VDI duomenimis, per 2024 metų I pusmetį darbo ginčų komisijos gavo 4628 prašymus dėl darbo ginčo išnagrinėjimo. O tai gerokai viršijo pastarųjų dviejų metų rodiklius (2023 m. I pusmetį – 3617, 2022 m. I pusmetį – 2916 prašymai).
O dar 2865 skundų susilaukė ir pati VDI.
Dažniausiai darbuotojai į darbo ginčų komisijas kreipėsi dėl neišmokėto ar vėluojamo darbo užmokesčio, neteisėto atleidimo iš darbo, turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, netinkamo darbo sąlygų pakeitimo, darbo ir poilsio laiko reikalavimų neužtikrinimo.
O skundai teikti dėl įvairių darbo ir darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymų pažeidimų, daugiausiai dėl nelegalus, nedeklaruoto darbo bei darbo užmokesčio ir darbo laiko apskaitos pažeidimų.
Pasak A. Dambrausko, netinkamas darbo krūvis, atlyginimų ir saugumo klausimai darbo vietose yra nuolatos pasireiškiančios problemos.
RJPS pirmininko teigimu, prieš sudarydamas darbo sutartį su darbdaviu, darbuotojas privalo įvertinti savo galimybes ir žinoti, kokiomis sąlygomis jis nori dirbti darbovietėje.
Pašnekovas pabrėžia, kad gauti norimas sąlygas pavyksta tikrai ne visada, o tai lemia ir darbuotojo turima kvalifikacija, žinios, patirtis bei darbo rinkos paklausa.
„Tai yra gana sudėtinga, ypač jaunam darbuotojui, kuris darbo rinkoje tik pirmus žingsnius žengia. Gal ir senesniam darbuotojui, kuris darbo ieško, yra ne taip lengva išsiderėti geresnes sąlygas. (...) Žinant savo vertę, reikia mokėti jas (sąlygas – aut. past.) išsireikalauti. Bet ir tada yra problema, nes jeigu tik yra didesnė eilė prie durų, tai sąlygas diktuoja ne darbuotojas, o darbdavys“, – aiškina A. Dambrauskas.
O advokatas V. Mačiulaitis išskiria ir gana dažną, darbo rinkoje pradėjusio dirbti darbuotojo, padaromą klaidą. Anot jo, apsidžiaugęs, jog gavo darbą, darbuotojas neretai net nepasižiūri ką pasirašo darbo sutartyje.
„Kas gauna darbą, labai apsidžiaugia ir darbo sutartyje žiūri tik į vieną eilutę – kiek algos mokės. O į kitus dalykus nelabai žiūri, bent jau pačioje pradžioje. Vėliau jau, kai darbo organizavimas nebelabai patinka, pradeda skaityti viską“, – pasakoja advokatas.
Ką daryti susidūrus su netinkamomis sąlygomis?
Visgi, pajutus, kad darbdavys netinkamai elgiasi su darbuotoju, pavyzdžiui, moka per mažą atlyginimą, A. Dambrauskas sako, kad pirmiausia apie tai reikėtų eiti kalbėtis su pačiu darbo vadovu.
Tam antrina ir V. Mačiulaitis, kuris tvirtina, kad, jaučiant, jog darbo vietoje tarp darbdavio ir darbuotojo kyla įtampa, pirma reikėtų ieškoti tarpusavio kompromiso, kaip išspręsti kilusią situaciją.
Visgi, jei susitarti su darbdaviu nepavyksta, tuomet A. Dambrauskas rekomenduoja apie darbo sąlygas pasikalbėti su kolegomis ir išsiaiškinti, ką apie esamas darbo sąlygas mano jie.
„Geriau derybas ir dialogą vesti, kada tau už nugaros yra daugiau žmonių. Kalbėti viso kolektyvo vardu yra daug saugiau nei individualiai, kur tau gali pradėti ir mobingą taikyti, jei pasirodo, kad tu tik vienas nepatenkintas“, – teigia RJPS pirmininkas.
Be to, A. Dambrauskas atkreipia dėmesį, kad, bent iš pradžių, derėtis dėl geresnių darbo sąlygų su darbo vadovu reikėtų taikiai, o tai turėtų daryti derybas išmanantis žmogus, kadangi dažnai darbdaviai mėgsta nukreipti pokalbio temą.
„Galiu pasakyti pavyzdį. Buvo ypatinga problema – priešbankrotinė situacija dideliame fabrike – ir žmonėms buvo nemokami atlyginimai. O nuėjus kalbėtis su direktoriumi diskusija buvo nuvesta apie fabrike pakabintas negražias užuolaidas“, – atsimena A. Dambrauskas.
Visgi, nepavykus susitarti, kreiptis pagalbos galima ir į atitinkamą profesinę sąjungą, kurios, anot pašnekovo, būtent ir yra skirtos tam, kad užtikrintų papildomą saugumo jausmą žmogui ir padėtų jam nelikti vienam.
