vieną kartą teko gaminti trisdešimčiai žmonių ir tada supratau, kad dirbti restorane arba kitose maitinimo įstaigose yra beprotiškai sunku, nes tu gamini patiekalą, kurį buvai įpratęs gaminti, tik kiekiai skiriasi. Tada paragauji jau pagamintą patiekalą ir supranti, kad tai nieko panašaus į tai, ką valgei prieš dvi dienas ir gaminai dviem ar trims žmonėms.
„La maistas“ laidoje irgi panašiai. Tu žinai, kiek trunka laida, žinai, per kiek laiko reikia pagaminti, tave nuolatos kalbina. Aš įprastai tyliu gamindamas ir kalbuosi nebent su savimi, o čia reikia bendrauti, kalbėti, pasakoti, ką darai ir žinoti proporcijas visas, kurios pas mane yra beveik visiškai iš akies, o čia reikėjo įvardinti ir gramus.
Buvo toks nelengvas iššūkis, bet turiu pripažinti, kad ar dėl šefų aplinkos, ar dėl pačios aplinkos, gavosi skaniausia granola, kokią tik buvau pagaminęs. Dabar atsispirdamas nuo tos laidos specialiai pasižiūriu, ką dariau žingsnis po žingsnio ir kodėl ji man gavosi tokia skani."
