Esu kadaise rašęs, apie vieną procesų su grįžtamuoju ryšiu rūšį – tąsyk nagrinėjau, kas yra mirties spiralė. Toji yra labai pavojinga, nes gali pasibaigti krachu. Užburtas ratas yra visiškai kitoks: jis stabilizuojasi tam tikroje būsenoje ir paskui nepajudinamai sukasi, darydamas visai ne tai, ką reikia. Taip, užburtas ratas – tai dar viena iš vadybos sąvokų.
Pabandykime įsivaizduoti pakankamai žinomą situaciją: yra, sakykim, protingas vaikinukas, kuris tik ką baigė kažkokį universitetą ir nori dirbti. Tačiau jis neturi pažįstamų, kad surastų sau tinkamą darbą ir kartu neturi darbo patirties, nors specialybė ir turi paklausą. Kas gaunasi? Ogi paprastas, nykiai primityvus ciklas, žinomas ir aptardinėtas įvairių žmonių begales kartų:
- Kadangi vaikinas neturi darbo patirties, jo nenori priimti į darbą
- Kadangi jo nenori priimti į darbą, tai jis negali gauti darbo patirties
Aš kertu lažybų, kad daugybei jaunų žmonių tokia situacija yra puikiai pažįstama. Ir tai yra viena iš svarbesnių jaunimo nedarbo, o tuo pačiu – ir emigracijos priežasčių. Vadyboje toksai užburtas ratas dar vadinamas neigiamu ciklu: tai ciklinis procesas (t.y., jo outputas tampa inputu jam pačiam), bet šis procesas ne augina savo produktyvumą, o mažina jį. T.y., užburto rato kuriamas nepageidaujamas produktas (ar kaip čia tą dalyką pavadinus) mažina proceso efektyvumą.
Daugelis, susidūrę su užburtais ratais, bando spręsti juos, augindami jo grandžių pajėgumus, tačiau tai yra neteisinga: jei bandysime dar daugiau jį mokyti, tai beveik nepadidins jo šansų įsidarbinti, tačiau suės krūvą laiko. Jei siūlysim jam daugiau vaikščioti po visokias darbuotojų ieškančias įmones, tai vėlgi beveik nepadės jam įsidarbinti ir vėl eikvos krūvą laiko. O daug sueikvoto laiko, t.y., ilgas uždelsimas darbinantis – tai papildoma abejonė darbdaviui dėl kvalifikacijos, o taip pat – ir paties vaikinuko nusivylimas ir nuleistos rankos. Užburtas ratas, kaip matome, bandant jo grandis stiprinti, tik dar labiau stiprėja. Todėl jis ir vadinamas užburtu.
Bet prieš vienus burtus yra kiti burtai, o kadangi aš esu labai jūsų numylėtas ir labai geras, tai geranoriškai padarysiu prielaidą, kad su aukštojo mokslo sistema pas mus viskas tvarkoj ir tas studentas yra ne idiotas, o geras būsimas darbuotojas, kuris nekaltas dėl savo nesėkmių. Todėl parašysiu kaip tokiam studentui išeiti iš užburto rato. Nes tai bukai elementaru. Tiek elementaru, kad paprasčiau nebūna.
