Ne taip lengva sugalvoti pavadinimą rašiniui, kuriame neketini pritarti mitui, kad Lietuvos pensininkai – vargšai nuskriaustieji, kuriems reikia grąžinti pensijas iki prieškrizinio lygio ir visaip kaip juos užjausti. Nes jie tokie vargšeliai, kurie neturi ko valgyti ir jiems čia sunkiausia.
Be abejo, visada atsiras pensininkų, kuriuos bus galima pasitelkti tokiai demagogiškai populistinių partijų rinkimų kampanijai. Toms partijoms, taip pat kaip ir pensininkams, nesuvokiamos bendros gerovės ar ekonomikos kilimo idėjos. Partijos siunčia žinią – balsuokite už mus, nes mes visada rūpinsimės „pažemintaisiais ir nuskriaustaisiais“, o kiti tegu emigruoja. Nes socialinio teisingumo atžvilgiu – Lietuvos pensininkų pensijos turėtų būti sumažintos, jiems mažų mažiausiai turėtų būti apribotos ir kompensacijos, uždrausta dirbti. Nuo manęs asmeniškai – rekomendacija nueiti į biblioteką ir pasiimti M. E. Remaque knygą „Laikas gyventi ir laikas mirti“.
Kuo remiantis teigiama, kad Lietuvos pensininkai blogai gyvena? Pasakomis. L. Graužinienės lygio kliedesiais. Tai yra paranku populistams, todėl šis mitas yra dalis jų vykdomos socialinės inžinerijos. To, kad Lietuvos pensininkai gyvena blogiau už kitas žmonių grupes, nepatvirtina absoliučiai joks faktas. Net priešingai – visi faktai tai neigia.
Paprasta statistika – Lietuvoje dirba apie milijonas žmonių ir moka SODRAI, dar panašiai tiek pat yra pensininkų. Šeimos, kurią sudaro du dirbantys asmenys, vienas narys, vidutiniškai gauna apie 850lt., tuo tarpu pensininkas gauna apie 880lt. Skaičiai specialiai nėra tikslūs, kad vėliau dėl dviejų litų paklaidos nebūtų užgožta reikalo esmė. O ji paprasta – pensininkai gauna per mėnesį daugiau pinigų už dirbančiuosius, turi krūvą kompensacijų, dažniausiai turi nekilnojamo turto ir dar sako, kad jiems čia sunkiausia. Tai yra melas. Kiekvienas Lietuvoje dirbantis ir SODRAI mokesčius mokantis žmogus išlaiko po vieną pensininką, kuris nori, kad dirbantysis atiduotų dar daugiau pinigų jam – pensininkui. Nesistebėkite, kad greitai neliks kam uždirbti pensijas – tai iš tiesų pasityčiojimas iš dirbančiųjų.
Pensininkų mitas, kad jie gyvena blogai, kad jie vargšai – senas kaip pasaulis. Senus žmones gerbė ir senosios civilizacijos ir Sovietų Sąjunga. Ji mylėjo visus nemąstančiuosius. Ir tame nėra nieko blogo – meilės nebūna per daug.
Problema su pensininkais yra ta, kad jie nesupranta, jog varo jaunus žmones į užsienį. Dirbantieji greitai nepakels didesnių mokesčių, nes pensininkai nori dar daugiau. Ir tai nėra visai protingi pensininkai – tai pagiežingi pensininkai. Tie, kas supranta, jog atiminėja iš savo vaikų – taip nesielgia. Per praėjusius Seimo rinkimus teko bendrauti su daugybe „protingų“ pensininkų, kurie visada balsuoja už tuos pačius „diedukus“ – jie nėra vargšai, jie save laiko labai protingais, jie yra priežastis, kodėl į Seimą patenka tiek daug atliekų.
