„Emplonet“ komunikacijos projektų vadovė Adelė Meškinytė atkreipė dėmesį, kad tam tikrais atvejais darbdavys žiūri ir į darbuotojo savanorystės patirtį.
„Kiek darbdaviui bus svarbios savanorystės patirtys, priklausys nuo darbo pozicijos, kuriai ieškoma darbuotojo, ir nuo pačios savanorystės pobūdžio.
Jeigu kandidatas kandidatuoja į pradedančiojo poziciją ir ankstesnės darbinės patirties neturi arba jos turi labai nedaug, atrankas vykdanti organizacija žiūrės į jo savanorystės patirtis: į tai, kokias funkcijas ir kiek laiko jis atliko, kokių įgūdžių ar patirties įgijo“, – komentavo specialistė.
Anot jos, savanorystė ne tik padeda geriau pažinti save, sužinoti, kokios užduotys patinka, o kokių ateityje daryti nesinorėtų, bet ir skatina įsisavinti, kas yra atsakomybė, kaip atlikti ir planuoti deleguotas užduotis, dirbti su komanda ar vadovu ir t. t.
„Taigi, iš esmės savanorystės metu susipažįstama su bazinėmis bet kokio darbo funkcijomis, o tai yra aktualu darbdaviui. Esu mačiusi atvejų, kai savanoriai pasidarė ir karjerą – pavyzdžiui, laikui bėgant pradėjo vadovauti savanorių komandoms, įgavo daugiau atsakomybių, tapo atsakingi už projektų vykdymą.
Tai yra naudinga patirtis, kuri vėliau gali praversti ir darbuose. Kartais savanoriai yra įdarbinami organizacijų, kuriose savanoriauja. Taigi dažnai savanorystė gali padėti jūsų karjerai įgauti pagreitį ar net susikurti darbo vietą“, – pastebėjo A. Meškinytė.
Kur geriausia savanoriauti?
A. Meškinytė tikino, kad savanoriauja ir labiau patyrę specialistai – jie pasiūlo savo įgūdžius patikusioms organizacijoms ir iš to gauna ne tik prasmės jausmą, bet ir dažnai gali laisviau išreikšti save, kaip specialistai.
„Tokio specialisto savanorystės įrašą pamatę darbdaviai galės daryti prielaidą, kad štai – šis žmogus, nors ir dirba visu etatu, savanoriaudamas sugeba gerai planuoti savo laiką bei yra linkęs padėti kitiems“, – sakė A. Meškinytė.
Anot jos, savanorystės sritį reikėtų rinktis pagal karjeros ar asmeninius tikslus.
„Jeigu žmogus nori prasmės jausmo ir padėti kitiems, jam tiktų padėti vienišiems senjorams, vaikams ar gyvūnams. Norint įgyti konkrečių įgūdžių ar išsibandyti profesiją, reikėtų kreiptis į konkrečią organizaciją ir ten atlikti savanorišką praktiką. Savanorystė yra puikus variantas ir tiems, kurie siekia ne tik pažinti dominantį karjeros lauką, bet ir linksmai praleisti laiką bendraminčių būryje.
Pavyzdžiui, šiandien į muzikos ar kino festivalius norintys nuvykti entuziastai turi galimybių juose savanoriauti, o tuo kartu ir pamatyti naujausius filmus, išgirsti mėgstamus atlikėjus, kai kuriais atvejais – su jais pabendrauti. Beje, paklausus nemažos dalies festivalių darbuotojų, koks buvo jų karjeros startas, išgirsite atsakymą, kad tai buvo savanorystė“, – komentavo A. Meškinytė.
Savanorystė padeda išgydyti ir depresiją ar rasti meilę
„Maisto banko“ komunikacijos vadovė Miglė Petronytė skaičiavo, kad organizacijoje per metus skirtingose vietose savanoriavo 16 637 žmonės.
M. Petronytė pastebėjo, kad visuomenėje – vis dar gajus požiūris, kad savanorystė yra tik apie pagalbą kitam.
„Tačiau rimtai savanoriauti pabandę žmonės dažnai pripažįsta, kad tai daug daugiau duoda pačiam savanoriaujančiam žmogui. Dalis savanorių jaučia didelį prasmės jausmą, jaučiasi reikalingi, įgauna naujų komunikacijos, procesų valdymo, komandos koordinavimo įgūdžių, susiranda draugų, bendraminčių.
Savanoriauti ateina ir ne vienas tik ką į pensiją išėjęs asmuo. Jiems savanorystė padeda ne taip staigiai iškristi iš darbo rinkos, nepamiršti darbinių įgūdžių, tai – galimybė bendrauti. Padėti ateina ir paramą gaunantys žmonės“, – vardijo organizacijos atstovė.
Anot jos, organizacijoje susipažįsta įvairių profesijų žmonės.
„Apie savanorystės naudą liudija ir tikros istorijos. Jau 80 metų perkopęs senjoras ateidavo savanoriauti sakydamas, kad, kol gali rankose išlaikyti cukraus pakelį, tol ateis, nes jaučiasi naudingas. Šis vyras savanoriaudamas išmoko naudotis kompiuteriu.
Prieš kelis metus vienas paskutinio kurso studentas negalėjo patikėti, kad tik ką „Maisto banko“ autobusiuku važiavo su įmonės, kurioje labai svajoja dirbti, vadovu. Per daugybę metų yra užsimezgusių ir meilės istorijų. Kitus savanorystė paskatino drąsiai keisti profesiją ar įveikti depresiją“, – vardijo M. Petronytė.
Savanorių skaičius auga
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija primena, kad savanoriška veikla Lietuvoje įteisinta prieš daugiau nei dešimtmetį.
Tuo metu savanoriavo 15 proc. gyventojų, buvo aiškiai matomas savanorystės kultūros trūkumas įvairiose šalies gyvenimo sferose. Per šį laiką formuotos savanoriškos veiklos programos, padedančios skatinti piliečių atsakomybę, stiprinti bendruomeninius ryšius, susipažinti su profesine veikla ar ugdyti praktinius įgūdžius.
Naujausi duomenys rodo, kad kasmet vienose ar kitose savanoriškose veiklose dalyvauja šimtai tūkstančių žmonių. Skaičiuojama, kad 2021 m. savanoriaujančių žmonių buvo beveik 17 proc.
Tuo metu, 2022 m., savanoriškose veiklose, skirtose padėti ukrainiečiams, dalyvavo 9 proc. gyventojų. Ir toliau stebimos tendencijos, kad daugiausiai savanoriauja jaunimas.
„Savanorystė yra tvarios ir aktyvios visuomenės pagrindas. Pastarųjų kelerių metų iššūkiai tik dar kartą įrodė, kokia didžiulė jėga ir paspirtis valstybei, jos institucijoms yra savanoriai, jų organizacijos. Privalome ir toliau puoselėti bei skatinti savanorystę.
Kartu savanorystė – būdas kaupti patirtį, tad sprendimai, atveriantys galimybes savanorių veiklą įteisinti kaip oficialią darbinę ar mokymosi patirtį, veiks kaip dar didesnė motyvacinė priemonė visiems, o ypač jaunimui, prisijungti prie pagalbos jos stokojantiems žmonėms“, – sakė Socialinės apsaugos ir darbo ministras Vytautas Šilinskas.