Užburtas ratas arba neigiamas ciklas
Taigi, jei jau tarėme, kad šviežiai išsimokslinusius jaunuolius ištinka užburtas ratas, tai pirmiausiai panagrinėkime, kas tai per dalykas. Pirmiausiai verta prisiminti kažkiek kitų pavyzdžių su užburtais ratais – taip truputį giliau suprasim, kas ten vyksta. Pvz., prisiminkim kad ir tokį užburtą ratą, susijusį su įmonių našumu (žemas darbo jėgos našumas Lietuvoje – viena iš didžiausių problemų ekonomikoje):
- Kadangi įmonės mažai uždirba, tai mažai turi pinigų darbuotojų našumui didinti
- Kadangi mažai turi pinigų darbuotojų našumo didinimui, tai našumo ir nedidina
- Kadangi našumo nedidina, tai tas darbuotojų našumas lieka mažas
- Kadangi darbuotojų našumas mažas, tai įmonės mažai uždirba
Arba štai tokį užburtą ratą, susijusį su korupcija (irgi viena iš didžiausių problemų Lietuvoje):
- Kadangi be kyšių sunku gauti leidimus pastatų statybai, tai žmonės neša kyšius
- Kadangi žmonės čia neša kyšius, korupcionieriai labai noriai lenda į NT leidimų reikalus
- Kadangi korupcionieriai lenda į NT leidimų reikalus, tai kur tik NT – ten ir korupcionieriai
- Kadangi visur, kur tik NT, trukdo korupcionieriai, tai žmonės priversti nešti jiems kyšius
Arba štai tokį užburtą ratą, susijusį su TV programomis (spėju, kad visus seniai užveikęs dalykas):
- Kadangi protingi žmonės naudojasi internetais ir kompiuteriais, tai svarbiausia TV auditorija tampa durniai
- Kadangi svarbiausia TV auditorija yra durniai, tai TV į juos ir orientuojasi, kurdama jiems kliedesių laidas
- Kadangi TV laidos yra kažkokie kliedesiai, tai protingi žmonės ieško alternatyvų
- Kadangi protingi žmonės ieško alternatyvų, tai jie atranda kompiuterius ir internetus
Reikia pasakyti, kad riba tarp užburto rato ir mirties spiralės yra ganėtinai kebli: ir vienas, ir kitas atvejis yra aiškiai blogas. Bet mirties spiralė pasižymi tuo, kad į ją pakliuvęs procesas blogėja, nesustodamas, o dar ir spartėjančiais tempais, kol pasiekia visišką krachą. Tuo tarpu gražus užburtas ratas save stabilizuoja, nepasiekdamas kracho, tačiau imdamas dirbti labai prastai ir švaistydamas resursus visai ne ten, kur reiktų.
Čia galime pažiūrėti į korupcinį procesą atidžiau, nes jis demonstruoja stabilizacijos esmę: jei korupcija pasiektų tokį lygį, kad niekas negalėtų pasistatyti NT, korupcija griūtų, nes niekas nemokėtų kyšių. Todėl korupcionieriai nesustabdo leidimų išdavimo visiškai. Tačiau jei korupcija sumažėtų, tai NT statybos imtų augti, tuo pat metu nešdamos didesnes pajamas korupcionieriams ir taip sustiprindamos korupciją. Kaip matome, procesas stabilizuojasi tam tikroje labai prastoje būklėje, kur korupcija yra didelė, bet procesas kažkaip visgi sukasi.
Su TV – kita situacija, kur galime abejoti, kuo procesas baigsis: nors aiškiai matosi, kad užburtas ratas yra, čia galime įtarti ir mirties spiralės galimybes – kadangi publika migruoja nuo TV prie interneto, auditorija traukiasi, o tai reiškia, kad procesas visgi save blogina. Tačiau blogėjimas pakankamai lėtas, kad juo visgi galima ir kažkiek abejoti – gal būt televizijos dar turi kažkokį šansą.
Bendru atveju galime tarti paprastai: ir mirties spiralė, ir užburtas ratas – tai šlykštus blogis, kurį reikia laužyti, nes jis arba veda į stagnaciją ir griūtį, arba išvis tiesiai į griūtį. Todėl praktikoje gali net neprireikti aiškintis, ar kažkoks procesas yra baisioji mirties spiralė. Pakanka žinoti, kad jis turi neigiamo ciklo, t.y., užburto rato požymius. Identifikavę kažką panašaus į užburtą ratą, galim pasiremti tokia TB metodologiją atitinkančia logika:
- Užburtas ratas sueikvoja į jį kišamus resursus savo paties blogosioms reikmėms, o ne tam, kam mes norime
- Kadangi užburto rato grandžių stiprinimas stiprina patį užburtą ratą, tai grandis stiprinančios priemonės čia nepadeda, o neretai tik blogina situaciją
- Užburtas ratas gali būti sulaužytas, jei bus sulaužyti neigiami ryšiai tarp jo grandžių ar radikaliai (pabrėžiu: ne šiaip kažkaip, o radikaliai) pakeistas kažkurių grandžių veikimas
- Sulaužius užburtą ratą, galima perstatyti procesą taip, kad jis jau veiktų efektingai, nes atsilaisvina krūvos resursų, o anksčiau užburtame rate buvusios grandys ima veikti kardinaliai geriau
- Laužant užburtą ratą, nėra esminio skirtumo, kuriuos iš tų ryšių sulaužyti, nes bet kuriuo atveju neigiami efektai bus pašalinti, o resursų atsilaisvins krūvos
- Jei identifikuojame, kad tikslui pasiekti esminė kliūtis yra užburtas ratas, tai esminis veiksmas – tą užburtą ratą sulaužyti
Kaip matome, viskas labai paprasta: jei matome, kad mūsų tikslai stringa dėl užburto rato, tai visai nesvarbu, kurioje vietoje tą užburtą ratą laužyti. Ir tai atveria didžiules galimybes gerinimui: daugeliu atvejų užburti ratai toli gražu ne tokie paprasti, kaip mūsų čia nagrinėjamamuose pavyzdžiuose – juose būna visa krūva grandžių. Tai reiškia, kad neretai mes galime atrasti labai mums patogų ir nestandartinį sprendimą.
