Apie tai, kad visiems žmonėms kada nors ateityje galėtų būti garantuotas pragyvenimas, buvo kalbėta dar 16 amžiuje. Ir dabar, praėjus 500 metų, vieniems tai – vis dar utopinė idėja, o kiti svarsto, kad UBP pritaikymas būtų realus ir dabar.
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas Marius Kušlys interviu metu plačiau pažvelgė į tokių pajamų galimybes Lietuvoje ir įvertino, kaip mūsų šalyje jas būtų galima pritaikyti jau visai netrukus.
Kokia, jūsų vertinimu, yra tikimybė, kad kada nors ateityje UBP taps realybe kur nors užsienyje, o galiausiai – ir Lietuvoje?
Jei žiūrėtume tik iš ekonominės perspektyvos, tai prielaidos UBP atsiradimui iš tikrųjų formuojasi jau dabar.
Pagrindinė tokių pajamų priežastis būtų technologinė pažanga, kai reikia vis mažesnio žmogaus darbo jėgos įsikišimo.
Žiūrint istoriškai, taip buvo visada: prieš porą šimtų metų įprasta darbo diena trukdavo 12–16 val., 6 dienas per savaitę. Dabar ji trunka 8 val., 5 dienas per savaitę. O jau yra kalbama apie 4 dienų darbo savaitę.
Taigi UBP užtikrintų, kad, sumažėjus žmonių darbo jėgos poreikiui, gyventojams prarandant darbus, jie vis tiek gautų kažkokias pajamas.
Ilguoju laikotarpiu – ne šiandien, ne rytoj ir ne po metų – toks variantas ekonomiškai galėtų egzistuoti.
Jei Lietuva apmokestintų robotus ir kitas technologijas, atsisakytų šiuo metu esančio sudėtingo socialinio aprūpinimo aparato, tai tuos pinigus, kuriuos skiria visokioms išmokoms, pašalpoms, paramoms ir biurokratinio aparato išlaikymui, galėtų surinkti į biudžetą ir mokėti gyventojams UBP.
O kokie, jūsų vertinimu, būtų esminiai universaliųjų bazinių pajamų trūkumai?
Jeigu atsirastų galimybė gauti pajamas, kurių pakaktų gyvenimui, ir nebeliktų poreikio dirbti, kuo tokiu atveju žmonės užsiimtų?
Tikėtina, kad mažuma gyventojų gaudami UBP tikrai rastų kažkokios prasmingos, pvz., meninės, veiklos, kuri jiems teiktų džiaugsmą.
Tačiau turime pripažinti, kad daugiau žmonių vis dėlto būtų linkę į visuomenei mažiau priimtinas veiklas, t. y. alkoholizmas ar kitų medžiagų vartojimas, nusikalstamumas, kas lemtų socialines problemas.
Ką mes su kolegomis svarstėme – kad gali atsitikti taip, jog bus kuriamos dirbtinės darbo vietos, kur pagrindinis tikslas bus ne ekonominės vertės kūrimas, o siekimas išlaikyti žmonių užimtumą arba įgyvendinti biurokratinius reikalavimus.
Tarkime, darbą puikiai pats vienas gali atlikti ir dirbtinis intelektas, tačiau įstatymai reikalauja, kad jį prižiūrėtų žmogus. Taigi, jis realiai nieko vertingo nedaro – tik sėdi ir žiūri, kaip technologija dirba.
Taigi dirbtinis darbas ir už jį gaunamos pajamos būtų tarsi tos pačios universalios bazinės pajamos, bet su darbo iliuzija – žmogus turėtų veiklą, nebūtinai susijusią su vertės kūrimu, ir už tai gautų pinigų.
Ar tai būtų realistiška? Manau, kad didelis nedarbas ir socialinės pasekmės kelia didelę baimę, todėl UBP idėja bus stabdoma ir nebus taip rimtai plėtojama.
Kaip manote, ar būtų realus sprendimas apmokestinti robotus, o universaliąsias bazines pajamas skirti tik tiems gyventojams, kurie išdirba x valandų per mėnesį? Tokiu atveju neliktų nedarbo problemos, pagėrėtų gyvenimo sąlygos ir galbūt mažėtų nelygybė?
UBP ir darbo kombinavimas jau galėtų vykti ir šiandien. Žiūrint iš socialinio aprūpinimo, mokesčių, užimtumo politikos pusės, tokia sistema tam tikra prasme netgi egzistuoja.
Visi dirbantieji turi mokėti mokesčius, kurių dalis jiems sugrįžta įvairiomis išmokomis ar kompensacijomis, taigi, galima sakyti, kad jau dabar „tas ant to“ ir išeina.
Jei žmogus praranda darbą, jis gauna nedarbo išmoką, tačiau tai dažnai veikia neigiamai psichologiškai ir nėra visiems priimtina: kaip aš dabar gyvensiu iš bedarbio pašalpos?
Tačiau, jeigu nedarbo ir kitas socialines išmokas pakeistų UBP, t. y. dirbantys pastoviai gautų kažkokią papildomą išmoką ir žinotų, kad likę be darbo jie, pvz., dar pusmetį toliau gaus tuos pinigus, jie į tai, manau, žvelgtų kitaip.
Žmonėms nereikėtų pereiti tų nemalonių procedūrų, registruotis Užimtumo tarnyboje, pildyti formalumų. Jie mažiau bijotų priimti tokius rizikingus sprendimus, kaip darbo keitimas ar verslo kūrimas.
Gyventojai žinotų – jei darbas netinka, jie gali išeiti ir turės pusmetį susirasti geresnę, daugiau malonumo ar pinigų teikiančią darbo vietą, o visą tą laiką dar gaus UBP.
Tie, kurie dirbtų, bet uždirbtų mažiau, gautų nuolatinę išmoką, o turtingieji turbūt sumokėtų daugiau mokesčių.
Aišku, aš čia samprotauju, bet, manau, tokia sistema galėtų veikti geriau ir pagerintų gyvenimą.
Dabartinė mokesčių sistema yra labai sudėtinga ir komplikuota, o universaliosios bazinės pajamos galėtų sumažinti skirtingų institucijų, skirtingų išmokų ir skirtingo biurokratizmo poreikį, įvesti stabilumo, kai jas visas pakeistų UBP. Tai tikrai galėtų būti vienas iš būdų šią idėją įgyvendinti.