Per pastaruosius kelerius metus nuolat didėjo laisvo nuo darbo laiko trukmė. Žmogiškųjų išteklių platforma „Dayforce“ teigė, kad 2023 m., palyginti su 2019 m., tarp jos paslaugomis besinaudojančių JAV įmonių, nedarbingumo atostogų skaičius išaugo 55 proc.
Kitos žmogiškųjų išteklių platformos „Gusto“ duomenys yra panašūs. Naudodamasi daugiau nei 300 tūkst. jos platforma besinaudojančių mažų ir vidutinių įmonių duomenimis, ji nustatė, kad praėjusiais metais 30 proc. profesinių paslaugų sektoriaus darbuotojų, ėmė nedarbingumo atostogas, t. y. 42 proc. daugiau nei 2019 m. Šiais metais, pasak jos, šis skaičius toliau auga.
Nors įvairaus amžiaus darbuotojai vis dažniau atostogauja, šį pokytį lemia jaunimas
„Gusto“ nustatė, kad 25–34 m. amžiaus žmonės dažniau naudojasi nedarbingumo dienomis nei vyresnio amžiaus darbuotojai. Panašiai ir „Dayforce“ nustatė, kad nuo 2019 m. 35 m. ir jaunesnių žmonių nedarbingumas padidėjo 29 proc., o vyresnių nei 35 m. žmonių – 16 proc.
Jaunesni nuotoliniu būdu dirbantys darbuotojai taip pat ima daugiau nedarbingumo dienų nei vyresni. Tas pats pasakytina ir apie ilgesnes atostogas: Metų pradžioje „Gusto“ nustatė, kad 22–26 metų darbuotojai buvo labiausiai linkę imti kūrybines atostogas, po jų sekė 27–34 metų darbuotojai.
„Tiesiog vyksta kartų kaita link darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo, rūpinimosi savimi ir panašių dalykų. Manau, kad ne kartą girdėjome, jog Z karta ir tūkstantmečio kartos atstovai (gimę nuo 1981 iki 1996 m.) šiems dalykams teikia pirmenybę, – sakė Liz Wilke, „Gusto“ vyriausioji ekonomistė. – Manau, kad žmonės tiesiog labiau saugo savo sveikatą ir nustato tam tikras darbo ir asmeninio gyvenimo ribas, ypač susijusias su sveikata“.
Nėra vieno atsakymo, kodėl darbuotojai po pandemijos ima daugiau laisvo laiko ir kodėl būtent Z kartos atstovai yra labiau linkę pasitraukti iš darbo nei jų vyresni kolegos. Kai paklausiau žmogiškųjų išteklių, darbo vietų tendencijų ir organizacinės psichologijos ekspertų, jie teigė, kad įtakos turi daugybė veiksnių.
Šiuo metu kultūroje svarbiausia rūpintis savimi ir pripažinti, kad pasiaukojimas neatsiperka.
Darbuotojai labiau rūpinasi savo sveikata
Pirma, dėl pandemijos žmonės ėmė labiau rūpintis savo sveikata. Pasak Kennetho Matoso, personalo technologijų bendrovės „HiBob“ rinkos įžvalgų direktoriaus, COVID-19 plitimas buvo akivaizdus priminimas, koks pavojus kyla, kai einama į darbą sergant, rizikuojant savo ir kitų sveikata. Tai taip pat gali būti dalis tendencijos, kad jaunesni žmonės mažiau užsiima rizikinga veikla ir geriau supranta grėsmes savo sveikatai ir kitais atvejais.
„Kultūriniu požiūriu dabar svarbiau rūpintis savimi ir pripažinti, kad aukotis neapsimoka, o tai labai prieštarauja bumo filosofijai“, – sakė jis.
Taip pat išsiplėtė priimtinų priežasčių, dėl kurių žmonės gali imti nedarbingumo atostogas, spektras. Tai ne tik gerklės skausmas ar sloga – psichinės sveikatos dienos užima vis didesnę nedarbingumo dienų dalį. Žmonės neatvyksta į darbą, nes yra pervargę, perdegę arba jiems tiesiog reikia dienos atsigauti.
Tai taip pat lemia santykinai didesnį nedarbingumo dienų skaičių tarp jaunesnių žmonių. Z kartos atstovai teigia, kad darbe jaučia daugiau streso ir nerimo nei kitų kartų atstovai. Jie taip pat gana lengvai kalba apie psichinę sveikatą darbe (net ir tada, kai galbūt nereikėtų).
Vienoje naujausioje poros JK analitinių centrų parengtoje ataskaitoje nustatyta, kad nuo 2013 m. dvigubai padaugėjo jaunų žmonių, kurie nedirba dėl ligos, įskaitant psichikos ligas. Kompanija „ComPsych“, pasaulinė pagalbos darbuotojams programų teikėja, pati atliko 5,7 tūkst. įmonių, kurios naudojasi jos teikiamomis neatvykimo į darbą valdymo paslaugomis, apimančiomis apie 6 mln. darbuotojų, analizę ir nustatė, kad nuo 2017 m. iki 2023 m. su psichine sveikata susijusių nedarbingumo atostogų padaugėjo 300 proc.
„Nuo pandemijos laikų stebime neįtikėtiną nerimo ir perdegimo atvejų augimą, kuris tikrai neišnyko. Ir manau, kad tai paskatino žmones, ypač jaunesniąją kartą, labiau domėtis fizine ir psichine sveikata, – sakė Amerikos psichologijos fondo generalinė direktorė Michelle Quist Ryder. – Žmonės supranta, kaip svarbu atsitraukti nuo darbo“.