Tačiau grįžkime prie mūsų studento, jo užburto rato ir paprastų sulaužymo būdų. Čia pasižiūrėkim į reikalą tiesiog geriausios praktikos požiūriu. Geriausios praktikos metodologijos mums sako, kad nereikia išradinėti dviračio, o tereikia tinkamai identifikuoti problemas ir apsižvalgyti aplinkui, ieškant tų, kas tas problemas jau sėkmingai išsprendė, o tada tiesiog tokį sprendimą pasiimti ir panaudoti. Tai paprasta: pasaulyje yra milijardai žmonių, o tai reiškia, kad praktiškai neįmanoma rasti tokios bėdos, kuri nebūtų išspręsta tūkstančius ar net milijonus kartų. Gyvenimiška patirtis irgi sako paprastai: durniai mokosi iš savų klaidų, o protingi – iš svetimų.
Taigi, grubiai pažvelgę, dar vieną dalyką pastebėkim: studento atveju yra du skirtingi scenarijai, kuriems galime atrasti labai paprastus, tačiau gan skirtingus sprendimo būdus. Vienas scenarijus yra bendras (darbdavio klausimas, ar išvis toksai žmogus gali kažką dirbti), o kitas – susijęs su specialybe (ar tikrai turi tinkamą kompetenciją).
Bendras atvejis: reikalinga tiesiog darbo patirtis
Darbdavys dažnai gali reikalauti darbo patirties dėl paprastos priežasties: jis nori būti įsitikinęs, jog vakarykštis studentas tikrai supras, kas yra darbo tvarka, sugebėjimas dirbti komandoje, įmonės interesų supratimas ir pan., t.y., tiesiog turės patirtį, kaip darbuotojas. Visoms įmonėms reikia žmonių, kurie dirba, o ne nosį krapšto ir varnas skaičiuoja. Ir visos įmonės nori būti tikros, kad joms nereiks su tais nosį krapštančiais cackintis.
Sprendimas, kaip matome, čia labai paprastas: jei esate studentas ir įtariate, kad būtent dėl bendros darbo patirties trūkumo negalite rasti darbo, įsidarbinkite bet kur ir bet kuo. Valytojo darbas puikiai tinka: darbdavys tikrai įvertins, kad jūs nebijote net ir „purvinų“* darbų, esate pasiryžęs sunkiai dirbti, esate neabejotinai motyvuotas. Juodus, sunkius darbus dirbę žmonės papildomų balų prisirenka labai daug.
Taip, tai visas sprendimas. O ko jūs tikėjotės, gal ko nors mistiškai sudėtingo ir dvasingo? Taip, bendru atveju sprendimas yra elementariai paprastas, nes darbą išties rasti yra lengva – kad ir valytojo. O darbuotojas, kuris tokio darbo baidėsi, yra netikęs, nes jis baidosi darbo. Štai jums ir atsakymas, ko nori dabrdavys, kai jis nori, kad turėtumėte bendrai kokią nors darbo patirtį.