Pensininkai jokiu būdu nėra nuskriausta kasta – nes būtent jie čia yra kalti dėl socialinės nelygybės ir ekonominio sąstingio. Sunku tai pripažinti? Taip. Nes dauguma turim senelių, ar tėvų pensininkų. Ir tie, kas bus nuoširdūs, pripažins, kad jie mums, o ne mes jiems padedam. Bet pensininkai (visgi, amžius daro savo) nesuveda galų, kad jų padidintos pensijos atims vaikų maistą. Jie mano, kad atims iš valdžios, išrinkę dar vieną Graužinienę (šis terminas žymi visiškai neadekvatų politinį veikėją, kuris patinka tokiems pat neadekvatiems rinkėjams).
Pensininkai, su kuriais pasikalbi ir paaiškini, kas bus, jei jie ir toliau balsuos už tą patį seną idiotą, vėliau gali nuomonę pakeisti. Bet su jais reikia kalbėti, jiems reikia aiškinti, jiems reikia padėti ir juos reikia užjausti bei gerbti. Bėda, kad dažniausiai jau nėra kam to daryti – politikai nevažiuoja į provinciją, nebando paprastai kalbėti ir paaiškinti tiems žmogeliukams, ką jie daro ne taip. O jie visi „protingi“ – ir mielai jums paaiškintų, kodėl „prie ruso“ buvo geriau: „nors visi darbus turėjo“. O kad nieko negalėjai nusipirkti...na, ir čia jie nesuveda galų. Senatvė.
Taip pat yra dar viena su pensininkais tiesiogiai susijusi problema – jie užima jaunų žmonių darbo vietas. Ne dėl to, kad neturėtų iš ko gyventi, o dėl to, kad jiems niekada negana. Nuo universitetų, iki mokyklų, Seimo (kiek ten sukriošėlių), iki.. na, neseniai ir Lietuvos prezidentui iš kelnių pelenai byrėjo. Juodas neadekvatus humoras? O gal reikėtų gerbti save, savo amžių ir užleisti vietą jaunesniems? Dėl Dievo meilės. Kiek galima trokšti tos garbės, kiek galima trokšti būti dėmesio centre ir vaidinti aukas? Kiek reikia prabūti valdžioje, kad pasisotintum? Šitai vimdo. Šitai atsibodo. Negi jūs, senoliai, nenorit pailsėti? Aš mielai pasikeisčiau su jumis socialinėmis garantijomis mainais į tai, kad jūs rytumėte dėmesį, o aš gulėčiau kokiame nors kurorte ir gerčiau į jūsų sveikatą. Būtinai reikia neleisti Seimo nariui sėdėti Parlamente ilgiau nei tris kadencijas. Dieve mano, kodėl niekas nesiūlo paties reikalingiausio įstatymo? Kodėl jau visai neadekvačiai kalbantis V. Landsbergis neužčiaupiamas? Nuo kada tas, kuris vedė tautą į laisvę, įgijo teisę niekinti tuos, kurie nepamindami jokios laisvės, pasirinko kitaip, nei norėtų Landsbergis? Nuo kada jam suteikta teisė pažeisti kitų teises lyg niekur nieko?
Senatvės garbinimas baigiasi ten, kur prasideda jaunimo ujimas į užsienį. Turiu aibę tokių pavyzdžių – jų turi visi. Turtingi pensininkai iki mirties nenori pailsėti – jiems niekada negana. O jų vaikai vergauja užsienio fabrikuose.
Taip nėra visur. Tai nepilnaverčių žmonių sindromas. Dauguma pensininkų, kurie jaučiasi nugyvenę gyvenimą prasmingai, nori poilsio, ir mielai užleidžia vietą jaunimui. Bet tokių – labai mažai. Dauguma – iš darbų neiškrapštomi gobšuoliai. Besočiai. Bepročiai. Pensininkus gina įstatymai, teta Loreta, dėdė Bronius, ir visa sovietiniu naftalinu dvokianti chruščiovinė šutvė. Nes jiems irgi negana, nes jie iki mirties ės ir ės šitą šalį, gers ir gers jaunų žmonių kraują. Baikit pasakas apie vargšus pensininkus: tokių nėra, niekada nebuvo ir nebus. Vargšai čia, postsovietinėje šalyje, yra tik jauni, dirbantys žmonės – jų gyvenimas nepagailėjo. Laikas tai pripažinti. Visas loretas – į klozetą, visus bronius – „von“.