Tiesa, A. Dambrauskas pabrėžia, kad yra itin svarbu ne tik turėti konkrečius tikslus, ką norima pakeisti darbovietėje, bet ir išsirinkti tinkamą profesinę sąjungą, kuri dirbtų savo narių labui.
„Žmogus turi susirinkti informaciją ir pasidomėti kokios tos profesinės sąjungos. Ne vien tik ar puslapį (internetinį – aut. past.) gražiai sumaketavo, bet ir ką jos daro – ar atitinka darbuotojo poreikius ar ne“, – aiškina RJPS pirmininkas.
Vilius Mačiulaitis prideda, kad nors ginčai tarp darbuotojo ir darbdavio daugiausiai būna dėl visiškai neišmokėtų atlyginimų, tačiau į advokatus darbuotojai dažniausiai kreipiasi jau dėl labiau komplikuotų problemų – atleidimo iš darbo teisėtumo, atlyginimo sumos, psichologinio smurto ar panašių atvejų.
Tiesa, advokatas pabrėžia, kad tokiose bylose darbuotojas visada turi būti pasiruošęs pateikti įrodymus, kuriais įrodytų, kad darbdavys elgėsi netinkamai ar neteisingai, o advokato darbas – tinkamai paruošti bylą teismui ar darbo ginčų komisijai.
„Praktikoje kartais būna taip, kad, pavyzdžiui, ir teisus darbuotojas pralaimi bylą dėl to, kad nesugeba įrodyti savo pozicijos“, – teigia V. Mačiulaitis.
Įspėja pramonės sektoriaus darbuotojus
Anot V. Mačiulaičio, sprendžiant pagal gaunamus darbuotojų prašymus dėl teisinės pagalbos, galima išskirti ir sektorius, kuriuose atitinkamos problemos būna dažnesnės.
Štai, pavyzdžiui, dienpinigių ir atlyginimų klausimai, anot advokato, dažniausiai būdingi transporto arba statybų sektoriams.
Patirto psichologinio smurto darbo vietoje problemos dažniau kyla tose darbovietėse, kuriose didesnė koncentracija sutelkiama į protinį darbą – pavyzdžiui, švietime ar medicinoje.
O, atleidimo bylos dažniausiai kyla tuose sektoriuose, kur tuo metu ekonominė situacija yra paprasčiausiai sudėtingesnė.
A. Dambrausko teigimu, itin suklusti dabar turėtų pramonės sektoriuje dirbantys žmonės. Ypač tie, kurie dirba tekstilės pramonėje, iš kurios paskutiniu metu, pasak A. Dambrausko, gaunama nemažai skundų.
„Pagal visus požymius artėja krizė. Ir kada artėja krizė, tada atsiranda noras ją spręsti darbuotojų sąskaita. Ir paskutiniai siūlymai iš darbdavių, kad žmones reikia išleisti į prastovas, ten mažiau mokėti ir panašiai. Tai skaitau, kad tai yra aiškūs problemų požymiai“, – sako RJPS pirmininkas.
Bylinėjimasis kartais užtrunka ir keletą metų
Darbuotojui ir darbdaviui nepavykus taikiai išspręsti ginčo, anot V. Mačiulaičio, visada galima kreiptis į darbo ginčų komisiją, kuri padeda išspręsti kilusią situaciją.
Visgi, jei viena iš šalių lieka nepatenkinta darbo ginčų komisijos sprendimu, tuomet būna kreipiamasi į teismą.
Ir nors darbo ginčų byloms teismuose yra taikomas greitumo kriterijus, o pagal civilinio proceso kodeksą, pirmojoje instancijoje darbo byla turėtų būti išnagrinėta per porą mėnesių, V. Mačiulaitis sako, kad praktiškai tas pavyksta retai.
Anot jo, byla, kurioje nėra daug liudytojų, posėdžių, o situacija yra gana aiški, užtrunka apie 4-5 mėnesius.
Jei besiginčijančios šalys yra pasiryžusios įrodyti savo tiesą, advokatas sako, kad standartiškai tokia darbo ginčo byla trunka apie pusantrų metų. O kai kurios bylos gali užtrukti netgi ilgiau.
„Turiu bylą, kuri nesibaigė jau turbūt apie 5 metus“, – tvirtina advokatas.
Be to, advokatas priduria, kad ginčai teisme taip pat gali ir nemenkai atsiliepti finansiškai.
„Pačioje pradžioje būna labai karingai nusiteikęs koks nors darbuotojas. Bet kai įpusėja teismo procesas, priauga teisinių išlaidų, jau išeit iš jo tampa labai sudėtinga. Ypač jei ginčas dėl kokių 3 000 eurų, o prasibylinėta apie metus laiko, tai jau abiejų šalių teisinės išlaidos gali dvigubai viršyti ginčo sumą. Tai įsivaizduokite kaip sunku tada taiką rasti“, – sako V. Mačiulaitis.
Dėl to advokatas dar kartą pabrėžia, kad jei tik įmanoma, tiek darbdavys, tiek darbuotojas turėtų bandyti ieškoti įvairių kompromisų dėl kilusių nesutarimų.