Visgi aš pasakysiu kai ką apie tai, kaip vertins tą su jūsų profesija nesusijusį darbą būsimas jūsų darbdavys. Čia pažiūrėkime keletą pavyzdžių:
- Jei dirbote valytoju – reiškia, kad jums joksai darbas nėra blogas, jūs pasiryžęs dirbti. Kita vertus, kai kuriems darbdaviams gali pasirodyti, kad jūs nesate pakankamai ambicingas, jei tokį darbą sutikote dirbti. Jei darbdavys gali taip pagalvoti, tai jūsų tikslas įsidarbinimo pokalbyje – parodyti, kad esate pakankamai ambicingas, jog dėl savo tikslų sutikote dirbti net ir valytoju (paverskite tai privalumu). Jei jūs parodysite, kad vardan savo tikslų galite dirbti bet ką – jūs laimėsite.
- Apsauginis – daugelio šis darbas suprantamas, kaip lodariaus darbas, nes apsauginiais neretai tampa neadekvačią savivertę turintys, tačiau nieko nesugebantys žmonės. Nepaisant to, netgi toksai darbas yra visgi daugiau, nei jokio darbo. Darbdaviui visada galite įvardinti labai tiesiai ir atvirai: „aš žinau, kad apsauginiais dažnai įsidarbina niekam tinkami nemokšos, tačiau aš manau, kad bet koks darbas reikalauja atsakingumo, dėmesio ir ryžto priimti sprendimus – tai pirmas mano karjeros laiptelis, aš pasiryžęs tobulėti ir dirbti viską„.
- Kasininkas supermarkete: vėlgi daugelis darbdavių tokios patirties nevertina, bet čia vėlgi yra darbas. Darbdaviui įvardinkite esmę: „taip, tai yra kraštutinai sekinantis, kruopštumo ir disciplinos reiklaujantis, tačiau bukas darbas – bet aš tai žinau ir manau, kad dirbęs sunkų darbą, lengviau galėsiu dirbti kitus darbus, o šis darbas man davė daug patirties„.
Kaip matome, visi darbai yra geri. Klausimas tik toks: ar jūs išties sugebate įvertinti tas didžiausias gyvenimo pamokas, tas svarbiausias vertybes ir patirtis, kurias jums tie darbai davė? Jei jūs tas patirtis įvertinate ir norite tobulėti – darbdavys žino, kad jūs tobulėsite, stengsitės ir įsidirbsite. Ir jis žino, kad dirbęs sunkų, neprestižišką darbą, jūs daug labiau, nei bet kas kitas vertinsite tą darbą, kurį gausite. Įvardinkite tai darbdaviui, parodykite – ir jūs laimėjote.
Taip, būtent tas gebėjimas įvertinti darbą – tai vienas iš esminių dalykų, dėl kurių darbdaviai reikalauja darbo patirties: jei jūs jau dirbęs, jūs mokate vertinti savo darbą. Jei nedirbote – tai nemokate. Darbdaviai dažniausiai žiūri paprastai. Įrodykite jiems irgi paprastai.
Specifinis atvejis: reikalinga darbo pagal specialybę patirtis
O šitas atvejis – kaip tik toksai, kur tereikia pasižvalgyti geriausių praktikų ir pernelyg negalvoti. Kokios specialybės darbuotojai labai lengvai suranda darbą, vos pabaigę mokslus arba netgi jų nepabaigę? Kokiu atveju darbdavys išskirtinai žiūri patirties, bet realiai geras žinias turintys suranda sau darbą? Ir kur išties yra neįmanoma dirbti, negavus darbo patirties? Čia galim pažiūrėti į porą labai skirtingų specialybių.
Gydytojai: šimtametė įsidarbinimo praktika
Pažvelkime į geriausią, jau šimtus metų egzistuojančią medicinos praktiką: niekas negali tapti gydytoju, vos pabaigęs mokslus. Gydytojai šimtus metų turi tą pačią bėdą: kol gydytojas neturi praktikos, tol niekas juo nepasitiki ir nesileidžia gydomas (nes pagrįstai bijo nugydymo), o kol nepasitiki ir nesileidžia gydomas, tol būsimas gydytojas negauna jokios praktikos. Dėl to daugybei medikų tenka kopti ilgais ilgais profesinės karjeros laiptais: padirbėti sanitarais ar slaugėmis, paskui – medicinos seserimis ar broliais, dar paskui – metus mokytis internatūroje, o dar paskui – kelis metus rezidentūroje, o jau tada toks gydytojas tampa realiu specialistu.
