„Pažiūrėkime, kiek mes turime informacijos apie senus žmones, apie senatvę viešojoje erdvėje. Juk pas mus dominuoja jaunystės kultas, rašoma, kaip gyvena, ką mėgsta, kokie yra tik jauni žmonės. Ko mes nežinome, kas mums atrodo keista, tas, manome, kelia grėsmę, tas mums nemalonu ir nepatinka. Tai šiuo atveju gal ir pati mūsų visuomenė galėtų pasipriešinti šiam jaunystės kultui“, – svarsto D. Šakalienė.
– Ponia Šakaliene, „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, beveik kas antras mūsų gyventojas mano, kad Lietuvoje yra paplitusi diskriminacija dėl amžiaus. Tai, jei mes negerbiame senatvės, ką galime kalbėti apie kitokią toleranciją?
– Iš tiesų Jūs teisus. Lietuviai pamiršo, ką reiškia būti tolerantiškiems. Manyčiau, kad problema nėra kažkokia nauja. Visiems žmonėms psichologiškai būdingas netoleravimas, neapykanta, [ko nors] nemėgimas tada, kai nėra žinojimo, supratimo, pažinimo. Pavyzdžiui, kalbant apie kitą sritį, yra tyrimų, kad, jei žmogus savo aplinkoje turi kitatautį, jis daug tolerantiškesnis kitataučiams, ir ksenofobija jam nebus būdinga.
Jei kalbame apie pagyvenusius, senus žmones, pažiūrėkime, kiek mes turime informacijos apie senus žmones, apie senatvę viešojoje erdvėje. Juk pas mus dominuoja jaunystės kultas, rašoma, kaip gyvena, ką mėgsta, kokie yra tik jauni žmonės. Ko mes nežinome, kas mums atrodo keista, tas, manome, kelia grėsmę, yra nemalonu ir nepatinka. Tai šiuo atveju gal ir pati mūsų visuomenė galėtų pasipriešinti šiam jaunystės kultui, ir tada nesusidarytų netolerancija senjorams.
– Kaip rodo įvairūs stebėjimai, lietuviai neigiama prasme yra labai jautrūs netradicinės seksualinės orientacijos asmenims. To turbūt negalima paaiškinti katalikiškomis tradicijomis. Juk didžioji visuomenės dalis – netikintys žmonės.
– Taip. Ir iš tikrųjų sakyčiau, kad mūsų valstybės istorijoje katalikybė yra labai trumpas laikotarpis. Ir ji tikrai neapėmė visos visuomenės, nepaisant to, ką kartais mėgsta pasakyti kai kurie politikai. Bet sakyčiau, kad tai yra apie 70-ties metų uždarų sienų efektas: mes gyvenome taip, kad buvo „išmuštos“ mūsų tradicijos, svetingumas, vaišingumas ir dosnumas. Mes tapome išsigandę, bailūs, tokie, kurie ypač neigiamai vertina tuos, kurie yra kitokie. Vis dėlto homoseksualumas buvo ilgai kriminalizuojamas, spėjo susiformuoti nuomonė, kad tai yra kažkoks blogis. Bet aš manau, kad mes turėtume koncentruotis ir į tai, kas buvome ir kas galime būti. Iš tikrųjų šiais laikais baimė ir tamsybė tikrai neturi jokių perspektyvų. Jei knygas siunčiamės iš Londono, perkame Šveicarijoje pagamintus vaistus, mėgstame japonišką sušį ir geriame itališką kavą, gyvename labai globaliame pasaulyje, reikia tiesiog tą priimti.
Norėčiau priminti, kad dar prieš 700 metų, 1323 m., Gediminas, kuris buvo (beje, tai šiandien labai aktualu prisiminti) lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas, didysis mūsų kunigaikštis, surašė garsiuosius laiškus, kuriuose kvietė moteris ir vyrus, gydytojus ir pirklius, malūnininkus ir batsiuvius, riterius ir žemdirbius iš Liubeko, Kelno, Magdeburgo ir visų kitų miestų iki pat Romos atvykti į Lietuvos žemę ir gausinti jos ir savo gerovę. Mes turime šią tradiciją, taigi manyčiau, kad mums būtų labai gerai ją prisiminti, o tą baisų okupacijos periodą kažkaip išsigydyti iš savo sielos.
– Gal Jūs optimistiškiau žiūrite į ateitį? Gal mūsų jaunimas taps tolerantiškesnis? Ar nuo bendros visuomenės būklės priklauso ir jaunimo požiūris į vieną ar kitą tolerantiškumo problemą?
– Žinoma, vaikai yra mūsų veidrodis. Tik, ačiū Dievui, tas veidrodis galiausiai tampa nepriklausomas nuo tėvų, išvažiuoja, pamato, pasidaro išvadas ir galvoja savo galva. Kai pasivaikštai Vakarų Europos miestų gatvėmis ir matai mylinčias poras, susikibusias už rankų, tada supranti, kodėl apskritai atsirado noras išeiti į prospektus, kuris prasidėjo Amerikoje ir persikėlė kitur. Jis atsirado, nes tie, kurie yra engiami ir gujami, nori pasauliui paskelbti – mes tenorime tik tiek, kiek turite jūs. Manyčiau, kad tol, kol žmonės Gedimino pr. nevaikšto nuogi, [neturėtume nervintis], iš tikrųjų dėl ramiai, estetiškai atrodančių žmonių, kurie neša žinutę, kad mes tik turime tas pačias teises, kaip jūs, visai neturėtume nervintis.
Manau, kad taip ir bus, nes jau praeitais metais, kai buvo tam tikros eitynės, buvo daug daugiau palaikančių, negu tų, kurie piktinasi. Tikiuosi, kad, kai bus daug aiškesnė žinia, kas, kaip vyksta, kodėl tai yra gerai (ar kas yra blogai), žmonės išmoks suprasti, kas yra teisinga ir kas – ne.