Keičiasi darbuotojų bei darbdavių lojalumo aspektai
Tiesiogiai patyrę arba matę tiek daug antraščių apie atleidimus iš darbo, Z kartos atstovai taip pat gali nebematyti tokios didelės vertės, kad darbe reikia atiduoti visas jėgas. Jei valdžia į jus žiūri kaip į eilutę, kurią išbraukdama sutaupys pinigų, kam perdėtai stengtis ir patirti stresą?
„Taip pat sumažėja tikėjimas, kad pasiaukojimas dėl darbo atsiperka, – sakė K. Matosas. – Todėl žmogus, kuris sako: „Aš neimsiu nedarbingumo dienos ir verčiau padirbsiu nuotoliniu būdu“, paklaus: „O ką aš už tai gausiu?“
Liz Wilke iš „Gusto“ iškėlė prielaidą, kad Z kartos darbuotojai galbūt dažniau nei jų vyresni kolegos eina į biurą, nes jiems labiau rūpi asmeniniai santykiai, mokymasis iš kitų ir gyvas bendravimas, o tai reiškia, kad jie ima nedarbingumą, nes fiziškai negali atvykti į darbą. Kita vertus, nuotoliniu būdu dirbantys darbuotojai taip pat serga.
Nuotoliu dirbantys darbuotojai jaučia didesnį spaudimą
Bendrovė „Dayforce“ teigė, kad jos platformoje nuotoliniu būdu dirbantys darbuotojai iš tikrųjų dažniau naudojasi nedarbingumo dienomis nei biure dirbantys darbuotojai. Kai kurie darbuotojai, dirbdami namuose, patiria didesnį spaudimą prisijungti prie darbo, nepaisant to, kaip jie jaučiasi, tačiau tai taip pat reiškia, kad galbūt fizinėje darbo vietoje vyrauja atlaidesnė ir supratingesnė atmosfera.
„Mano hipotezė yra susijusi su įmonės kultūra – kadangi jie jau turi tokią lanksčią darbo aplinką, jiems priimtiniau pasiimti laisvą dieną“, – sakė Brittany Schmaling, „Dayforce“ vyriausioji duomenų analitikė.
Daugelis biure dirbančių darbuotojų neturi tokios prabangos gauti apmokamas nedarbingumo atostogas kaip nuotoliniu būdu dirbantys darbuotojai. Vienaip skaičiuojama, kai dirbate mažmeninėje prekyboje ir negaunate užmokesčio už praleistas valandas, o kitaip, kai dirbate technologinį darbą su neribota atostogų trukme.
Darbas sergant kenkia ne tik darbuotojams, bet ir įmonei
Daug darbuotojų, jau nekalbant apie įmones, galėtų pasekti Z kartos pavyzdžiu. Darbuotojų atvykimas į darbą sergant, yra žalingas darbuotojams ir įmonėms. Žmonės, kurie dirba sirgdami, dėl akivaizdžių priežasčių neduoda geriausių rezultatų.
„Jei jie pasiima tą nedarbingumo dieną, tikėkimės, kad galės tiesiog visapusiškai pailsėti ir tada greičiau pasveiks. Tačiau jei jie serga ir tuo pat metu dirba visiškai nepailsėję, tai iš tikrųjų jiems pakenks, – sakė Malissa Clark, Džordžijos universiteto docentė ir Sveiko darbo laboratorijos vadovė. – Dėl tolesnio poveikio tai turės įtakos jų darbingumui, taigi tai turės įtakos ir organizacijai“.
Darbo aplinkos žinutės trikdo darbuotojus jų laisvu metu
Ribos yra sveika, tačiau taip pat nenorite jų nustatyti taip griežtai, kad apribotumėte save iki bedarbystės.
Būtinas laisvas nuo darbo laikas prieštarauja kai kuriems labiausiai toksiškiems Amerikos darbo kultūros bruožams. Žmonės vietoj tikrų atostogų renkasi „tyliąsias atostogas“, nes bijo pasirodyti nepakankamai atsidavę kapitalistiniam reikalui.
Dėl šiuolaikinių technologijų žmonės gauna elektroninius laiškus ir virtualios darbo aplinkos žinutes net kai telefonas ramiai guli kišenėje, todėl niekada negali visiškai atsitraukti nuo darbo. Jie jaučia spaudimą būti „idealiu darbuotoju“, kuris visada pasiekiamas, nesiskundžia ir neleidžia, kad kokie nors įkyrūs gyvenimo dalykai kada nors sutrukdytų.
„Mes turime kultūrą, kuri šlovina pervargimą kaip atsidavimo įrodymą, – sakė Centrinės Floridos universiteto psichologijos profesorė Mindy Shoss. – O kai žmonės rūpinasi, kaip išlaikyti darbą, tai gali dar labiau paaštrėti. Žmonės, kurie jaučiasi nesaugūs dėl darbo ir nerimauja dėl savo darbo vietos ateities, yra labiau linkę dirbti ir sirgti“.
Į darbą reikia žiūrėti atsakingai
Neaišku, ar ši tendencija išliks, ar kai kurie Z kartos atstovai, kartą per mėnesį pasinaudojantys nedarbingumo dienomis, nesigailės dėl praleisto laiko.
Nors per pastaruosius kelerius metus daug kas darbo kultūroje pasikeitė, nėra garantijos, kad ilgainiui viskas negrįš į senas vėžes – todėl vadovai stengiasi priversti savo darbuotojus grįžti į biurą, o įmonės nusprendžia, kad joms gal vis dėlto nereikia tiek daug gerai apmokamų darbuotojų.
Vadovai prisimena, kas pasirodo, o kas ne. Jei darbuotojas per daug dėmesio skiria tam, kiek daug psichologinio krūvio reikalauja darbas, jo vadovas gali pradėti svarstyti, gal ši pareigybė tiesiog nėra jam tinkama.