Formalūs tokio gydytojų rengimo reikalavimai (mažų mažiausiai – rezidentūra) visame pasaulyje nustatomi dėl to, kad reikalas kritiškas (niekas nenori rizikuoti žmonių gyvybėmis), tačiau tokią geriausią praktiką jūs puikiai galite pritaikyti sau patys. Jei jūsų darbdavys reikalauja kompetencijos, nenorėkit, kad jis jus išsyk įdarbintų taip, kaip norite: darbindamiesi, įvardinkite, kad norite dirbti už gerokai mažesnį atlyginimą, norite mokytis ir norite ilgai dirbti toje pačioje įmonėje. Pasakykite tiesiai, kad jums tiks bet koks darbas, jei jis bent kažkaip leis tobulėti, mokytis ir gauti jums reikalingą kompetenciją. Ir aš jums garantuoju, kad darbdavys apie tai pagalvos. Nes jam reikia taip mąstančių darbuotojų. Įsivaizduokite savo karjerą taip, kaip įsivaizduoja medikai ir įsidarbinimo bėda staiga juokingai supaprastės.
IT specialistai – atvirkščias fenomenas
Visai kitoks, tačiau puikiai visiems žinomas lengvo įsidarbinimo atvejis – tai kompiuterastai. IT specialistai, kaip juos vadina. Čia labai ryškus fenomenas, kuris atskleidžia pačią esmę: šie žmonės gilinasi į savo sritį taip smarkiai, kad aukštosios mokyklos netgi neįstengia suteikti jiems gerų žinių. Jie patys išmoksta daugiau, nei jiems duoda kokia nors aukštoji mokykla. Bet IT specialistas darbą randa tik tada, jei darbdavys įvertina jį, kaip sugebantį dirbti tą darbą, kurio reikia, t.y., turintį realios patirties. Ir labai dažnai IT specialistas atrankos metu netgi neturi galimybių įrodyti savo kvalifikaciją ir kompetenciją. Todėl iš jo irgi nori darbo patirties. Bet ne kažkokios bendros darbo patirties (sysadminui nelabai tepridės balų jo patirtis, dirbant valytoju), o tokios patirties, kuri susijusi su specialybe.
Užkietėjusiems kompiuterastams čia nėra jokių bėdų. Nes nėra tokių kompiuterastų, kurie būtų užkietėję ir neturėtų patirties. Taip, tokie žmonės, jei neranda darbo, patys prisikuria visokių projektų ir projekčiukų. Patys prisiprogramuoja programų, prisidaro serverių, kompiuterių tinklų, kažkokių sistemų, gauna praktinę patirtį ir drąsiai bet kuriam darbdaviui parodo: „žiūrėkite, aš nedirbau, bet čia mano namo kompiuterių tinklas, kuriame 19 vartotojų, maršrutizatorius, namo bendrijos puslapis, serveris, mano suprogramuota bendrijos išlaidų apskaitos programa ir dar visokių dalykėlių„. Įsivaizduokite, tokius dalykus padaro net moksleiviai, kurie paskui įsidarbina rimtose įmonėse.
To pilnai pakanka: darbo patirtis pagal specialybę reiškia ne tai, kad jūs turite turėti popierių ir įdarbinimo stažą, o tai, kad jūs turite mokėti realiai dirbti tuos darbus, kurių reiks. Tokia darbo patirtis darbdaviui reiškia, kad ne vien popieriai ir kalbos įrodo jūsų gebėjimus bei žinias. Jei jūs turite realią patirtį pagal specialybę – jūs tinkamas. Popieriai šiuo atžvilgiu įdomūs tik tiek, kiek jie gali tą realią patirtį įrodyti.
Keli patarimai, kaip gauti reikalingą kompetenciją
Vėl keli tokios patirties gavimo pavyzdžiai, pagal tuos pačius kompiuterastus. Aš manau, kad greičiausiai rasite galimybę, analogišką vienam iš pavardintų variantų:
- Užsiimti ta veikla pačiam, kaip hobiu. Jei jūsų hobis sutampa su jūsų profesija ir jūs turite, ką parodyti, galite pademonstruoti savo žinias – to pakanka. Tai yra geriausias įrodymas, kad jūs tas žinias turite ir galite tobulėti, net jei ir nedirbote to paties darbo kokioje nors įmonėje. Hobis – tai įrodymas, kad jūs gilinatės į profesinius reikalus labiau, nei reikia, o jūsų patirtis – tikra.
