Konstitucinis Teismas (KT), išnagrinėjęs Valstybinės šeimos politikos koncepciją, nusprendė, kad šeima nėra vien tie, kurie gyvena santuokoje.
Iš karto atsirado įstatymų leidėjų, kurie ėmė skųstis, kad dėl KT sprendimo neaiškumų tik dar labiau padaugėjo, todėl be visos tautos referendumo neįmanoma nustatyti, kas yra šeima.
Kiek įstatymų – tiek šeimų
Reikia pasakyti, kad dėl pamatinių sąvokų buvo diskutuojama ir rengiant minėtą koncepciją, ir ją priėmus 2008 metais. Pavyzdžiui, 2007-aisiais Seime vyko konferencija „Šeima besikeičiančioje visuomenėje“. Žiniasklaida vėl prisiminė pranešimą, kurį tada perskaitė Egidijus Jarašiūnas, šiuo metu teisėjaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teisme.
Teisininkas pripažino: „Įvairiuose įstatymuose aptikau bent kelias šeimos sampratos modifikacijas. Vienaip šeima suprantama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme. Šiek tiek modifikuotai šeima apibūdinama Išmokų vaikams įstatyme. Naujų niuansų matome Socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms įstatyme. Dar kiti dalykai akcentuojami įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties.
Kitaip sakant, kiekvienai konkrečiai santykių sričiai įstatymų leidėjas bando konstruoti jam tuo metu patogiausią šeimos sampratos konstrukciją. Taigi, ką galime pasakyti?“
Pranešime kalbėta ir apie tarptautinę praktiką: „Europos Žmogaus Teisių Teismas šeimos gyvenimo sampratos neapriboja santuokos pagrindu susiformavusiomis šeimomis ir teigia, kad jis gali apimti ir kitokius de facto santykius. Šeimos gyvenimas apima mažų mažiausiai ryšius tarp artimų giminaičių.“ Iš tiesų juk seneliai ir anūkai yra vienos šeimos nariai, nors ir nėra susituokę.
Sugyventinių karta
Statistika rodo, kad lietuvių požiūris į bendrą gyvenimą per pastaruosius du dešimtmečius smarkiai pasikeitė.
Pamenu, maždaug 1975 metais teko bendrauti su savo bendraamžiais iš Estijos. Studentų pora gyveno nesusituokusi vaikino tėvų namuose. Mums, lietuviams, tai pasirodė egzotika.
Po 20 metų gyvenimas nesusituokus – sociologai tai vadina kohabitacija – Lietuvoje buvo įprastas dalykas.
Sociologė Aušra Maslauskaitė viename savo darbų rašo, kad sugyventinių porų plitimas Lietuvoje prasidėjo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje. Kartai, kuri gimė aštuntojo dešimtmečio pradžioje, tai panašėjo į sprogimą.
Sociologė pateikia duomenis apie to sprogimo vaizdą, koks jis buvo maždaug prieš 15 metų. Pavyzdžiui, 1971–1973 metais gimusioje kartoje 20 proc. vyrų ir 14–19 proc. moterų, sulaukę 22-ejų, turėjo gyvenimo neregistruotoje santuokoje patirties.
O gimusiems vos keleriais metais anksčiau (1965 –1970 metų karta) tokia patirtis buvo veikiau išimtis: atitinkami rodikliai siekė iki 7 proc. vyrų ir moterų.
Tai irgi balsavimas
Taigi apie 1970 metus Lietuvoje užgimė karta, kuri ryžtingai pasuko neregistruotos santuokos link ir nužygiavo Europos rodiklių kryptimi. Trejų metų senumo „Eurostato“ duomenys: daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų iki 35-erių gyvena kartu nesusituokę. Europos Sąjungos vidurkis: taip gyvena 48 proc. minėto amžiaus moterų ir 36 proc. vyrų.
Lietuvių abejingumas registruotai santuokai ėmė didėti tuo pat metu, kada sužlugus sovietinei santvarkai Katalikų bažnyčia pagaliau gavo galimybę laisvai skelbti savo mokymą apie šeimą.
Siūlantiesiems referendumą dėl šeimos sampratos derėtų savęs paklausti, ar toks neformalus tautos referendumas jau nėra įvykęs? Balsuota ne kojomis, bet šeimyninės patalynės komplektais.