- Įsidarbinti pagal specialybę už visiškai minimalų atlyginimą arba savanoriu. Kažkada, prieš kokius 15 metų, kai kompiuteriai buvo labai brangūs, žmonių pajamos labai mažos, o galimybės mokytis IT – labai ribotos, tai buvo įprasta praktika. Įprasta ji buvo ir Vakarų šalyse, ir Lietuvoje. Dirbti mokykloje ir prižiūrėti kompiuterių klasę, gaunant minimalų atlyginimą ar netgi išvis jo negaunant – tai labai geras variantas, jei norite gauti IT patirtį. Aš neabejoju, kad kitose srityse irgi yra panašių galimybių: prisiminkime kad ir psichologus, kurie neretai gauna praktiką „Jaunimo Linijoje“.
- Įsidarbinti ne pagal specialybę, tačiau susijusioje srityje. Pvz., tie patys būsimi IT specialistai prieš 15-20 metų neretai darbindavosi tiesiog tekstų surinkinėjimui ir pan., taip gaudami galimybę dirbti su kompiuteriu ir išmokti naujų dalykų. Nesvarbu, kad darbas būdavo ne pagal specialybę, žmogus gaudavo visas mokymuisi reikalingas priemones.
- Pagalvokite ir apie variantą, kuris apjungtų du iš aukščiau esančių: jei darbdavys reikalauja darbo patirties, jūs galite jam pasiūlyti savo darbą už minimalų atlyginimą ar formaliai įdarbinant jus kaip už pusę etato, įvardindamas tiesiai, kad norite gauti žinias ir patirtį, kurios jau leistų pretenduoti į darbo vietą normaliai. Daugybė darbdavių mielai sutiks su tokiu variantu, o paskui jūsų perspektyvos bus dar geresnės, nes įmonės viduje karjerą daryti dažnai lengviau, nei ieškotis kitos darbovietės. Ir dar: toksai variantas gali duoti jums melejoną taškų prie jūsų motyvacijos vertinimo.
Tai, kad baigėte kokį nors universitetą, dar nereiškia, kad esate specialistas ir kažką mokate: jei darbdaviai reikalauja, kad turėtumėte praktikos, tai reiškia, kad jie nori iš jūsų realių žinių ir patirties, o ne kažkokio popieriaus. Visi puikiai žino, kaip „moko“ daugelis mūsų aukštųjų mokyklų. Taigi, žiūrėkite į praktiką, kaip į atskirą mokymosi etapą, o ne kaip į įsidarbinimą.
---
* Rašau žodį „purvinas“ kabutėse, nes joksai darbas nėra purvinas. Jei žmogus skirsto darbus į „purvinus“ ir „švarius“, jis išties turi menką gyvenimo patirtį, nevertina kitų žmonių darbo, todėl yra prastas darbuotojas ir aš pats tokiam darbo neduočiau. Turėkite tai omenyje įsidarbinimo pokalbiuose. Vien pastebėję, kad šitaip skirstote darbus, jus vertinantys žmonės gali jus nurašyti visiškai ir labai staigiai, bet tikrai to jums nepasakys, o piktdžiugiškai šypsosis ir dar patars ieškoti kokio nors geresnio darbo ir už didesnį atlyginimą. O paskui kalbėsis apie tai, koks jūs idiotas ir kad taip jums ir reikia. Labai paprasta: išsikalinėtojų, kurie vaizduoja išskirtines primadonas, kurioms kažkokie darbai esą nešvarūs, žeminantys ar dar kokie nors, niekas negerbia ir nevertina. Dažnai sako, kad bėdos būna galvoje, taigi, jei darbas jums atrodo „purvinas“, tai susimąstykit apie tai, kad trikdžiai rasti darbo yra ne aplink jus, o jūsų galvoj.
----------------------------------------------------------------------------------------------------
Rokiškis Rabinovičius, kaip save pristato, „išties yra bent trys skirtingi žmonės, deja, anoniminiai“, interneto tinklaraščiuose rašantys visuomenei aktualiomis temomis.
